Serotonin – ketvirtasis britų penketuko Mystery Jets albumas per ketverius metus. Nemenkas produktyvumas dažnai reiškia būtent tai, kad neieškoma idėjų, vergaujama visagalinčiam pinigui.
Ką primena albumo pavadinimas? Ogi Placebo – Meds: ta pati medicininė leksika.
Ką primena pats albumas? Ogi keletą kartų pagreitintai grojamus ligotai liūdnus Duran Duran hitus.
Kaip skamba dainos? Bene kaskart daug žadanti pradžia ir iš esmės nebežinojimas, ką pasakyti jau po 30-ies pirmų sekundžių („The Girl Is Gone“ – tai lyg epitafija ant savo pačių kapo). Tos pačios eilutės lyg kokia mantra kartojamos vėl ir vėl, nėra dainos, kurios pavadinimas nebūtų kartu ir išdainuotas, o iš pradžių įdomiai skambantis sintezatorius tuoj pat pradeda ne juokais erzinti.
Pirmoji daina „Alice Springs“ tėra britpop stereotipų kratinys, kurį tik dar labiau gadina visą likusį kolektyvą begėdiškai bandantis užgožti būgnininkas.
„Too Late To Talk“ – neaišku, kas žnaibė vokalistą įrašinėjant šį „gabalą“, bet siaubingas falcetas neatlaiko jokios kritikos, nors sintezatorius čia skamba ir geriausiai visame albume.
Vis dėlto ne viskas taip blogai: „Flash A Hungry Smile“ pradžiugina senojo gerojo merseybeat (konkrečiau – The Searchers „Love Potion Number Nine“) tradicijų puoselėjimu.
Titulinė daina „Serotonin“ pamokys jus banalaus optimizmo pagrindų.
„Show Me The Light“ – puikiausiai šios grupės dance-pop rock prigimtį atskleidžianti daina, o sulig septintąja daina – „Dreaming Of Another World“ – kolektyvo plėtojamas melodijos trafaretiškumas darosi jau pernelyg sunkiai pakenčiamas.
Jei ši grupė imtųsi laikrodžių gamybos – gautumėte šveicarišką kokybę už kinišką kainą. O, kad tai tiktų ir muzikai! Kuo toliau, tuo gražiau: „Waiting On A Miracle“ tėra šiek tiek „padažyta“ „Dreaming Of Another World“ parafrazė. Antra vertus, „Mystery Jets“ bent nėra tokie nuobodūs verksniukai kaip „Coldplay“, ir tai juos smarkiai tempia į priekį. Tačiau niekas negelbsti prieš mušamųjų ir sintezatoriaus košmarą, kurio akivaizdoje „spindi“ migdantis vokalas.
Jei paprastai grupių darbuose yra ieškoma hitų ar bent geresnių dainų – būtent šis albumas yra iš tų, kurį geriausiai apibūdina jo silpniausios grandys – „Melt“ ir „Lady Grey“. O visas šis reikalas užbaigiamas kompozicija, pavadinta labai keistu merginos vardu „Lorna Doone“, kuri vis dėlto tėra „Arctic Monkeys“ lygio trivialūs pašūkavimai praeito dešimtmečio britpop nostalgijos fone.
Ir žinot, kas keisčiausia? Šie vyrukai savo interviu dievagojasi bent kartą per savaitę perklausantys „Pink Floyd“ 1973 m. šedevro „Dark side of the Moon“, ir savo koncertu metu kaip dekoraciją naudoja Sydo Barreto atvaizdą. Tiesiog per daug laimės hormono serotonino ir pernelyg mažai dopamino, bičiuliai!
Akimirkos iš praeito savaitgalio Mystery Jets pasirodymo Londone, Somerset House:
Rašė: Aleksandras Rimdžius