„Tais laikais mūsų kūrybinės grupės nariai buvo vaikai. Dabar mums visiems apie trisdešimt, ir, aišku, mes pasakosime savo būdu. Tačiau tikiuosi, kad spektaklis bus įdomus ir vyresniems tos nakties įvykius liudijusiems žmonėms“, – sako 29-erių režisierius iš Latvijos Valteris Sylis, kurio spektaklio apie Sausio 13-osios įvykius premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks vasario 21 d.
Režisierius viliasi, kad spektaklis nesukels šnabždesių, panašių į „Tu ten nebuvai ir nieko neprisimeni“. Juoba kad ir V.Sylio darbo metodas neįprastas, tad būtų psichologiškai saugiau savo patriotinę pusę jau pradėti ruošti kam nors netikėtam.
„Iš esmės spektaklis bus mąstymas garsiai apie tai, kokią vietą tie istoriniai įvykiai užima dabartyje. Nes gal, tarkim, neužima jokios?“ – jauką meta jaunas režisierius.
V.Sylio talentas išaugintas Latvijos kultūros akademijoje. Ten jis prieš trejus metus baigė teatro režisūros studijas. 2011-aisiais gimtoji šalis jau gerai žinojo šio kūrėjo vardą, nes produktyvus debiutantas, baigęs studijas, pristatė tris premjeras trijų skirtingų Latvijos teatrų scenose. Įdomiausia, kad pradedančio režisieriaus spektaklių centre – skausmingi ir nepatogūs Latvijos istorijos epizodai, kuriuos jis, anot teatrologų, pristato „stereotipų ir išankstinių nuostatų nesuvaržyta, subtiliai žmogiška ir netikėtu humoru pratrūkstančia teatrine kalba“.
Kokia ta kalba, paklausėme jo paties. Aukštas, barzda apsišiltinęs malonaus tono vyrukas iš karto gal ir nesukelia provokatoriaus įspūdžio. Jis labiau primena klasės draugą, į kurį visi kreipiasi, kai nesupranta, ką rašyti istorijos pratybose. Protingą, bet gerbiamą klasioką.
Visi Valterio prezidentai
Akivaizdu, kad istorijos peripetijos ir politikos užkulisiai šį latvį išjudina. Ypač ta pusė, kuri laikoma prieblandoje ar išvis užrakinta. Kai V.Sylis scenoje tyrinėja naujausias Latvijos politinio, ekonominio, socialinio gyvenimo aktualijas bei nesenus istorinius įvykius, tyrimą stebintis žiūrovas gali tikėtis, kad rampa bus nukreipta į mažai žinomus faktus ir paradoksalius jų bruožus. Teatre „Dirty Deal“ (vienas nepriklausomų teatrų, kuriame V.Sylis dirba) su idėjiniu bendražygiu 26-erių dramaturgu Janiu Balodžiu sukurtas spektaklis „Visi mano prezidentai“ pasakojo apie tris pastaruosius nepriklausomybę atgavusios Latvijos valstybės vadovus. Politikos ir gamtosaugos klausimus režisierius kėlė spektaklyje „Marupytė“, pavadintame ekologinę katastrofą patyrusios upės Rygoje vardu.
Kas nutiko? Ar šiam kūrėjui neleido miegoti socialinė menininko atsakomybė? Jis sako, kad tai ne pagrindinė jo varomoji jėga, bet jos stuksenimą pajutęs yra. „Kai su Janiu kūrėme spektaklį apie prezidentus, ten kalbėjome apie politiką, problemas, bet gana fantasmagoriška maniera. Kai kas sakė, kad mes turėsime bėdų. Ir kas paaiškėjo? Kad ne, bėdų nebuvo. Štai tada supratau, kad mano, kaip menininko, vaidmuo visuomenėje ir yra būti tiesos šaukliu, garsiai reiškiančiu nuomonę. Mūsų šalyje tai, laimė, įmanoma“, – ramiai dėsto režisierius, mielai valgydamas vegetarišką patiekalą kavinėje, esančioje netoli Nacionalinio dramos teatro.
Ne, Latvija, tu nebūsi Kinija
Kitas šių dviejų Latvijos teatro reformatorių, V.Sylio ir J.Balodžio, drauge sukurtas spektaklis „Nacionalinis vystymosi planas“ buvo paremtas Latvijos vyriausybės planais per artimiausius septynerius metus paversti Latviją dvigubai turtingesne, labiau išsilavinusia valstybe, kurioje gyventų laimingi (neperfrazuota!) žmonės. Monospektaklyje buvo gliaudomas šių ilgalaikių prioritetų atotrūkis nuo šiandienės latvių kasdienybės ir optimizmas dėl vystymosi spartos. Pasak dramaturgo J.Balodžio, kuris ir vaidino spektaklyje, norint įgyvendinti tame plane numatytus tikslus, Latvija jau šiandien turėtų pasiekti tokį ekonominio vystymosi pagreitį, koks šiuo metu priskiriamas vienai sparčiausiai besivystančių šalių – Kinijai. Auč.
J.Balodis bus ir naujojo V.Sylio spektaklio „Barikados“ dramaturgijos bendraautoris. Kartu su lietuvių teatrologe ir pradedančia dramaturge Goda Dapšyte. Ši trijulė susipažino tarptautiniuose kūrybiniuose seminaruose ir išsikalbėjusi, kad visus domina atgimimo laikotarpis Baltijos šalyse, suplanavo kurti spektaklį apie 1991-ųjų įvykius.
Premjera bus, tereikia dramos
Aš apie „Barikadas“ pirmą kartą miglotai išgirdau per radijo laidą. Ten kalbino aktorių Marių Repšį, kuris spektaklyje vaidins su kolegomis Toma Vaškevičiūte, Ainiu Storpirščiu, Tadu Gryn, Elze Gudavičiūte ir kitais jau giliai į teatro balą kojas įmerkusiais jaunaisiais aktoriais. Juos išsirinko pats režisierius.
