Jamesas Bluemelis, dokumentinio filmo ,,66 mėnesiai“ režisierius, Oksforde mane pasitiko su dviračiu. Diena buvo saulėta, miestelio gyventojai lepinosi nedažnai pasitaikančia kaitra, o mes patraukėme pasišnekučiuoti apie ne visai akims malonų jo filmą, įtrauktą į Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (šiemet rugsėjo 20–30 d.) programą. Pokalbis truko dvi valandas arba du puodelius kavos ir du – angliškos arbatos. Pateikiame gerokai sutrumpintą pokalbio versiją.
– „66 mėnesiai“ pasakoja dviejų Oksfordo alkoholikų – Nigelio ir jo globėjo Robio – tarpusavio santykių istoriją. Tai filmas apie meilę ar priklausomybę?
– Tai – meilės istorija. Tačiau ta meilė, santykis, kuris atvaizduojamas, toli nuo sveiko proto. Jame daug smurto. Tai, kuo pagrindinis filmo herojus Nigelis dalijosi su partneriu Robiu, buvo tarpusavio priklausomybė.
– Jų draugystė – nuo bučinių iki kumščių. Filmavote septynerius metus. Ar nepripratote prie Nigelio ir Robio keisto bendravimo? Gal jų santykiai ėmė atrodyti normalūs?
– Normalūs jie neatrodė. Žinoma, pirmą kartą tos scenos sukrečia. Bet per laiką, kai jos vis kartojasi, apsipranti. Herojai susibara, susiima, vėl vienas kitą įsimyli… Tačiau tokie momentai, kaip Nigelio nuplikymas verdančiu vandeniu, niekuomet neatrodys normalūs…
– Ar septyneri metai Oksfordo užkulisiuose nepavertė ciniku?
– Ciniku netapau, bet daug sužinojau. Kai kurios problemos praslysta pro socialinės rūpybos sietą ir nesulaukia deramo dėmesio. Bet daugiausia išmokė filmo herojai. Jie man padėjo užaugti. Vertinu ir branginu tą ryšį. Daug sužinojau apie blogį ir smurtą, nes galėjau iš arti pažvelgti į šių reiškinių ištakas, priežastis, suvokimą.
– Kaip sutikote Nigelį?
– Padėjo filmo prodiuseris Gordonas. Jis pats kadaise buvo benamis (dabar dirba ,,Channel 4“), kurį laiką gyveno būste virš Nigelio. Vienu metu iš apačios sklindanti smarvė pasidarė nebepakeliama, ir Gordonas nusprendė pasikalbėti su kaimynu. Rado Nigelį apsileidusį – ilgais plaukais, nežinia, kiek laiko nekarpytais nagais. Po poros mėnesių viskas staiga pasikeitė – Nigelis ėmė rodytis viešumoje pasidabinęs baltais marškiniais ir net kaklaraiščiu. Tai buvo momentas, kai jis sutiko Robą… Supratome, kad šitoje istorijoje glūdi šis tas įdomaus…
– Filme daug agresijos. Ar ji kada buvo nukreipta prieš jus?
– Ne, nes Nigelis ir Robis mane mėgo. Be to, baisiausios smurto atakos įvykdavo ne prieš kamerą. Filmavimas visuomet vyko paraleliai su pokalbiais. Nuolat jų klausiau, apie ką jie mąsto, kas dedasi jų galvoje. Tai padėjo nukreipti pyktį, agresiją išreikšti kita forma, veikė kaip terapija.
– Ar filmo herojai suprato, kad jūs apie juos kūrėte filmą, kurį pamatys plati auditorija?
– Robis viską suprato. Nigelio atvejis sudėtingesnis. Bet sakyti, kad jis neįgalus, būtų stiprus jo protinių galimybių nuvertinimas. Ne visada jis viską geba išreikšti, bet yra išmintingas, įdomiai samprotauja.
– Kodėl dokumentika?
– Man patinka dirbti vienam. Patinka, kai filmuojant dalykai tiesiog nutinka, o istorija išsirutulioja savaime. Tai magiški momentai, tarsi sukurti kieno nors kito ranka.
Rašė: Simona Žemaitytė
Aštuonetas ryškiausių dokumentinių filmų iš pernai, Jacko Kerouaco 90-metį minintys „Bitnikai kelyje“, Viktoro Kosakovskio retrospektyva ir jis pats, tuzinas estų, latvių ir lietuvių filmų – 9-ajame Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, rugsėjo 20–30 d. Daugiau informacijos – www.vdff.lt