Šių metų LFF programeriai aktyviai atkasinėja beatnik’us. Du daugiau mažiau dokumentiniai filmai: HOWL ir WILLIAM S. BURROUGHS: A MAN WITHIN pasakoja atitinkamai apie poetą Alleną Ginsbergą ir narkomaną, ginklų mėgėją bei savo žmonos žudiką rašytoją Burroughsą. Abiejuose filmuose kartu socializuojasi ta pati beat kompanija, nagrinėjami ir Ginsbergo, ir Burroughso psichavimai ir problemos dėl cenzūros. “Howl” ir “… a Man Within” taip dera kartu, kad nors blokuok juos į double-bill.
HOWL (rež.: Robas Epsteinas, Jeffrey Friedmanas)
Filmas pasakoja apie Ginsbergo eilėraščių rinkinumo „Howl“ likimą. Allenas buvo įsitikinęs, kad reikia rašyti apie tai, ką žinai, tad jo kūryboje buvo nemažai eilučių apie tai, kaip žmonės „let themselves be fucked in the ass by saintly motorcyclists and screamed with joy“ ar panašiai. Tai papiktino įsižeisti mėgstančius amerikiečius ir rinkinio leidėjas buvo paduotas į teismą. Filmas bandė iššifruoti ir A. Ginsbergo asmenybę, ir jo įkvėpimą rašant eilėraščius, ir nušviesti visą beatnik’ų judėjimą, ir cenzūros teismą, ir dar plius apšviesti publiką iliustruojant „Howl“ eilėraščius animacija. Nepavyko. Šokinėjant nuo poeto biografijos prie jo minčių apie gyvenimą, nuo teismo proceso prie primityvaus jo poezijos vaizdavimo taip ir nepavyksta nei papasakoti istorijos, nei sukurti personažų, nei galų gale pasakyti ko nors apie jo kūrybą. Tačiau istorija GInsbergui ir jo leidėjui baigiasi laimingai, o mes džiaugiamės matydami pretty-face James’ą Franco (GInsbergo vaidmenyje) ir etatinį 50’s herojų Joną Hammą (Donas Draperis iš „Mad Men“!). O šiaip nieko ypatingo. Toliau!
WILLIAM S. BURROUGHS: A MAN WITHIN (rež.: Yony Leyser)
Šiame filme viskas žymiai aiškiau, konkrečiau nei HOWL. Pradedam nuo to, kad istoriją nušviečia Peteris Welleris, vaidinęs ir pagrindinį herojų „Naked Lunch“, ir mano vaikystės simpatiją Robocopą, o garso takeliui pasirašė „Sonic Youth“. Pačioje filmo pradžioje vėl matome senus draugelius Ginsbergą, Keruaką ir Burroughsą kažkur kartu besisocializuojančius. Tada pasipila talking heads, kurių klausytis malonu ir miela – Johnas Watersas su savo trademark ūsais, Patti Smith su not-so-trademark ūsais, Iggy Pop’as nešvaraus kanalo fone, Gus Van Sant, ir truputį Davidas Cronenbergas, kurio „Naked Lunch“ yra laisvoka Burroughso romano ekranizacija. Įvairiuose vaizdo įrašuose dar pasirodo ir Warholas. Klipukų, kur senukai Williamas ir GInsbergas sėdi sofkutės su kamera priešais. Medžiagos daug ir Burroughso public persona apšviesta labai ryškiai, bet asmeninis gyvenimas taip ir lieka tamsoje. Ir gerai – kam čia draskyti legendą.
Rašė: Marija A. Šilkūnaitė