Nuotraukos: Tomo Kurkino („Streikas“) ir „ACME Film“ archyvo nuotr.
Vėjuotais ir pritemusiais vakarais šį rudenį itin ryškiai šviečia kino ekranai. Juose rodomi ne tik vienas kitą keičiančių kino festivalių – Lenkų kino savaitės, Vilniaus dokumentinių filmų, Kauno kino festivalio, „Kino šortų“ bei artėjančios „Scanoramos“ – filmai ir ryškios užsienio premjeros, tokios kaip Woody Alleno „Džesmina“ ar Paolo Sorrentino „Didis grožis“, bet ir nemažai lietuviško vaidybinio kino premjerų.
Sezoną pradėjome su Roberto Mullano romantine biografine drama „Laiškai Sofijai“, tęsiame su maištauti trokštančiu madingu Romo Zabarausko „Streiku“. Šiuos du filmus ir aptarsime pirmojoje rudens premjerų apžvalgos dalyje. Taip pat kino salėse meilės Tėvynei spinduliuose pasišildyti galima ir su ilgai laukta Andriaus Juzėno drama „Ekskursantė“, pradedamas rodyti ir pirmasis per 25-erius metus lietuvių sukurtas detektyvas „Vardas tamsoje“ (režisierė Agnė Marcinkevičiūtė), tačiau šiuos filmus aptarsime jau kitame „37O“ numeryje.
„Streikas“. Rež. Romas Zabarauskas, Lietuva, JAV, 2013 m., 79 min.
R.Zabarauską visų pirma reikėtų sveikinti už piaro sugebėjimus. Apie šį jo filmą iš įvairių šaltinių girdime jau seniai, o pats režisierius nuolat švysčioja žiniasklaidoje pasireikšdamas kino, LGBT ir kitais visuomeniniais klausimais. Jam pavyko į save atkreipti netgi užsienio spaudos (pavyzdžiui, „Holywood Reporter“) dėmesį, kai Maskvos kino festivalio raudonuoju kilimu prasiėjo su marškinėliais, rėkiančiais „Free Pussy Riot“.
Na, bet laikas pakalbėti apie patį filmą, kurio siužetas sukasi apie juodaodį didžėjų Liuką. Jis gyvena Niujorke ir studijuoja ekonomiką, yra iš turtingos šeimos. Jo mama – afroamerikietė, tėvas – lietuvis. Jaunuolis nieko neįtardamas siaučia po Niujorko vakarėlius, kol netikėtai sužino Lietuvoje turįs močiutę, kuri yra… rasistė. Jo skruostu nurieda ašara. Liukas vyksta į Lietuvą su ja susitikti. Keista, tačiau toji rasistė jį draugiškai pasitinka ir pernelyg nedelsdama vedasi anūkėlį pas merą, šis pasiūlo jam valdyti naktinį klubą. Svečias nė nemano to imtis, kol… nepermiega su valiūkiška tūsovčike Marta. Prasideda meilė, juodu prižiūri klubą, atsiranda jųdviejų draugas vadybininkas gėjus Endis, skamba daug muzikos ir visi laimingai gyvena, kol… neišlenda korumpuotoji Lietuvos pusė.
Filmas tvarkingai sudėtas į vientisą karkasą, kurį jungia puiki estetinė filmo dalis – garso takelis, montažas, kinematografija, drabužiai, masinės vakarėlių scenos, vietos. Estetinei filmo pusei sukurti režisieriui pavyko susirinkti tikrai neblogą komandą. „Streike“ garso takelis vaidina labai svarbų vaidmenį. Garsas padeda vystytis siužetinei linijai, kartu pristatoma ir lietuvių elektroninės muzikos scena.
„Streikas“ vaizduoja gana patrauklų madingo jaunimo pasaulį – kad ir kaip ten būtų, Lietuvos kino paletėje tokių filmų trūksta. Sveikintina ir tai, kad bandoma imtis aktualių socialinių, politinių temų.
Dėl minėtų priežasčių „Streikas“ atrodo filmas kaip filmas… Vis dėlto reikia pripažinti, kad jam nutiko tai, kas neretai atsitinka lietuviškiems filmams, – juosta tapo tikru žiūrovų atlaidumo ir kantrybės išbandymu, todėl ir vertinama gali būti nebent už gerus norus. Filme gausu įvairių smulkių klaidų ar nebaigtų galų, kuriuos gali praleisti pro akis arba… ne.
„Streike“ gausu nemotyvuotų siužeto posūkių, o veikėjų charakteriai dažnai išplaukę. Pavyzdžiui, vadybininkas Endis. Atrodo, šis veikėjas filme atsiranda vien dėl to, kad savo orientacijos toli gražu neslepiančio režisieriaus filme būtų bent vienas gėjus. Endis iš esmės nelemia jokių įvykių posūkių, paprasčiausiai siužete kuria pseudoproblemas. Nemažiau keista ir močiutė – archetipinės lietuvių senolės, turinčios posovietinį mentalitetą, mišinys. Ji nešioja baltus marškinius, gintarinius karolius, jos namuose skamba armonikos garsai ir nuolat keliama čierka, tačiau kartu ji suka planą. Bet, pala, kur dingo jos rasizmas? Filmo pradžioje ji įvardijama kaip rasistė, tačiau Liukui atvykus į Lietuvą tai kažkodėl pamirštama… Gal ji pasikeitė? Jei taip, tai kaip ir kodėl?
