Kinematografinis troškimas gausti liūdesiu ir grožiu
„Santa“ (rež. Marius Ivaškevičius, Lietuva, Suomija, 2014 m., 90 min.)
Nors yra sukūręs dokumentinių, trumpametražių vaidybinių filmų ir scenarijų kinui, M.Ivaškevičius geriausiai žinomas kaip teatro dramaturgas („Madagaskaras“, „Mistras“, „Išvarymas“). Pirmajame jo vaidybiniame filme „Santa“ jaučiamas jo kūrybai būdingas multikultūriškumas (filme veikėjai blaškosi tarp Vilniaus, Rovaniemio ir Londono), gausu istorinių motyvų, perėjimų iš realybės į vizijas, sapnus ar netgi į aną pasaulį.
Filmas prasideda kaip romantinė komedija – Inga (akt. Sandra Daukšaitė-Petrulėnė) su sūnumi Vincu (akt. Ovidijus Petrauskas) atvyksta į Laplandiją aplankyti Kalėdų Senelio. Jusis (akt. Tommi Korpela) – toks Kalėdų Senelio vardas po darbo – ima siekti Ingos dėmesio: elnio tempiamomis rogėmis nusiveža juodu į pasibuvimą pas jo suomius draugus namelyje ant užšalusio ežero kranto. Jam po truputį pavyksta pelnyti moters simpatijas.
Pirmojoje filmo dalyje ironiškai užgriebiamos lietuvių ir suomių kultūrų subtilybės, tačiau kartais jos kiek stereotipiškai banalios, pavyzdžiui, Lietuva painiojama su Latvija.
Netrukus spalvos istorijoje ima tamsėti… Paaiškėja, kad berniukas serga sunkia liga. Tai pakeičia abiejų suaugusiųjų gyvenimus. Inga vyksta į Suomiją pas Jusį prašyti pagalbos. Tačiau ar jų ryšys tam jau pakankamai stiprus? Inga sutrikusi, ima elgtis neracionaliai, palieka berniuką Jusio namuose ir nieko nesakiusi išvyksta į Londoną kalbėtis su berniuko tėvu dėl finansinės paramos. Tuo metu tarp vyro ir berniuko užsimezga ryšys. Kalėdų Senelis vaikui pasakoja savo paties sukurtą pasaką apie tai, kaip Kalėdų Senelių divizija Žiemos kare stoja į kovą už šviesą ir gėrį.
„Santa“ – tai graudi, tačiau graži istorija apie vyro ir berniuko draugystę, apie pasimetusius ir vienišus žmones.
Pagrindinių vaidmenų atlikėjai S.Daukšaitė-Petrulėnė ir O.Petrauskas su savo užduotimi susitvarkė puikiai, jų vaidyba labai natūrali. Jusį tiesiog profesionaliai įkūnija garsus suomių aktorius T.Korpela. Keletame filmo scenų pasirodančią visiškai pasaulyje pasimetusią Ingos seserį filme teisingai suvaidina aktorė ir TV laidų vedėja Beata Tiškevič-Hasanova. Tik klausimas, ar dramaturgiškai šis personažas labai jau reikalingas.
Filme svarbią vietą užima garso takelis. Šalia romantiškų Kipro Mašanausko melodijų takelyje naudojami kanadietės Chinawoman kūriniai. Tamsi ir melancholiška atlikėjos muzika vietomis neblogai tinka, tačiau kartais prieštarauja šio filmo estetikai. Didesnė problema „Lordi“ „Hard Rock Hallelujah“, kuris pats savaime jau yra ryškus ir visiem atsibodęs popkultūros ženklas. Toks Suomijos muzikos reprezentavimas atrodo kičinis.
Justi, kad tai pirmasis M.Ivaškevičiaus filmas, jam vis dar trūksta kinematografijos pojūčio, o kino kalbai trūksta originalumo ir naujumo. Ji šlubuoja, yra gana fragmentiška. Pavyzdžiui, filme vystomas pasakos Vincui apie Kalėdų Senelius Žiemos kare motyvas, filmo pabaigoje jis lyg ir turėtų suskambėti mitiniame belaikiame lygmenyje, tačiau taip, deja, nenutinka.