Leidykla „Kitos knygos“ neseniai išleido filosofo Slavojaus Žižeko knygą „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“. Šia proga „Kitų knygų“ leidykla ir Laisvasis universitetas (LUNI) rengia virtualią diskusiją su šios knygos autoriumi S. Žižeku. Diskusijos tema – šiuolaikinio pasaulio vystymosi trajektorijos po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių Niujorke.
Video konferencijoje dalyvaus „Kitų knygų“ leidėjas Gediminas Baranauskas ir knygos „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ vertėjos – filosofės Nida Vasiliauskaitė ir Audronė Žukauskaitė. Diskusiją moderuos filosofas Viktoras Bachmetjevas.
S. Žižeko esė rinkinys „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ buvo parašytas iškart po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių, tačiau tuo metu svarbiausio klausimo – kas konkrečiai susprogdino Pasaulio prekybos centro dangoraižius – autorius nenagrinėja. Jam rūpi daug platesnė ir svarbesnė problema – kas nutiko pasauliui, kad jame tapo įmanomi tokie teroro aktai?
Rugsėjo 20 d., pirmadienį, 18 val.
ŠMC skaitykloje
IŠTRAUKA IŠ KNYGOS
Slavoj Žižek. Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą
Išvada: meilės kvapas
2002 metų pavasarį JAV galėjai dažnai sutikti žmones, išdidžiai nešiojančius ženklelį su Jungtinių Valstijų ir Izraelio vėliavomis ir užrašu „Vieningai mes laikomės“ (United We Stand). Šis naujas žydams tekęs vaidmuo dabartiniame pasauliniame ideologiniame-politiniame jėgų išsidėstyme – jų privilegijuotas ryšys su Jungtinių Valstijų dominuojamu globaliu kapitalizmu – kupinas baisių pavojų, nes atveria vartus smurtingo antisemitizmo protrūkiams: tai, kad eilės atsitiktinių strateginių politinių sprendimų ir sutapusių aplinkybių dėka Izraelis tapo privilegijuotu JAV partneriu, gali virsti naujo kraujo praliejimo priežastimi.
Todėl visi, kam tikrai rūpi žydų tautybės žmonės, šiandien turi iš visų jėgų stengtis nutraukti šį „natūralų“ ryšį tarp JAV ir Izraelio Valstybės. Kaip jau matėme, per pirmąjį Prancūzijos prezidento rinkimų turą 2002 metų balandžio 21-ą dieną Jeanas-Marie le Penas, kurio antisemitinės pažiūros niekam nėra paslaptis (prisiminkime kad ir jo pastabą, jog Holokaustas tebuvo viso labo nežymi smulkmena Europos istorijoje), pateko į antrą turą kaip vienintelė alternatyva Jacques’ui Chirac’ui – t.y. nugalėjo Lionelį Jospiną ir pademonstravo, kad svarbiausia takoskyra yra nebe tarp Kairės ir Dešinės, bet tarp globalaus „nuosaikios“ postpolitikos lauko ir kraštutinės Dešinės rodomų repolitizacijos pastangų. Argi toks šokiruojantis posūkis nėra nerimą keliantis ženklas kainos, kurią rengiamės sumokėti už postpolitikos Pyro pergalę? Kitaip tariant, privalome nuolat turėti omeny, kad Le Penas Prancūzijoje atstovauja vienintelę rimtą politinę jėgą, kuri, aiškiai priešingai dusinančiam hegemoninės postpolitikos letargui, atkakliai reikalauja radikalios politizacijos, tikros (iškreiptos, bet ne mažiau „gyvos“) politinės aistros. Pauliaus žodžiais sakant, tragedija ta, kad Le Penas, pačia savo atgrasia provokacija, gina Gyvenimą nuo postpolitinės Mirties kaip Paskutiniųjų Žmonių gyvenimo būdo.
Blogiausia, ką galima padaryti su Rugsėjo 11-osios įvykiais, yra paversti juos Absoliučiu Blogiu, vakuumu, kurio negalima paaiškinti ir/ar suprasti dialektiškai. Manyti, kad šie įvykiai lygiavertūs Shoah, yra šventvagystė: Shoah metodiškai vykdė platus valstybės aparačikų (apparatchiks) ir jų parankinių tinklas, kuris, skirtingai nei tie, kurie atakavo PPC bokštus, visai nebuvo linkęs savižudiškai susitaikyti su savo paties mirtimi – kaip parodė Hannah Arendt, jie buvo anonimiški biurokratai, dirbantys savo darbą, ir tai, ką jie darė, jiems neturėjo nieko bendra su jų individualia savivoka. Šis „Blogio banalumas“ nebūdingas teroristų atakoms: nusikaltėliai puikiai suprato savo veiksmų baisybę; ji yra dalis tos fatališkos traukos, kuri pastūmėjo juos tuos veiksmus atlikti. Arba, išsireiškiant truputį kitaip: naciai „žydų klausimo sprendimą“ laikė obsceniška paslaptimi, slėptina nuo publikos akių, tuo tarpu teroristai atvirai demonstravo atlikto veiksmo reginį. Antras skirtumas tas, kad Shoah buvo dalis Europos istorijos; jis nebuvo tiesiogiai susijęs su santykiais tarp musulmonų ir žydų: prisiminkime Sarajevą, kuriame gyveno didžiausia žydų bendruomenė buvusioje Jugoslavijoje ir kuris, be to, buvo pats kosmopolitiškiausias Jugoslavijos miestas, kino ir roko muzikos traukos centras – kodėl? Būtent todėl, kad jame dominavo musulmonai, toleravę žydų bei krikščionių bendruomenes, priešingai krikščionių dominuojamiems dideliems miestams, iš kurių musulmonai ir žydai buvo seniai išvalyti.
