Po dviejų šimtų penkiasdešimties dienos darbų, laukia dar tiek pat ir viskas per vieną dieną: apyrankių vip’iniams klientams darymas, primatavimai, drabužių atidavimas viršelio fotosesijai, muzikos mados pristatymui dėliojimas ir t.t. Viso to sukūryje su Juozu Statkevičiumi susitikau jo dirbtuvėse Odminių gatvėje.
Kol kalbėjomės, į mus žiūrėjo dešimtys Manolo Blahniko ir Jimmy Choo aukštakulnių-žudikų, 50 naujausios kolekcijos brėžinių, krūva natūralaus šilko rulonų ir kampe kaip mėsgaliai sukabinti lekalai. Dirbtuvės dar kvepėjo rožėmis, kurias Juozas gavo savo gimtadienio proga iš eilės draugų ir gerbėjų.
Ta proga kūrėjas surengė grandiozinį madų pristatymą pavasaris/vasara 2011, šių metų spalio 28 dieną, Vilniuje, bet su juo kalbėjausi iki to. Pristatymo apžvalga čia.
Specialiai pristatymui sukurtas garso takelis (kartu su Andriumi Alien Kaukliu), speciali scenografija (kuria Donatas Jankauskas), kviestinių svečių kone tūkstantis.
Garso takelis įkvėptas barokinio Vilniaus, „Madam Pompadur“ spektaklio, kuriam Juozas kūrė kostiumus, Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva Rerum“.
Per 2010 m. su režisieriumi Gintaru Varnu padarė jau 10 spektaklių.
Nėra nei vieno iškilaus teatro režisieriaus Lietuvoje, su kuo jis nebūtų dirbęs.
Nuo vaikystės patinka teatrinės uždangos fenomenas.
Anksčiausias vaikystės prisiminimas – Naujųjų metų spektakliai ant taburetės pas pusseserę.
Naudingiausias gyvenimo patarimas – mados istoriko A. Vasiljevo (patarė važiuoti į pasaulį).
Septyni metai – tiek Juozas praleido Paryžiuje.
Neseka naujienų, užtenka pamatyti TV sezono pradžią, kad suprastų, jog šalyje niekas nesikeičia.
Kada prasidėjo šios kolekcijos kūrybinės užuomazgos?
Seniai, šių metų gegužės 28-ą dieną. Atostogavau Prancūzijos Pietuose, dalyvavau draugų vestuvėse, turėjau laiko pagalvoti – taip ir atsirado tos užuomazgos. Mes, lietuviai, greitai susitapatiname su Holivudu, bet esame labai toli nuo jo. Todėl norėjau, kad šis kolekcija būtų ant žemės. Nederėtų susitapatinti, nes neužtenka pasitiesti raudono kilimo – tai dar ne prabanga. Be to, tas raudonas kilimas – ne tikras raudonas kilimas, o aš labai nemėgstu netikrų dalykų.
Jokia Jūsų kolekcija neturi pavadinimo.
Ne, rašau tik sezoną (pavasaris/vasara) ir metus. Labai kaimietiška kurti kolekcijoms pavadinimus – tai jau senas ir atgyvenęs dalykas.
Neseniai įvyko didžiausios mados savaitės pasaulyje, kur buvo pristatomi 2011 m. pavasario/vasaros modeliai. Ar pastebėjote ką nors Jums pačiam idėjiškai artima?
Nevažiavau šįkart į pristatymus, turėjau daug darbo. O žiūrėti nuotraukas internete – kam man to reikia? Neprofesionalu. Tai yra jau praėjęs etapas ir blogoji lietuviško supratimo klišė – pasižiūriu internete ir jau viską žinau. Aš pats diktuoju madas, o jei noriu jų pasižiūrėti, tuomet važiuoju. Be to, pagrindinės mados – ne ant podiumo, o salėje tarp pristatymų lankytojų. Kitaip tariant, pirmosios eilės diktuoja madas.
Jaunų merginų ir vaikinų mada – nėra jūsų tikslinė kūrybos kryptis, ar klystu?
