Sakoma, kad epinės poezijos mūza Kaliopė garsėjo nuostabiu balsu. Poezija ir turi kalbėti, garsėti, gal net vesti. Kur tie laikai? Dabar ne tik patys poetai šalikais apsivynioję, bet į juos susukę ir savo balsą. Kartais net baisu, kad per stipriai apsivyniojo – poetas atrodo visai be gyvybės…
O kartais atrodo, kad visiems poetams kokia nors jų profsąjunga išdavė vieną tokią pačią intonaciją. Susidaro įspūdis, kad poetai arba nejunta pasididžiavimo savo žodžiu, arba savo klausytoju. Jei skaitai nesant ryšio su publika, tekstas – tegu ir geriausias – rizikuoja taip ir nukristi žemėn, kur nors tarp grindlenčių.
Išraiškingas pristatymas
Slem poezija, kuri angliškai ir pavadinta nuo žodžio „trenkti (durimis), tėkšti“, yra kitokia. Ji sako: „Ar girdėjai tą trenksmą? Tai Poezija pro duris įėjo.“ Ir pasistiebęs lauki, nes lauknešėlyje gali būti kas nors, ką seniai norėjai išgirsti. Žodis „poezija“ čia, žinoma, vartojamas plačiąja prasme. Nuo graikiškojo „poiein“ – tai yra „daryti, veikti, kurti“. Argi ne taip įdomiau, kai poezija, literatūra veikia, judina? Slemo judėjimas Lietuvoje mano, kad taip yra tikrai įdomiau ir prasmingiau.
„Scenai reikia teatrališkumo, iškalbos. Iš tiesų to reikalauja ir poeto prigimtis. <…> Kodėl jauni poetai rašo taip, tarsi pagrindinis tikslas būtų neapsijuokti prieš autoritetus, nekišti snapo per aukštai? O juk tuo snapu reikia lest kaktą kiekvienam, kuris bando prigesinti ambicijas ir augintis anūkus – į savo jaunystės portretą panašias kopijas…“ – rašoma Knygų mugėje šiemet pristatytoje knygoje „Slemas Lietuvoje“.
Prieš ketverius metus pirmąsyk tokie nesuvaržytos poezijos skaitymai buvo surengti Šakių rajone aktyvisto Trubadūro Bacevyčios (gal girdėjot, kaip jis šventė Kovo 11-ąją) iniciatyva. Vėliau, užlipęs ant Dariaus Jurevičiaus-Zaizro pečių, slemas atsikraustė į Vilnių, kur dar vėliau apie jį išgirdo stand-up’eris Domas Godosbrolis Raibys. Jis nedėjo raibio (jo siūlomas mandagus frazeologizmas) ir nepasiduodamas ieškojo bendraminčių. Jam pavyko ir jie užvedė šią slemo mašiną, kuri dabar reguliariai veža (o, būna, neužsiveda) kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį „Bix“ bare. Kartais slemas surengiamas ir papildomu laiku, kitoj vietoj. Kad būtų judriau.
Tai kas tas slemas? Čia visai tiktų ne kokia nors įrėminta apibrėžtis, atsakanti į klausimą „kas“, bet, kaip mano fizikos mokytojas sakydavo, – japoniška formulė „tai, kai“ (ištarkit garsiai). Slemas – tai, kai susirenka žmonių, norinčių savo kūrybą skaityti ir skleisti išraiškingai, ekspresyviai, paveikiai ir net juokingai. Tai, kai žiūrovai nesėdi, bandydami iš pažemių susirankioti nusiridenusius poeto dvasingus žodžius, o lygiavertiškai dalyvauja.