Dėl šių priežasčių apima jausmas, kad prie scenarijaus pabaigimo darbų pernelyg neužsisėdėta. Kita lietuviško kino problema – dialogai. Čia jie žaismingi, tačiau dažnai itin šabloniški. Akivaizdu, kad tokius dialogus aktoriams dažnai sunku išjausti ir suvaidinti.
Taigi, nors ir turi visai gražų karkasą, „Streikas“ yra kreivas ir šleivas.
Filmo finale, regis, turėtų driokstelėti maištas. Deja, tai neįvyksta. Kas nors bent vieną mašiną padegtų, ar ką… Greičiausiai tokių scenų nėra dėl lėšų trūkumo. Situaciją mėginta išspręsti kitais būdais – rodant veikėjų reakcijas. Tačiau driokstelėjimui reikalinga įtampa nesukuriama, filmo finalas neišsipildo, lieka tik maišto estetikos troškimas…
„Laiškai Sofijai“. Rež. Robertas Mullanas, Jungtinė Karalystė, 2013 m., 130 min.
Britų dokumentinių filmų režisierius R.Mullanas pasirinko sukurti vaidybinį filmą apie vieną ryškiausių XX a. lietuvių kūrėjų – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Tai ne pirmas filmas apie šį menininką – 1986 m. režisierius Bronius Talačka sukūrė televizinį filmą „Žalčio karūna“. Deja, nepriklausomos Lietuvos laikais didžiosios lietuvių kultūros asmenybės yra primirštos, kitaip nei abejotinos reputacijos plėšikai. Taigi, kažkuriuo požiūriu R.Mullanas mums nušluostė nosį.
Filmo centre – M.K.Čiurlionio ir jo žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės meilė. Režisierius ir scenarijaus autorius pasirinko gana laisvą M.K.Čiurliono biografijos interpretaciją. Buvo nuspręsta pernelyg preciziškai nesidomėti kūrėjo gyvenimu, o veikiau improvizuoti, maišyti faktus su fikcija ir filmą kurti remiantis režisieriaus įsivaizdavimu ir surinktomis žiniomis. Buvo kuriamas ne dokumentinis ir ne istorinis filmą, o savarankiška drama, varijuojant šių asmenybių gyvenimo motyvais.
M.K.Čiurlionis – čia paprastas žmogelis, kuris skambina ir tapo mažame, tamsiame savo kambarėlyje, jam trūksta pinigų, jis truputį mergininkas, galintis pasukti kairėn, kartkartėmis netgi truputį nevykėlis. Sofija čia emocionali, ekspresyvi ir kartu stipri moteris.
Tik iškyla klausimas: ar reikia apvainikuoti režisierių už menininko sužmoginimą ir nukėlimą nuo pjedestalo, ar atvirkščiai – kaltinti už sudėtingos asmenybės, jos egzistencijos, troškimų ir nerimasties supaprastinimą, supopsinimą.
Nors filmo „Laiškai Sofijai“ režisierius yra britas, didžioji komandos dalis – lietuviai. Pagrindinį vaidmenį sukūręs M.K.Čiurliono proanūkis kompozitorius Rokas Zubovas nėra profesionalus aktorius ir tai matyti – jis ne visada jaučia savo sakomą tekstą, o tam tikros situacijos yra suvaidintos pernelyg aiškiais ir tais pačiais ženklais (jei vaidina išprotėjusį, tai būtinai žiūri į vieną tašką).
Sofijos vaidmuo atiteko jaunai aktorei Marijai Korenkaitei – jai galima prikišti teatrališkumą, tačiau jis dera prie kuriamo Sofijos charakterio. Filmui nemažai žavesio suteikia ir antraplanius vaidmenis sukūrę žinomi lietuvių aktoriai. Ypač įsimintinas Mstislavą Dobužinskį įkūnijančio Andriaus Bialobžeskio vaidmuo.
Kinematografinė kūrinio dalis tvarkinga, veikėjai dėvi gražius kostiumus, skamba daug nuostabios M.K.Čiurlionio muzikos, tačiau filmas dažnai primena rekonstruktyviąją televizinę dokumentiką, kai siekiama maždaug atvaizduoti, kaip kas nors vyko, kad apie tam tikrą situaciją ar įvykį nieko arba mažai žinantis žiūrovas galėtų tai įsivaizduoti. Dažnai kas nors papasakojama taip pat pernelyg aiškiais ženklais. Pavyzdžiui, vidury tuščio kambario stovintis antikvarinis stalas turi rodyti, kad tai seni laikai. Be abejo, dėl to galima kaltinti ir mažą filmo biuždetą.
Kad ir kaip ten būtų, filmas „Laiškai Sofijai“ tinkamas kaip edukacinis ir siūlytinas rodyti mokiniams ar užsieniečiams, dar nesusipažinusiems su šia iškilia asmenybe. Filmas puikiai vykdo savo pagrindinę funkciją – skatina domėtis M.K.Čiurlioniu.