Perspėjimas: bet kokie sutapimai su tikromis vietomis, žmonėmis (gyvais ar mirusiais) ar įvykiais yra atsitiktiniai
Eglė Rakauskaitė (aka Rakė) yra viena iš kūrėjų, rašančių Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją. Pasilaidojusi taukuose, liedama šokoladinius nukryžiuotuosius ar filmuodama „ŠMC TV“ Eglė eksperimentuoja įvairiomis medijomis ir įvairiais jausmais. Jai pavyko sudominti prestižiškiausius pasaulio muziejus, rezidencijas ir tiesiog miestus, kuriuos ji keičia itin dažnai (dabar – Paryžius).
Tačiau pastaraisiais metais Eglė Rakauskaitė nuo meno pasaulio šiek tiek atitrūko. Jėgų ir laiko prireikė įgyvendinti „Loftui 161“: čia vyko filmavimai, jaunų menininkų pristatymai, vakarėliai. Būtent šis loftas tapo vienu iš pirmųjų pavyzdžių Vilniaus Naujamiesčio atsinaujinimo madai.
Logiška, kad į meno pasaulį Eglė Rakauskaitė grįžta su architektūriniais projektais. Išskirtiniame „370“ interviu menininkė prisipažįsta planuojanti Vilniaus savivaldybės, Lukiškių aikštės ir oro uosto atnaujinimą.
Eglė Rakauskaitė
Romas Zabarauskas: Egle, kaip kilo idėja Vilniaus oro uostą papuošti palmėmis, Lukiškių aikštę – tanku, o savivaldybę – lėktuvu?
Eglė Rakauskaitė: Jau 10 metų atstovauju Lietuvą Europos Kultūros Parlamente. Sesijų metu, kurios kasmet vyksta vis kitoje Europos kultūros sostinėje, išskirtinis dėmesys skiriamas miestų reprezentavimo klausimams.
Taigi galiu patvirtinti, jog apmaudu, kad Vilnius, paskelbtas „Europos kultūros sostine 2009“, iš esmės sekė kitų kultūros sostinių pėdomis, kurių tikslas – suaktyvinti miesto lankomumą ir matomumą vienkartiniais renginiais. Nors reprezentaciniai fejerverkai ir įspūdingi, tačiau jie neturi išliekamosios vertės. Taip ir Vilniuje neliko nieko, kas ilgam įprasmintų 2009 metus.
Norėtųsi, kad miestas siektų tapti išskirtiniu ilgam laikui. Pastarojo laikotarpio ekonominis sąstingis įšaldė statybas, vis dėlto sprendžiant opius miesto planavimo klausimus trūksta ne tiek lėšų, kiek drąsos ir ryžto. Siūlau drąsiai keisti Vilnių! Įsivaizduokite tautiečius ir atvykstančius kitataučius Vilniaus oro uosto prieigose pasitinkančią dirbtinių palmių alėją… Galbūt tokia metamorfozė pakeistų emigracijos tendenciją į imigracijos?
Romas Zabarauskas: Supratau. Vis dėlto koks architektūrine prasme yra dabartinis Vilnius, kas jame ne taip?
Eglė Rakauskaitė: Neturime architektūros mokyklos, neaiškūs prioritetai. Jeigu peržiūrėsime Vilniaus miesto architektūros istoriją, pamatysime ir gotikos, ir baroko, ir klasicizmo ir “skanių“ sovietmečio laikotarpio statinių, bet visa tai atėję iš kitur, t.y. adaptuota. Tokia skolinimosi tradicija atsispindi ir eklektiškuose šiuolaikinės architektūros sprendimuose. Tarkime, Vilniaus oro uosto pastatas: fasadas liko sovietinis, o vidus ir naujoji dalis – neskoningi stiklo, plastiko ir metalo dariniai, skirti ne žmogui, o pseudokalėdinei reprezentacijai.
Romas Zabarauskas: Tokia kombinacija – šizofreniška?
Eglė Rakauskaitė: Ne, tiesiog atspindi lietuvišką mentalitetą.
Romas Zabarauskas: Norą pabėgti nuo praeities?
Eglė Rakauskaitė: Ne, tiesiog įgimtą polinkį kopijuoti… Manau, būtų įdomu tęsti šią “tradiciją”, suvokti tai kaip savo stiprybę.
Romas Zabarauskas: Iš koncepcijos nebuvimo padaryti koncepciją?
Eglė Rakauskaitė: Kaip čia švelniau pasakyti… Istorijos neperrašysime, bet ta istorija, kuri rašoma šiandien, yra mūsų rankose. Todėl turime atsisakyti nevykusios lavono grimavimo strategijos.