Garsus vertinimas
Jei pasirenki būti teisėju, gali po kiekvieno pasirodymo iškelti balą. Bet ir taip gali iškelti balsą, emocijas – čia viskas leidžiama. Gali nors ir švilpti per visą pasirodymą. Per vieną slemą „Jaltoje“ per visą pasirodymą žiūrovas trypė kojom į grindis. Gal tik praverstų žinot, ar mūsų kultūroj tai – palaikymas ar sumalimas į miltus :). Dar publika yra nubūūū-inusi poetus, yra ir vienbalsiai apdovanojusi dešimtukais, šaukdama iš pasitenkinimo. Žodžiu, slemas – tai, kai atmosfera dinamiška, intensyvi, visi susiję, visi laisvi. Kai po salę skraido poezijos kamuolinis žaibas. „Ugnis, ugnis“ gali rėkt, ir sviest kitam ar atgal poetui. Arba gali demonstratyviai durt į tą poezijos kamuolį ir sakyt: „Žiūrėk, tavo oras baigėsi, gal prisėsk ir pakurk dar.“ Man labai patinka, kad kartais pasirodymai primena ne išbaigtą tekstą, bet poeto minčių lietų, ruošiantis kūriniui, ieškant papildomų Žodžio atspalvių, krūvių, netikėtos tolimų žodžių giminystės. Tarsi poeto pratybos, kai jis kuria nebandytus kalbos pratimus.
Žinoma, kitąsyk tas tekstas gal ir labai geras, bet jei nėra sukibimo su publikos emocijomis tą akimirką, ir viskas – trenksmas neįvyko. Ot raibys! Tąkart turi susitaikyt. Kitąkart gali ir laimėt. Čia slemas – auksinės formulės nėra ir gali įvykti daug kas ir visaip. Varžybas yra laimėję nuo kiečiausių, ryškiausių iki mįslingiausių, netikėčiausių pasirodytojų. Ir dalyvavę yra nuo senamiesčio herojų Kunigaikščio, Nikodemo, Užupio skulptoriaus Helo iki užsieniečių svečių, skaitančių poeziją sava kalba. Čia jau aukštumos vos ne kaip operos – išklausysim, jei muzika gera, nors ir vokiečių kalba libretas būtų. Jei įtikinsi, o publika išgers tavo tekstą skaniau už savo ketvirtadieninį gėrimą (ar šitie ne skaniausi?), bravo – visi septintam danguj.
Kai žadėjau rašyti šį tekstą, kolega pakosėjo, kad jau visi žino apie slemą. Bet beveik visi tekstai iki šiol buvo rašyti pačių iniciatyvos atstovų. Tad leiskit išdėstyti ištikimos žiūrovės įspūdžius ir pateikti labai subjektyvų mūsų raiškiosios poezijos vedlių aprašą.
Garsiausi slemeriai
Žygimantas Mesijus Kudirka. Kudirka ar ne Kudirka laimės šįkart? Dažniausias slemų nugalėtojas, kartą net išleidęs prizą – pereinamais turėjusius būti 10 litų. Gal vylėsi, kad nereiks kitiems atiduoti. Rašo labai gerai, skaito dažniausiai staccato, linguodamas, iš kojų padaręs statųjį trikampį. Jo tekstai, neabejoju, taps klasika. O kai kurie slemo darže – jau dabar tokie. Jaučia, kurias temas tuo metu turbūt varinėja sociumo kraujas, jų ir imasi. Iš penkių žodžių gali pagaminti tokį tekstą, kiek kombinacijų iš penkių žodžių yra įmanoma.
Darius Jurevičius-Zaizras. Kitas mūsiškojo slemo tėvas. Skaito nesupainiojama maniera – gali šaukti, gali baubti, gali šnypšti, gali apmėtyt R raidėmis tiek, kad rrrryte darrr rrrinksi. Priklauso arba slaptai onomatopėjininkų arba logopedų organizacijai. Bene produktyviausias slemeris, atrodo, turintis tekstų koloniją. Mėgsta istorijas. Galėtų vesti Rašymo Apie Ką Tik Reikia kūrybines dirbtuves.
Benediktas Januševičius-Benas. Pavyzdys, kad slemas gali draugauti su pripažintais poetais, o ne kad juos nuo kažkokios niekam nematytos pakylos nuversti bando. Mylimas publikos, jai padovanojantis nuo kėdės kilnojančių eilėraščių. Iš primirštų lietuviškų žodžių galintis suruošti egzotišką patiekalą. Daugybės rimtų poezijos apdovanojimų laureatas, sykį sleme išjungęs visus savo aktualiu tekstu „Patinka“. Tiktų įgarsinti animacinio filmo personažą vardu Ironija.