Klystate, dabar išaugo nauja karta, kurių tėvai parodė jiems gerą skonį ir nuo vaikystės mokė atskirti tikrus ir kokybiškus daiktus. Pas mane ateina ir Dariaus Mockaus sūnus, klienčių dukros bei kiti jauni žmonės. Ir ši naujoji mano kolekcija labiau skirta jaunam žmogui. Nors apskritai savo kolekcijomis noriu sukelti estetinį pasigėrėjimą, nes tikrai ne visiems tie daiktai yra pasiekiami.
18 metų važinėju į pasaulinius mados pristatymus, todėl galiu drąsiai pasakyti, kad taip sąžiningai mados pristatymų Lietuvoje nedaro niekas.
Pasaulio mados savaitėse tokie pasirodymai būna dažniausiai uždari, o jūs darote jį atvirą visiems norintiems pamatyti jūsų kūrybą iš arti.
Pakviečiau tūkstantį savo klientų – jie pas mane siuvasi metai iš metų. Tačiau kadangi aš dar kuriu ir teatrui… tikiu, kad atsiranda mano kostiumų gerbėjų. Tad šis renginys skirtas ir mano kūrybos gerbėjams, kurie pas mane nesisiuva dėl vienų ar kitų priežasčių. Aš negaliu jiems uždrausti pamatyti mano kūrybą. 50 Lt – nėra baisus dalykas, jei turi noro pamatyti estetiką ir svajonę.
Tarkime, Londono mados savaitėje yra tik kviestiniai svečiai ir erdvės kur kas mažesnės nei „Pramogų arena“…
Londono mados savaitė yra nieko gero (rodo nykščiu žemyn). Kodėl McQueenas ir Galiano savo kolekcijas pristato Paryžiuje?. Ten tikrasis kutiūras, o kai kurie pristatymai vyksta penkiatūkstantinėse erdvėse. Milane ar Niujorke – komercija, Londono mados savaitė dvesia.
Šįkart pristatysite ir vyrišką liniją. Kodėl tiek ilgai delsėte ant podiumo pristatyti vyrišką madą?
Taip. Mano diplominis darbas buvo vyriška kolekcija. Tačiau ilgą laiką kalbėti apie vyrišką madą Lietuvoje buvo tas pats, kas paršeliams apie dangiškus migdolus pasakoti. Dabar bent jau yra dvidešimt madingų vyrų Lietuvoje… (juokiasi). Jei rimtai, aš daug, labai daug kuriu vyrams. Tik mažai kas tai žino.
Septyneris metus praleidote Paryžiuje, kodėl grįžote?
Taip, dirbau ten, bet grįžau, nes kodėl aš turiu būti emigrantu? Važiavau seniai, dar tais laikais, kai lėktuve galima buvo rūkyti. Tuo metu Lietuvoje buvo tokia pati krizė kaip dabar, todėl pagalvojau, kad neverta gaišti laiko. Geriau per tą laiką kažko išmokti. Todėl dabar visiems jauniems žmonėms rekomenduoju išvažiuoti. Neneigsiu, kad kada nors galiu ir aš vėl ilgam išvažiuoti.
Bet juk negerai emigruoti…
O ką daryti? Gyventi šalyje, kur esi netikras dėl savo ateities ar tos pačios pensijos? Kas dabar vyksta šalyje būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Konkretizuokite.
Kas padeda gabiems studentams? Pensininkams? Aš, pavyzdžiui, čia gyvendamas ir sąžiningai mokėdamas mokesčius visiškai nesijaučiu saugus dėl savo senatvės. Tai kas per Tėvynė, kad tenka iš jos išvažiuoti? Kai kartais pagalvoji, visiškas paradoksas, kad čia kuriu tą estetiką ir grožį, nes kartais paklausiu savęs „kam“?
Trūksta paramos?
Be abejo, mano kurso draugai Olandijoje dizaineriai Victor&Rolf yra palaikomi tiek savo valstybės, tiek savo šalies ambasadų svetur. Šalis supranta, kad Victor&Rolf nuostabi kūryba yra puikiausia reklama valstybei. Juk mano darbai – irgi ne mergaičių pasivaikščiojimas. Kartais siūlų ieškojimas užima ilgiau nei idėjos brandinimas. Lietuvoje taip jau yra – 95% laiko užima organizaciniai reikalai. Taip būna, kai nėra palaikymo.
