Prieš 93 metus žydo ir airės šeimoje gimė atsiskyrėlis, literatūrinis Houldeno Kolfildo tėtė Jerome’as Davidas Salingeris. Tėvas troško sūnui suteikti kuo geresnį išsilavinimą, tikėdamasis, kad šis perims jo prekybos sūriais ir kumpais verslą. Deja, Jerome’as prekybai sūriais buvo negabus, mokytis ne itin norėjo, tad buvo atiduotas į karo akademiją, kurią sėkmingai baigė. O su tėvu susiriejo visam gyvenimui.
Rašyti Salingeris pradėjo dar mokykloje, keletas jo apsakymų buvo išspausdinta Niujorko spaudoje, bet rašytojo karjerą trumpam nutraukė Antrasis pasaulinis karas (Salingeris kariavo nuo pat išsilaipinimo Normandijoje, jam teko vaduoti koncentracijos stovyklas).
Pirmas jo apsakymas buvo išspausdintas 1940-aisiais, o pirmosios kritikų pripažinimo ir sėkmės susilaukė 1948 metais „The New York Magazine“ pasirodžius apsakymui „A Perfect Day For Bananafish“ (Puiki diena bananžuvėms gaudyti).
1951-aisiais pasirodo vienintelis rašytoją išgarsinęs romanas „The Catcher in the Rye“ (Rugiuose prie bedugnės). 1953-aisiais – rinkinys „Devyni apsakymai“ (Nine Stories), o septintajame dešimtmetyje – „Franė ir Zujis“ (Franny and Zooey) bei „Aukščiau gegnes, dailidės“ (Rise High the Roofbeam, Carpenters).
Kai „Rugiuose prie bedugnės“ susilaukė tokios pribloškiančios sėkmės, Salingeris pasitraukė iš viešumos, nebedalino interviu, o nuo 1965-ųjų daugiau nieko nebespausdino, rašė į stalčių.
Jam 2010-aisiais mirus, visi tikėjosi genialių autoriaus rankraščių antplūdžio, bet prabėgo jau dveji metai ir apie Salingerio naujus kūrinius nieko negirdėti.