Kodėl Pasaulinio Prekybos Centro katastrofa turėtų būti svarbesnė nei, pavyzdžiui, masinės hutų žudynės, kurias sukėlė tutsiai Ruandoje 1994-aisiais? Arba masinis kurdų bombardavimas ir nuodijimas dujomis šiaurės Irake dešimto dešimtmečio pradžioje? Arba Indonezijos karinių pajėgų surengtos masinės žudynės Rytų Timore? Arba… sąrašas šalių, kuriose masinės kančios buvo ir yra nepalyginamai didesnės nei Niujorke, bet kurios neturi laimės būti žiniasklaidos pakylėtos iki kilniausios Absoliutaus Blogio aukos, būtų ilgas, tame ir esmė: jei jau būtinai norime vartoti šitą sąvoką, visi šie atvejai yra „Absoliutūs Blogiai“. Negi turėtume išplėsti draudimą aiškintis ir imti teigti, kad nė vienas iš šių blogių negali ar neturi būti „dialektizuotas“? Ir argi nesame įpareigoti eiti dar toliau: o kaip su siaubingais „individualiais“ nusikaltimais, pradedant sadistinėmis masinėmis Jeffrey‘io Dahmerio žudynėmis, baigiant poelgiu Andrea’ios Yates, šaltakraujiškai paskandinusios penkis savo vaikus? Nejau visuose šiuose veiksmuose nesama kažko realaus/neįmanomo/nepaaiškinamo? Nejau kiekviename iš jų – kaip rašė Schellingas daugiau nei prieš du šimtus metų – nesusiduriame su giliausia laisvos valios pragarme, su nepasveriamu faktu „Padariau tai todėl, kad padariau!“, kuris priešinasi bet kokiam paaiškinimui psichologinėmis, socialinėmis, ideologinėmis ir t. t. priežastimis?
Trumpiau tariant, galbūt šiandieną, mūsų susitaikėliškoje postideologinėje eroje, kuri neįsileidžia jokių pozityvių Absoliutų, vieninteliai teisėti kandidatai į Absoliuto poziciją yra radikaliai blogi veiksmai? Tokį negatyviai-teologinį Holokausto statusą tiksliausiai išreiškia Giorgio Agambeno Aušvitco liekanos (Remnants of Auschwitz), kur jis pateikia tam tikrą ontologinį Aušvico įrodymą, nukreiptą prieš Holokaustą neigiančius revizionistus. Holokausto egzistavimą jis tiesiogiai išveda iš jo „sąvokos“ (kai kurios sampratos, kaip, pavyzdžiui, gyvi-numirėliai „musulmonai“, yra tokios „intensyvios“, kad nebūtų galėję atsirasti be Holokausto fakto) – ar bereikia geresnio įrodymo, už tai, kad kai kuriose šiuolaikinėse kultūros studijose Holokaustas išties iškeliamas iki Daikto, suvokiamo kaip negatyvus Absoliutas? Ir tai daug pasako apie šiandien susiklosčiusią situaciją, kai vienintelis Absoliutas yra didingas/nereprezentuojamas Blogis. Agambenas išskiria keturias modalines kategorijas (galimybė, negalimybė, atsitiktinumas, būtinybė) ir išdėsto jas palei subjektifikacijos-desubjektifikacijos ašį: galimybė (pajėgumas būti) ir atsitiktinumas (pajėgumas nebūti) yra subjektifikacijos operatoriai; o negalimybė (nepajėgumas būti) ir būtinybė (nepajėgumas nebūti) yra desubjektifikacijos operatoriai – Aušvicas yra atvejis, kai abi ašies pusės sutampa:
Aušvicas reprezentuoja istorinį tašką, kuriame šie procesai suyra, pribloškiančią patirtį, kai tai, ko negali būti, priverčiama tapti tikrove. Aušvicas yra negalimybės egzistencija, pats radikaliausias atsitiktinumo neigimas; todėl jis yra absoliuti būtinybė. Aušvico produktas Muselmann (stovyklos „gyvas numirėlis“) yra subjekto katastrofa, subjekto kaip atsitiktinumo vietos ištrynimas ir jo palaikymas kaip egzistuojančios negalimybės.(52)
