Kažkada muzikantas ir kūrėjas Leonas Somovas yra pasakęs, kad Adomas jam yra geriausiai ir visaip kaip gražiausiai dainuojantis lietuvis vyras. Gaila, kad iš Lietuvos Adomas Laurinaitis išvažiavo kažkur prieš penkerius metus ir apie jį girdime nedaug.
Dabar Adomas Briuselyje, kur mokėsi džiazo, yra vietos belgų grupės „The KMG’s“ lyderis. Ten jaučiasi išlaisvėjęs ir netrukdomas. Savo palėpėje su veranda naktimis kuria muziką, kabaretuose dainuoja džiazą, ir pagaliau yra pasirengęs albumui… Lietuvoje.
ADOMAS – Give Up (demo) by ADOMAS
Albumą leis „Silence Family“. Tai reiškia, kad į Lietuvą jis dabar grįš dažniau, lepins koncertais, gal netgi taps kokia nors ikona (nenuslėpsi jo panašumo su Jamesu Deanu), kaip kad Jazzu tapo jaunąja Lietuvos scenos diva (su Jazzu jie, beje, labai geri draugai ir jų ryšiai nežemiški, kaip sako pats Adomas).
Kai Adomas kalba, įsiklausius jo balse jau girdimas lengvas akcentas. Tada pagalvoju, kad nesinorėtų prarasti dar vieno visom prasmėm puikaus vokalisto kūrėjo, bet o ką jiems daryti, kai artistams be galo svarbaus dėmesio sulaukia nebent nuėję dainuoti į vieną iš dviejų konkuruojančių komercinių lietuviškų TV kanalų? „Svogūnuose“? Jauniaus konce? Jis taip nedarys, bet dėl to taps tik dar geresnis vokalistas ir kūrėjas. Adomo valanda jau čia pat.
– Festivalyje „Satta“ didžiojoje scenoje atrodei tikrai gerai. Tavo rankos mojavo, o kojos, atrodė, nesiekia žemės, pats visas buvai atsipalaidavęs… Atrodo, kad scenos nebijai…
– Scenoje jaučiausi ramiai, nes ir taip žinojau, kad nėra viskas idealu. Tačiau man tesinorėjo pasidalyti mintimis, kurių link judu. Pasidalijome. O scenos nebijau tik tada, kai joje stoviu su žmonėmis, kuriais pasitikiu.
– Apie ką pastaruoju metu galvojai?
– Metas man jau įprasminti savo idėjas ir ambicijas muzikoje, gyvenime ir jausmuose. Viskas jau dabar yra neblogai, tačiau reikia ryškaus šuolio į priekį! Ooo! Aš jau čia!
– Nori pasakyti, kad užsisėdėjai ant bohemiško gyvenimo šakos?
– Gal labiau „išsimečiau“ (juokiasi). Per pastaruosius metus apsiėmiau daryti labai daug dalykų, kurie nebūtinai padeda progresui. Tad pagaliau nusprendžiau veikti tikslingai.
– „Išsimetei“… Ar tau svarbu apsvaigti? Kokiu tikslu svaiginiesi?
– Labai! Visaip, kaip tik įmanoma (juokiasi).
– Nori pasakyti, kad politikos ir teisingumo centre – Briusely – įvairiausi svaigalai „vaikšto“ netrukdomi?
– Išprovokavau… o kur jie „nevaikšto“?
– Kur už tai kerta rankas (apsimainom šypsenom). Kokių laisvių gavai Briusely?
– Laisvę būti netrukdomam.
– Vilniuje buvai trukdomas?
– Vienu metu pasidarė per daug… Trukdomas – tai tik išsireiškimas. Tačiau supratau, kad privalau egzistuoti kaip individas, ir bėgau iš ten kiek kojos nešė. Atsidūriau Briuselyje. Patinka čia.
– Kokiame rajone išaugai?
