Nežinau
Dangus
2010-05-01
Garsai iš už skraistės. Antra dalis. Nežinau kodėl, bet raganiškas „Vilkdujos“ rokenrolas čia yra toks pat užvedantis kaip seniau, nors nepateikė idėjinių staigmenų nuo Vakar duonos [2008] laikų. Iškraipytas vokalas, meistriška lo-fi kokybė, išnešioti tekstai ir sveikas pykčio žiupsnis – nesumeluota muzika klausytojams, kurie girdi giliau. Šiuo tvirtu žingsniu PoPo vadovaujamas vokalinis instrumentinis ansamblis dar labiau įtvirtina savo statusą Lietuvos alternatyvos elite.
Įrašą reikėtų platinti su Lietuvos himno kompaktu bei leisti mokyklose per istorijos ir lietuvių pamokas.
85°
Freaky Wonder
self-release
2010-06-01
Pasirodo, Frykai studijoje nekopijuoja ankstyvųjų Red Hot Chili Perppers taip smarkiai, koks galėjo susidaryti įspūdis iš koncertų. Valio jiems už tai. Užtat vis labiau išryškėja Eddie Vedderio (Pearl Jam) intonacijos Justino Jaručio balse. Apskritai Freaks On Floor turėjo atsirasti prieš 17 metų, kai Sietlas žibėjo Alice In Chains, Soundgarden ir Nirvanos spalvomis. Galbūt žodis Lithuania nebūtų toks egzotiškas roko žemėlapyje šiandien? O kol kas No Country for Old Man yra geriausias visų laikų lietuvių roko gabalas.
Btw, ar man vienam čia kvepia Kings Of Leon?
80°
Where Did The Night Fall
Surrender All
2010-05-10
„Talentai dirba, genijai kuria“, – sako liaudies išmintis. UNKLE tikrai nepriklauso antrai grupei. Nors Psyence Fiction [1998] sudarė kitokį (apgaulingą) įspūdį. Šiandien britų projektas su James Lavelle priešaky labiau primena paprastus darbininkus (daugiau darbų – daugiau pinigų), o dar tiksliau – nuvarytą ponį. Penkto albumo gamybos receptas yra toks pats: kviestiniai svečiai (Gavinas Clarkas, Markas Laneganas, Joelis Cadbury…) ir daugiau gitarų nei elektronikos. Tik gaila, kad apie talentą pamiršta. Toks ir rezultatas.
„Neturi ką sakyti – geriau patylėk“, – sakydavo senoliai.
55°
The Dance
PIAS Recordings
2010-05-16
Faithless niekada nepasižymėjo žudančiomis melodijomis (juk iš keturių natų tokios neišlauši). Jų arkliukas visada buvo minkštas bytas ir žaidimas tembrais. Atsitiktinis praeivis, paklaustas apie Faithless, tuoj pradės jums vardyti Insomnia, Salva Mea, God Is A DJ ar We Come 1… „Neištikimieji“ tai žino, bet tik dabar bando patenkinti publikos poreikius, ir tai kukliai – atskiesdami ramesniais numeriais, lyg specialiai stengdamiesi neužkurti per karštos pirties. Be to, gydantis Maxi Jazz balsas griežtai yra dozuojamas ir maišomas kviestiniais vokalistais. Galima šį įrašą vadinti sugrįžimu, tik apmaudu, kad per daug atsiduoda purė futurė ir trimis juostelėmis.
67°
Further
Freestyle Dust / Parlophone
2010-05-17
Cheminiai broliai be didesnių pastangų ir nesiversdami iš kailio parodo, kaip čiulpia UNKLE ir Faithless. Jie net nesikvietė svečių padainuoti. Tomas Rowlandsas ir pats tai gali. Nors nieko naujo ar further šiame įrašė ir nėra, tačiau broliai tapo šiek tiek melodingesni. Kiek aštresnis gabalas yra nebent Horse Power, kiti skirti santūriems peraugusių paauglių šokiams (Another World, Swoon). Beveik tobuli Dig Your Own Hole [1997] ir Surrender [1999] lieka neperspjaunami, užtat silpną We Are The Night [2007] galim pamiršti. 8 gabalai, 52 minutės – gal ir per mažai, tačiau trūkumą bandys atpirkti papildomas DVD su visų kūrinių vaizdo iliustracijomis.
80°
LP4
XL Recordings
Niujorkiečių duetas sugrįžta po jau įprastos dvejų metų pertraukos. Ketvirtas albumas nestebina išradingu pavadinimu. Nestebina ir turiniu. Nieko naujesnio už tai, ką girdėjote prieš dvejus metus plokštelėje LP3, čia neišgirsite. Mike’as Stroudas septyniasdešimtųjų maniera pjausto gitaras, Evanas Mastas ta pačia maniera maigo senovinius sintezatorius. Abu dirba melodingai, smagiai ir neįpareigojančiai, lyg kurtų garso takelį animaciniam filmui. Jų meistriškumas, ko gero, net pagerėjo, bet visas šis indie/electro/hip-hop malūnas jau sukosi ir anksčiau, todėl tai tėra dar viena plyta vinilinėje tvoroje.
65°
Into the Great White Yonder
In My Room
Keistas dano vardu Andersas ėjimas. Minimalistinius rimtus jis iškeičia į gyvus instrumentus (ypač gausu gitarų) ir psichodelinę nuotaiką. Skamba beveik kaip Pink Floyd, tik šiandien. Be to, neapleidžia nuojauta, kad kažkur iš už užuolaidos Trentmioleriui dainos akordus pasakinėja Badalamentis su Linču. Gražu, nepaneigsi. Bet visa tai mes galim gauti ir kitur. O juk šįkart norėjosi ir pašokti. Žmogus, sukūręs Moan, užantyje tikrai turėtų turėti daugiau. Luktelsim dar vieno albumo. Ten bus matyti, kas apsimetinėjo pirmąkart, o kas ir pelenuose žybėti moka.
69°
Xenia Beliayeva
Ever Since
Shitkatapult
2010-05-21
Spalvingas pavyzdys to, kas atsitinka, kai emo-goth mergaitės pradeda groti techno. Rezultatas – minimal su darkwave priemaišomis. Tai stilius, kurį Xenia atidirbo savarankiškai iki (beveik) tobulumo. Dar ne Depeche Mode, bet tikrai niūriau už Ladytron. Bus proga ir pašokti, ir kamputyje paliūdėti. Naujausia berlynietiško Shitkatapult fabriko atlikėja nesukels revoliucijos jūsų fonotekoje, bet ir gėdytis nebus priežasties. Mergaitė turi visus šansus „užaugti“. Just a While, tik tiek reiks palaukti, sufleruoja ji.
65°
Rašė: Andrzej Bong