“Little Dragon” Lietuvoje lankysis trečią kartą. Iki to čia jie jau spėjo apsišlifuoti su savo publika, apsilankyti klube “Tamsta”, paragauti nacionalinių patiekalų (apie juos daugiau nieko nesakė, užtat gyrė Vilniuje ragauto indiško maisto).
2007 m. sėkmingai debiutavę, “Little Dragon” sulaukė kvietimų iš didžiausių pasaulio festivalių bene iškart. Pradžiai mažesnėse scenose, vėliau jos didėjo. Kurį laiką ši grupė daugeliui buvo iš serijos, kai gaila, kad kažkas kitas ją išgirsta ir nuklauso iki negalėjimo, nes neva ji yra tavo nerealus metų atradimas. Šią vasarą “Little Dragon” bus pagrindiniai svečiai “Tamstos” festivalyje liepos 30-31 dienomis, Varėnoje.
Jų muzika kitokia, nes joje nėra daugelio pamėgtų gitarų, didžiąją dalį muzikinės žinutės “Little Dragon” perduoda sintezatoriais, pūko lengvumo, fontano karštą dieną miesto aikštėje gaivumo Yukimi Nagano balsu, vietnamietiškais intsrumentais, perkusija.
Yukimi yra pusiau japonė, pusiau amerikietė. Nuo vaikystės didžiuojasi savo mišria kilme. Veganė, apie maistą gali kalbėti valandų valandas.
Artėja festivaliai, ką tu dėvėtum vykdama į festivalį kaip jo lankytoja ir miegotoja palapinėje?
Tsumory Chisato suknelę, sandalus ir “Windy Freda” galvos papuošalą.
O pati kada paskutinį kartą nakvojai palapinėje?
Matyt, kai buvau septynerių. Tada keliavau su savo šeima. Pamenu, kad nebuvo labai patogu, lauke buvo drėgna.
Tavo mėgstamiausi festivaliai dabar.
“Coachella” festivalyje – tikros linksmybės po saule. “Sonar” – puikus elektroninės muzikos renginys. Taip pat “Dragonfly” festivalis šalia Giotenburgo vertas paminėjimo. Be to, laukiu “Tamstos” open air’o. Gal jis taps mano nauju mėgstamiausiu?
Kaip sutikai “Gorillaz” ir kaip pradėjai su jais bendradarbiauti?
Damono Albernso žmona – mūsų muzikos gerbėja ir, kiek žinau, namie “Little Dragon” debiutinį albumą ji sukdavo nuolatos. Taip Damoną ir aplankė idėja kažką su mumis kartu sukurti. Taigi aplankėme “Gorillaz” jų nuostabioje studijoje Londone ir parengėme keletą idėjų.
Kaip “Gorillaz” atrodo studijoje?
Britiškai.
Dirbai ir su Jose Gonzalez. Ar jis ir gyvenime toks melancholiškas, koks skamba įrašuose?
Neee, jis yra linksmuolis. Jo muzika melancholiška, bet ji trykšta optimizmu. Be to, šiuo metu jis dirba su savo grupe. Jų kūryba pakilesnė ir ne tokia rami.
Šiame numeryje kalbame apie tampres vyrams. Ką tu manai, jei tavo grupės vyrai tokiomis pasipuoštų. Ar bent jau įsivaizduoji tą vaizdą?
Kodėl gi ne? Jie atviri žmonės.
Kalbant apie madą, kur tu perki savo nuostabias sukneles?
Neseniai pamėgau belgų dizainą. Jis yra itin inovatyvus. Jeanas Paulas Knottas kuria nuostabius daiktus iš švelnių audinių, neįmantrių formų. Jo drabužius gali pats sukti, vynioti, rišti ir taip įdėti dalį savęs į drabužio dizainą. Jo darbuose jaučiu japonišką subtilumą. Taip pat mėgstu Cathy Pill – ji naudoja daug ryškių audinių, todėl jos suknelės puikiai tinka sceniniams pasirodymams. Ji pati ir kuria audinių raštus fotografijos pagalba. Taip jos darbai tampa dar unikalesni.
Tu su užsidegimu kalbi apie madą, ar niekad negalvojai pradėti savo mados linijos (tarp atlikėjų dabar tai yra labai populiaru)?
Tiesą pasakius, niekad negalvojau apie tai, bet tai išties galėtų būti nuostabu, ypač jei turėčiau pakankamai pinigų ir galimybių dirbti su teisingais žmonėmis. Kaip aletrnatyva mados linijai, galėtų būti galerija ar restoranas Giotenburge.
Ką tu darei su savo pirmaisiais pinigais už koncertą?
Gerai nepamenu, nes tai buvo taip seniai. Manau, kad nusipirkau dar vieną sunkelę.
Ką veiki, kai nekeliauji ir nekoncertuoji su grupe, o būni gimtajame Giotenburge?
Dienas leidžiu studijoje, gaminu maistą, užsiimu joga, šoku ir skaitau.
Ar turi patarimų turistams prasukantiems pro jūsų miestą?
Hmmm… Na, netoliese turime jūrą. Be to, žmonės čia draugiški ir “ant žemės”.
Kartais atrodo, kad muzikantai koncertuodami svetur gyvena nuobodų gyvenimą, nors diena iš dienos keliauja. Sako “neturėjom laiko aplankyti miesto”, “buvom pavargę ir anksti ėjom miegoti”, “kai grįšim, užsidarysim studijoje” – prašau, pasakyk, kad jums muzikiniai turai suteikia daugiau džiaugsmo.
Taip, mes bandome pamatyti kiek galima daugiau. Tiesa, muzikinio turo metu būna daug gerų dalykų, bet ir blogų. Euforiški pasirodymai, puikūs vakarėliai privalo būti derinami su lėtomis dienomis, kai tenka daug valandų keliauti.
Kas tau labiausiai patiko iš tavo kelionių po pasaulį (tikėtina, kad skaitytojai kaip tik dabar planuoja savo atostogas, gal ką pasiūlysi aplankyti)?
Kolumbija – nuostabus kraštas: geri žmonės, skanus maistas, daugybė šviežių vaisių ir gražių moterų. Marfa Teksase – mažas bohemiškas miestelis su dviem tūkstančiais gyventojų, tačiau mieste yra daugybė galerijų (Donald Judd’s tikrai verta apsilankyti), aplink – laukinė gamta. Taip pat Tokijas – tai mano mėgstamiausias miestas pasaulyje. Ten geriausias maistas ir parduotuvės.
Ką mes iš jūsų išgirsime “Tamstos” festivalyje?
Grosime gabalus iš pirmojo ir antrojo albumų. Taip pat kažką ypatingo įmesim pabaigai.
Galiausiai, ko mes niekada scenoje jums pasirodant nepamatysime?
Nesisiosim, nevemsim ir negersim kraujo. Niekada.
Rašė: Inga Norke