– Išaugau centre – tarp Tauro kalno ir tais laikais dar Lenino aikštės.
– Ko tau trūksta Vilniuje, kai čia grįžti?
– Tuščia Vilniuje, per ramu, trūksta intelektualių žmonių, meno, nuostabos jausmo, potencialios kūrybos, maisto smegenims. Be to, daug draugų išvažiavo. Su jais išnyksta ir Vilniaus siela. Dar trūksta baseino prie Sporto rūmų… ir šiaip pusę miesto. Tačiau ne man kritikuoti, juk pats negyvenu Lietuvoje.
– Tačiau žmonės sutartinai mano, kad Briuselis – biurokratinis ir politinis centras. Kaip ten atsiduria tokios laisvos sielos žmonės kaip tu, kuriuos labiau tikėtina sutikti Niujorke, Londone ar Berlyne?
– Žmonės, kurie taip mano, ir yra biurokratai ar politikai. Toks Briuselio mitas – visiškas absurdas. Savo buvimu čia visiškai neigiu šią klišę. Niekada negalėčiau gyventi šių žmonių įsivaizduojamame Briuselyje…
– Tuomet pasakyk tris ne turististnes vietas Briuselyje, kurias privalu aplankyti?
– Prieš porą dienų čia lietuviai atidarė šiuolaikinio meno galeriją „Tulips & Roses“. Įdomu apsilankyti tokiose vietose kaip „Recyclart“, „Café Central“, „Bozar“… daug tų vietų. Tik esu įsitikinęs, kad nebūtina lankyti Parlamento, tada ir nesusidarys biurokratinio miesto įvaizdis.
– Koks pasaulinis išradimas pats reikšmingiausias tavo gyvenime?
Tikriausiai – ausys (juokiasi). Kitaip sakant, garsas, jo panaudojimo galimybės ir viskas, kas su tuo susiję. Kažkaip gyvenime nelinkęs konkretizuoti.
– O į ką linkęs?
– Į abstrakciją, provokaciją, jausminiu pagrindu paremtus dalykus.
– Tuomet galbūt tau bus lengviau įvardyti, kada labiausiai šiame gyvenime rizikavai?
– Dalyvavau fotosesijoje ant savo namų stogo Briuselyje. Buvo rizikinga. Bet kurią minutę galėjau išbandyti laisvąjį kritimą.
– Tačiau neteko to išbandyti? Ar buvai kada nors susilaužęs kurią nors savo galūnę?
– Ne, laisvojo kritimo išbandyti neteko. Šiaip jau nesu aukščio mėgėjas. O susilaužęs tai buvau… tik anksčiau. Buvau gal dešimties, kai žiemą nuo Tauro kalno slidinėjome ir kažkas mane nustūmė. Slydau ant ledo į apačioje esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Nesugebėjau nušokti nuo ledo ir apačioje manęs laukė mašina. Buvo labai daug kraujo, rimta galvos trauma (gal dėl to esu šiek tiek trenktas) (juokiasi). Atsimenu tik tai, jog visi džiaugėsi, kad likau gyvas…
– Vienu žodžiu paminėjai savo namus – kaip jie atrodo?
– Oi, mano namai labai keisti. Gyvenu palėpėje kaip koks Karlsonas ant stogo. Turiu verandą ir mažą terasą… Sunku nupasakoti, teks apsilankyti. Tiesa, namuose retai leidžiu laiką. Dažniausiai tada, kai naktimis dirbu, t. y. kuriu muziką.
– Koks tavo romantiškiausias poelgis iki šiol?
– Dažniausiai romantiką palieku kūrybai. Nors ne taip seniai norėjau suorganizuoti vakarienę, netgi labiau puotą su ilgu stalu, styginių kvartetu, kažką panašaus į baroko stiliaus kaukių balių. Visa tai turėjo vykti žiemą, kai sninga, ant automobilių stovėjimo aikštelės stogo… ir vėl stogas, kažkaip traukia jie mane… Tačiau dar nesuorganizavau, išteklių trūkumas.