Jurga Tumasonytė-Maša. Skaito prozą, nes eilėraščių ir nerašo. Ji mėgsta rašyti siurrealias istorijas, kur personažai gauna daug pakalbėti. O Jurga tada traukia iš rankovės visas įmanomas intonacijas. Išlieka ori ir ištikima slemui, net negaudama aukštų balų. Ji – svarbus slemo prieskonis, nes labai teatrališka.
Trubadūras Bacevyčia (Kęstutis Bacevičius). Slemo Lietuvoje pradininkas, kuriam tai svarbu. Drąsus, riklus, skandališkas, gali išsinuoginti, gali gulėdamas ant žemės skaityti. Veda į slemo sceną naujokus, kartais net tokius “aš – vyras su treningais” tipo kūrėjus, nes, atrodo, jam tiesiog svarbiausia – judinti. Anarchistinės pakraipos intelektualus nepraustaburnis. Turi manifestą „Šešiolikmetės“ ir jo niekad nenuslepia.
Sigutė prie upės (Gerda Venčkauskaitė). Mįslingiausia slemo dalyvė, kurios tekstai dažniausia paremti galimybe „Jeigu“. Atrodo, kad dalyvauja tik organizatorių priprašoma, nes tų moterų ir čia mažai. O nenori ji gal dėl to, kad nemėgsta triukšmo. Todėl skaito tyliai. Kartais taip tyliai, lyg vaidentųsi. Tuo paslaptingumu ir tikrai kūrybingais tekstais vieną kartą net nuskynė laurus. Bet ir kitais kartais salė neketino jos stumti į upę.
Domas Raibys. Beveik nuolatinis slemo vedėjas ir viso reikalo valdytojas. Jei kas netikėtas lipa į sceną – Domas pasitraukia, leidžia jiems kalbėti. Kartą į sceną užlipo du draugai iš Sankt Peterburgo – vienas rimtai traukė romansą, kitas linksmai iš draugo vaipėsi ir vietomis skandavo: „Sankt Peterburg, mother fuckers!“ Domas išklausė, salė išlūžo, slemas tik plojo rankom. Domas irgi turi kūrybos – tokios žemdirbiškai avangardiškos.
Dainius Derkintis-Nuostolis. Žemaitis. Slemas neleidžia naudotis jokiom papildomom priemonėm kaip tik tekstas, kūnas ir balsas. Gal todėl Nuostolis kartais būna į kūną įmetęs slaptą promilių kortą. Akių tai nebado, nes tam ir neturi laiko – bandai suprasti žemaitiškai. Na, kartais ir šiaip bandai suprasti, nes Nuostolis dažniausiai keičia vakaro ritmą ką „nejuokinančio“ paskaitydamas.
Aidas Baublys. Vėliausiai prie slemo branduolio prisijungęs poetas. Toks poetas poetas – turbūt šalikai patys iš vitrinų jį atseka. Kiekvieną tekstą skaito lyg koks genties vadas ar Paskutinio skambučio abiturientas – pakiliai. Tačiau justi ir labai gaivi saviironija. Ar tekstironija. Gal tai tik jautrumo šydas, bet skoningas. Svajojo nugalėti Kudirką ir nugalėjo, skėlęs turbūt slemiškiausią savo tekstą apie py**ą. Taip, sleme galima keiktis.
P. S. Reikia suprasti, kad slemas yra drąsios prigimties, nebijo, jei paleisi į jį ir piktą žodį. Kad tai tik virs medžiaga poezijai ir juokui. Slemas – tai, kai durys nuo trankymo jau nebeužsidaro ir yra atviros bet kam. Svarbu, kad užėjęs svečias būtų stebėjęs gyvenimą bent kiek atidžiau ir mokėtų įžvelgti poezijos galimybę visose kertėse. Ir absurdo galimybę.
Kodėl jauni poetai rašo taip, tarsi pagrindinis tikslas būtų neapsijuokti prieš autoritetus, nekišti snapo per aukštai?
Slemas neleidžia naudotis jokiom papildomom priemonėm, kaip tik tekstas, kūnas ir balsas. Gal todėl Nuostolis kartais būna į kūną įmetęs slaptą promilių kortą.
Rašė: Tautė Bernotaitė
Nuotraukas: organizatorių archyvo