Daug dirbate teatre, kokia jo situacija Lietuvoje?
Jei kalbame apie Lietuvos nacionalinį dramos teartą, tai galima nukristi iš juoko. Repertuaras klaikus, menui uždarytos durys, teatras žlugęs. Tokie spektakliai iš serijos „Meilė pagal grafiką“ galbūt įdomūs tik Šeškinės publikai (nenoriu nieko įžeisti). O geriausi šalies režisieriai dirba kažkur pakampėse.
Jeigu pas Jus ateitų jaunas perspektyvus režisierius, ar kurtumėte kartu su juo?
Aš esu profesionalas ir kuriu, kam mano kūrybos reikia.
Tačiau aš įsivaizduoju, kad yra brangu spektaklio kūrėjams samdyti tokį kostiumų dizainerį kaip Jūs?
Priklauso kaip vertinsi. Teatre niekada daug neužsidirbsi, todėl ten kuriu labiau dėl malonumo. Pavargstu nuo madų – einu kurti į teatrą, ir atvirkščiai. Be to, pusę honoraro pasiima valstybė… Ar man 700 kostiumų teatrui kurti (kiekvienam reikia dar ir batų, kojinių, sagų – visko), ar kelias sukneles klientėm – finansiškai apsimoka panašiai. Sako man „oh, suknelė už 10 000 Lt“, o SoDrai sumoku 9000 Lt kas mėnesį. Lengva skaičiuoti svetimus pinigus.
Teatro repeticijoje su G. Varnu prieš dvi savaites
Seniai jau pesimistiškai kalbate ir apie Lietuvos gatvės madą, ar kas pasikeitė?
Aš beveik jos nepastebiu.
Visuomet važinėjate automobiliu? O prie šviesoforų nepastebite praeivių?
Tiek pastebiu, tačiau nelabai kas ir pasikeitė. Taip, matosi, kad žmonės užsienyje pabuvę, tačiau pačioje Lietuvoje nelabai kas vyksta. Vieni atsiveža prancūzišką madą, kiti skandinavišką, treti ekscentrišką Londono madą, tačiau mūsų pačių miesto mados kaip nebuvo, taip ir nėra.
Vadinasi, nėra tradicijos.
Ar yra latviška mada, ar kanadietiška? Yra prancūziška, itališka ir kt., tačiau lietuviškos nėra. Taip, nėra tradicijos. Tačiau, kad ji atsirastų reikia valstybei padėti dedant pagrindus tradicijai atsirasti.
Vintažo banga visame pasaulyje ir Lietuvoje – ką manote apie ją?
Labai gražiai pavadinta, tai tik gražus dangtelis, po kuriuo slypi skurdas. Iš tiesų viskas yra paprasta – šalis neturtinga, tai žmonės ir rengiasi skudurynuose. Na, aišku, tik atrodo, kad šalis neturtinga, o pažiūri į tuos, kurie dirba valdišką darbą – jie ne tik sau, bet ir visiems šeimos nariams gali nupirkti po butą ir dar po automobilį. Taip tik sako, kad lietuviai darbštūs ir pareigingi, tačiau, pasirodo, dar ir geri vagys. Aišku, kalbu apie mažąją dalį tautos. Tačiau aš kai gyvenau savo 50 kv. m. bute, taip ir gyvenu.
Pabaigai, jūsų patarimas atrodyti gerai (be to, kad juoda spalva visad elegantiška).
Žmonėms Lietuvoje reikia išmokti elementarios mados kultūros ir estetikos. Pirmiausia išmokti gerai atrodyti dieną. O jeigu dieniniai drabužiai labai geri, su jais galima kur nors eiti ir vakare, užtenka pakeisti aksesuarus.
Visiškai sutinku dėl paskutinės jūsų minties. Dėkoju už pokalbį.
Fotografavo: Visvaldas Morkevičius