– Atrodo, kad tau tikrai patinka stogai. Gal jie galėtų simbolizuoti sceną, kurią taip pat labai mėgsti ir kuri tave traukia…
– Tarp žemės ir dangaus, nanananana… Juokauju. Manau, man tiesiog patinka provokacija – būti vietoje, kurioje tave šiek tiek slegia.
– Minėjai išteklių trūkumą. Ar tenka eiti ir užsidirbti ne iš muzikos.
– Tenka, šiuo metu dirbu bare… bet užsidirbti nelabai…
– Kaip suprasti „nelabai“?
– Niekada neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau sau leisti ramiai gyventi.
– Tavo prisiminimas, kai supratai, kad būsi muzikantas ir ne kas kitas…
– Tiesą pasakius, neprisimenu, kaip tai atsitiko. Mama pasakojo, kad kai buvau septynerių, ji atvedė mane į klasę, kurioje buvo begalė muzikos instrumentų, ir aš pirštu parodžiau į didžiausią – fortepijoną. Tada ir prasidėjo mano kelionė per džiaugsmą ir ašaras į šviesų rytojų. Ir dabar pianinas – mano kūrybos priemonė.
– Tavo debiutinis albumas jau kelyje. Papasakok, ką esi jau padaręs, kas liko, ko tikėtis.
– Yra rėmai, aiški emocija, idėjos, žmonės, su kuriais dirbu (Leonas Somovas, Linas Strockis, Marius Aleksa). Kadangi tai yra pirmas mano asmeninis darbas, norisi, kad viskas būtų savo vietoje. Tikėtis? Tikėtis, kad šis albumas skambės kitaip negu kiti „Silence Family“ darbai. Albumas bus orientuotas ne į klubus, o į elektroninį kabaretą. Su laiku turime idėją prijungti šokį, treatrą, scenografiją.
– Kada jau galima jo tikėtis?
– Dar pakentėki porą mėnesių ir bus.
– Kur perkiesi drabužius?
– Pastaruoju metu daug laiko leidžiu su stilistais, dizaineriais, nemažai draugų turi butikus, tad daug ką gaunu iš jų. Jei perku pats, tai dažniausiai vintage parduotuvėse.
– Ar tavo draugai stilistai ir dizaineriai turi įtakos tam išvaizdai?
– Be abejo, žmonės, turintys skonį, visada turi tam įtakos. Kaip kitaip mes tobulėtume?
– Ar manai, kad atlikėjo atrodymas papildo jo atliekamą muziką?
– Man atrodo, kad tai yra nenuneigiama pasirodymo dalis. Atrodymas dažnai užpildo ir geriau perteikia patį atlikėją, suteikia jam individualumo.
– Ar tau gražus Jamesas Deanas?
– Šis klausimas kiek prieštaringas, nes iš visų žmonių pasirinkai paklausti būtent apie Deaną. Toks palyginimas jau yra buvęs anksčiau, ir ne kartą, todėl jei pasakyčiau, kad gražus, reikš, kad aš pats sau esu gražus (juokiasi). Šiaip jau manau, kad jis yra be galo charizmatiška asmenybė.
– Tau daug žmonių sako, kad tu į jį panašus? Nežinojau…
– Teko teko išgirsti, nors asmeniškai man sunku tai suprasti.
– Kiek laiko nešioji tokią šukuoseną?
– Nuo 1958 m. (juokas ir vėl).
Adomas su Jazzu
– Tiek gražių vyrų pasaulyje, tai kodėl visus viršelius ir reklamas valdo moterų grožis? Jau, atrodo, ir mūsų teisės lygios…
– Žurnalai su žmonėmis ant viršelio dažniausiai orientuoti moterims (mada, modeliai – dauguma moterų, moteris – grožio etalonas), tad normalu. Teisės čia niekuo dėtos. Rinkodara…