Pavyzdžiui, kad ir savivaldybės renovacija. Dar 2010 m. buvo paskelbtas konkursas 2004 metais baigto statyti pastato atnaujinimui. Konkursą laimėjo statybinė organizacija, su kuria bendradarbiauju. Parengtoje darbų sąmatoje tarp eilučių paslėpėme skulptūrinio elemento integraciją – žodžiu, esminės lėšos bus skiriamos pastato išoriniam dekorui. Kol kas projektas laikomas paslaptyje, savivaldybei ruošiama staigmena: lėktuvo korpuse bus įrengtos patalpos miestą pilotuojantiems funkcionieriams.
Romas Zabarauskas: O nebijote, kad su tokiais triukais „tarp eilučių“ pakliūsite į Lukiškes?
Eglė Rakauskaitė: Ne, kalėjimo nebijau. Esu nemažai laiko praleidusi rezidencijose. Taigi Lukiškėse, manau, galėsiu tęsti savo individualius projektus. Tarkime, Paryžiuje turiu per daug pagundų, todėl negaliu vykdyti prancūzų kalbos žodyno žodžių iškarpymo projekto. Paskaičiavau, kad 1673 puslapiuose esančius žodžius galėčiau iškarpyti per keturius mėnesius, jei kasdien prie knygos praleisčiau 8 valandas. Tam laiko atsirastų kalėjime. Arba galerijoje.
Beje, Lukiškių aikštėje vietoj numatytos laisvės skulptūros bus statomas dviaukščio pastato dydžio sovietinis tankas, kurio vamzdžio forma ir linkis “pratęs” prie Žaliojo tilto sumontuoto vamzdžio konstrukciją. Tanko viduje įsikurs naktinis klubas, į kurį bus galima patekti požeminiais po aikšte esančiais tuneliais.
Romas Zabarauskas: Kokias dar miesto klaidas norėtumėte ištaisyti?
Eglė Rakauskaitė: Dar norėčiau Valdovų rūmus apdengti marška, vaizduojančia kad ir Venecijoje esančius Dožų rūmus. Tai būtų logiškas žingsnis siekiant išsaugoti ir pabrėžti italų architektūros įtaką Vilniaus miesto formavimuisi. Venecijoje restauruojami pastatai apdengiami audiniu, ant kurio atspaustas to pastato paveikslėlis. Valdovų rūmų statybos darbai iki šiol nebaigti, pastato mastelis kelia abejones, puošyba itin kukli… Tuo tarpu siekis cituoti ir adaptuoti pasaulio architektūros šedevrus galėtų būti prilygintas Las Vegaso miesto kūrimo scenarijui/strategijai.
Taip pat ketinu skelbti konkursą Vilniaus miesto savivaldybės aikštėje įkurti metro stotelę. Ši stotelė niekur nevestų. Tai būtų tiesiog atminimas buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko vykdytai politikai.
Dar noriu pasiūlyti Grūto parko vadovams steigti XXI amžiaus skulptūrų skyrių, kur butų įkurdinti kudirkos, gediminai ir mindaugai. Daugumą per pastarąjį dešimtmetį išdygusių mieste skulptūrų galima vadinti kamštukais, nes jie užkemša miestą. Kartais ir pažodžiui – tarkim, karaliaus Mindaugo paminklo vietoje buvo fontanas, taigi skulptūra užkimšo vandens srovę. Mano manymu, atvirkščiai, reikėtų skatinti tokias tendencijas kaip kultūrinės veiklos Neries upės krantinėje aktyvinimas. Vilnius yra išskirtinai žalias miestas, todėl reikia tęsti vandens, augalijos, žalumo, apauginimo tradiciją.
Apauginti galima ir pastatus. 2011 m. vasarą Naujamiesčio Loftų rajone ketinu surengti tarptautines grafiti dirbtuves, kurių metu vietiniai ir kviestiniai grafiti menininkai turės galimybę legaliai aprengti pastatus nauju rūbu. Kol kas rajono turinys keičiasi pavienių iniciatyvų dėka, tačiau sutelkus bendras pastangas ketinama kūrybines dirbtuves išplėsti į mėnesio trukmės veiksmą, apjungsiantį muziką, piešimą, filmų peržiūras po atviru dangumi bei mokymus. Renginys skiriamas M. K. Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms paminėti. Ta proga vizualizacijos bus kuriamos remiantis šio menininko kūrybos temomis. Labai svarbu rasti lėšų ne tik šio projekto įgyvendinimui, bet ir viso rajono infrastruktūrai plėsti ir vystyti, nes būtent jis galėtų reprezentuoti profesionaliąją Vilniaus meno sceną, ir oponuoti amatininkiškam Užupio rajonui.
Norėtųsi, kad mano iniciatyva butų suvokta kaip didelės meilės ir prieraišumo gimtajam miestui ženklas.
Rašė: Romas Zabarauskas