Taigi, Aušvicas žymi katastrofą, tam tikrą ontologinį trumpą sujungimą: subjektyvumas (atsiverianti atsitiktinumo erdvė, kurioje galimybė svarbiau nei esamybė) suyra į objektyvumą, kuriame daiktai negali nesekti „akla“ būtinybe. Kad taptų aiškiau, apsvarstykime du sąvokos „negalimybė“ aspektus: pirma, negalimybė kaip tiesiog atvirkščia būtinybės pusė („kitaip negalėjo būti“); antra, negalimybė kaip kraštutinė nepamąstoma pačios galimybės riba („tokie siaubingi dalykai negali realiai atsitikti; niekas negali būti toks blogas“) – Aušvice abu aspektai sutampa. Galime tai išreikšti netgi kantiškomis sąvokomis, kaip trumpą sujungimą tarp noumeninio ir fenomeninio lygmens: Muselmann figūroje, gyvame numirėlyje, desubjektyvuotame subjekte, noumeninė (laisvo subjekto) dimensija pasirodo pačioje empirinėje realybėje – Muselmann yra noumeninis Daiktas, tiesiogiai pasirodantis fenomeninėje realybėje; kaip toks, jis liudija tai, ko paliudyti neįmanoma. Agambenas eina toliau ir šitą unikalią Muslemann figūrą interpretuoja kaip nepaneigiamą Aušvico egzistavimo įrodymą:
Išties, postuluokime Aušvicą, tai, ko neįmanoma paliudyti, ir taip pat postuluokime Muselmann kaip absoliučią negalimybę liudyti. Jei liudininkas liudija už Muselmann, jei jam pavyksta išsakyti negalimybę išsakyti – jei taip Muselmann įsteigiamas kaip tikras liudytojas – tai suardomi patys Aušvico neigimo pagrindai. Muselmann atveju, negalimybė liudyti nebėra vien trūkumas. Atvirkščiai, ji tampa reali; ji egzistuoja kaip tokia. Jei išgyvenęs žmogus liudija ne dujų kameras ar Aušvicą, bet Muselmann, jie jis kalba vien remdamasis negalimybe kalbėti, tai jo parodymai yra nepaneigiami. Aušvicas – tai, ko neįmanoma paliudyti – yra absoliučiai ir nepaneigiamai įrodytas (53).
Galime tik žavėtis šiuo rafinuotu teorizavimu: anaiptol neužkirsdamas kelio įrodymams, kad Aušvicas realiai egzistavo, pats faktas, jog tiesiogiai paliudyti Aušvico neįmanoma, demonstruoja jo egzistavimą. Čia, šiame refleksyviame minties posūkyje slypi gerai žinomo ciniško nacių argumento, cituoto Primo Levi‘o ir kitų, fatališkas apsiskaičiavimas: „Tai, ką mes darome žydams, yra toks neįsivaizduojamas siaubas, kad, net jei kas nors išgyvens, jo žodžiais niekas nepatikės – jį paprasčiausiai paskelbs apgaviku arba psichiškai nesveiku!“. Agambeno kontrargumentas: tikrai, kraštutinio Aušvico siaubo paliudyti neįmanoma – tačiau kas, jei pati šita negalimybė įsikūnija išgyvenusiame žmoguje? Jei, pasirodo, esama tokio subjektyvumo kaip Muselmann, subjektyvumo, privesto iki kraštutinio – subyrėjimo į objektyvumą – taško, tai toks desubjektyvuotas subjektyvumas galėjo atsirasti tik Aušvico sąlygomis… Vis dėlto, ši argumentacija, kad ir kokia nepalenkiama savo paprastumu, lieka giliai dviprasmiška: ji palieka nebaigtą užduotį konkrečiai išanalizuoti istorinį Holokausto savitumą. Kitaip tariant, šį argumentą galima perskaityti dviem priešingais būdais – kaip konceptualią tam tikros kraštutinės pozicijos išraišką, kurią, einant toliau, reikėtų aiškinti konkrečia istorine analize; arba, atlikus tam tikrą ideologinį trumpą sujungimą, kaip apriorinės Aušvico fenomeno struktūros įžvalgą, kuri tokią konkrečią nacizmo kaip politinio projekto išskirtinumo analizę, aiškinančią, kodėl jis sukėlė Holokaustą, padarytų nebereikalinga ar bent jau antraeile. Skaitant antruoju būdu, „Aušvicas“ tampa vardu kažko, kas, tam tikra prasme, turėjo įvykti, kieno „esminė galimybė“ buvo įrašyta pačioje Vakarų politinio proceso matricoje – anksčiau ar vėliau, dvi ašies pusės turėjo susidurti.