Laidos vedėjo paklaustas, koks bus spektaklis, M.Repšys nelabai ką galėjo atsakyti (iki spektaklio premjeros buvo likę pusantro mėnesio). Tai visai paaiškinama, kai sužinai, kokiu metodu dirba režisierius.
Jis imasi temos neturėdamas jokio dramaturginio pagrindo. Repeticijų salėje susitinka visa komanda, ir aktoriai pradeda improvizuoti, atsispirdami nuo vieno ar kito režisierių dominančio aspekto. V.Sylis tikina, jog aktoriams leidžia dalytis fantazija bei beprotiškomis idėjomis nežabojamiems ir labai mėgaujasi, kad kuriant vyksta nuolatinis dialogas su staigmenos priemaišomis. Įpusėjus visam procesui, dramaturgai su režisieriumi atrenka įdomiausias improvizacinio laikotarpio idėjas ir pradeda jas versti dramine medžiaga. Režisierius mano, kad svarbiausia atsirenkant idėjas buvo atsakyti sau į klausimą, ką komanda nori pasakyti, ir išsirinkti būdą tai pasakyti.
„Būdų pasakoti juk daug, bet labai svarbu įsisąmoninti, kodėl mes renkamės vieną ar kitą. Tarkim, reikėjo nutarti, ar būsime emocionalūs, ar ne. Nes šioje istorijoje yra daug tragiškų momentų, bet kartu ir labai daug politinių intrigų“, – didingų įvykių fone blaivus lieka režisierius. Jis pastebi, kad sausio 13-osios naktį kai kurie žmonės juk nėjo prie Seimo, jie pasirinko likti namuose. Todėl nereikėtų tikėtis, kad „Barikados“ bus iškilmingas progos pažymėjimo spektaklis.
Ir be meilės problemos
Bet kodėl nestatyti spektaklių apie meilę, režisieriau? „Taip, meile aš buvau labai susidomėjęs pirmaisiais studijų metais. Bet vienu momentu supratau, kad mane domina kas kita. Nors, kita vertus, tai, apie ką dabar kalbu, nėra vien politika ar istorija, tai yra klausimai apie Žmogų Problemos akivaizdoje. Problemos, kurios sprendimas turės padarinių daugybės žmonių gyvenimams. Arba paties priimančio sprendimą likimui – jis gali būti suniokotas. Tyrinėti tokias ekstremalias situacijas man ir pasidarė įdomu. Nes juk nėra taip, kad vien skaitai dokumentus, – ne, tu skaitai ir supranti, jog žmonės žinojo, kad gali būti nužudyti, kad turėjo būti pasiruošę mirčiai. Ar, kita vertus, kad jie svarstė: „Ne, jie mūsų negali nužudyti, nes mūsų tiek daug“, – daug dramų mažoje laiko atkarpoje suranda V.Sylis.
Dialogo gerbėjas
Jis prideda, kad, statydamas spektaklius apie tikrus įvykius, gali sau leisti daugiau fantazijos ir laisvės. Kaipgi taip? „Tai panašu į tai, kai dėstytojas universitete labai įdomiai veda paskaitą. Jis juk irgi kalba apie tikrus dalykus, bet jei kalba įdomiai, tu stebi pusantros valandos pasirodymą. Mūsų atveju vyksta kai kas panašaus. Tik, aišku, suvokiant tos improvizacijos ir interpretacijos ribas“, – paaiškina režisierius, jau ne pirmą kartą spektaklį kuriantis tokiu tarsi dokumentinio kino principu. Savo darbus, paremtus šiuo kūrybos metodu, jis vadina grupine teatrine esė. Joje svarbiausia ne veikėjai, ne intriga, bet pats kalbėjimas ir galvojimas pasirinkta tema, dialogas su publika.
CITATA
Iš esmės spektaklis bus mąstymas garsiai apie tai, kokią vietą tie istoriniai įvykiai užima dabartyje. Nes gal, tarkim, neužima jokios?
Tai panašu į tai, kai dėstytojas universitete labai įdomiai veda paskaitą. Jis juk irgi kalba apie tikrus dalykus, bet jei kalba įdomiai, tu stebi pusantros valandos pasirodymą. Mūsų atveju vyksta kai kas panašaus.
Jurga, šitą įdėti atskirai kaip infobox‘ą:
Apdovanojimų lentyna
Svarbiausią Latvijos teatro apdovanojimą, lietuviškų „Auksinių scenos kryžių“ atitikmenį, – „Spēlmaņu nakts“ (Artistų naktis – latv.) prizą – V. Sylis pirmą kartą pelnė2009 m. spektaklių vaikams ir jaunimui kategorijoje (už spektaklį „Apie mamas“). Tais pačiais metais jis buvo pastebėtas ir kaip režisierius bei nominuotas geriausio metų režisūrinio debiuto kategorijoje.
Nuo 2009-ųjų V.Sylis nuolat patenka į „Spēlmaņu nakts“ apdovanojimų pretendentų sąrašus.2011 m. pelnė geriausio nacionalinės dramaturgijos pastatymo prizą už spektaklį pagal J.Balodžio pjesę „Visi mano prezidentai“ (2011 m.), o 2012-aisiais – geriausio nacionalinės dramaturgijos pastatymo prizą už spektaklį „Legionieriai“ Gertrūdos gatvės teatre (2011 m.). Šis V.Sylio spektaklis, paties autoriaus vadinamas „diskusija su trupučiu muštynių“, Vilniuje buvo rodomas festivalio „Sirenos 2013“ programoje.