„39 SALTO MORTALE“
VILNIUS, „APOSTROFA“, 2013 M.
Tai žinomos šiuolaikinės menininkės literatūrinis debiutas. Tačiau visiškai nejusti, kad šios 39 noveletės būtų pirmoji knyga. Autorė jau taip seniai mirga kultūrinės spaudos puslapiuose, kad šis rinkinys – veikiau paprasta neišvengiamybė nei netikėtumas.
Žodis „noveletė“ man visada atrodė pretenzingas, bet tikriausiai todėl, kad prisidengus šiuo žanru Lietuvoje rašomi visokie lyriniai niekai. Aistė reabilituoja noveletę ir suteikia jai pašnekesio lengvumą, grąžina į trumpąją literatūros formą lengvą humorą, neįkyrią kasdienybę ir, svarbiausia, autentišką, natūralią miesto jauseną.
„Kaip kaleidoskope atsitiktinai sukritę stikliukai kuria įvairias kombinacijas, taip šios knygos herojai, patekę į iš pirmo žvilgsnio banalias situacijas, bando kalbėtis, sutarti ar mylėti vieni kitus“, – apie savo rinkinį rašo pati autorė.
Iš tikrųj, Aistė mėgsta visaip šnipinėti paprastus žmones, stebėti juos, kiek ironišku, bet ir geraširdišku žvilgsniu. Jos proza kamerinė, čia nėra gilių tragedijų ar šekspyriškų aistrų, nėra egzaltacijos nei bjaurasties estetikos. Tai momentinės vilniečių gyvenimo nuotraukos – pablukę polaroidai arba minėtas kiek senamadišjas kaleidoskopas.
Noveletės sudėliotos tam tikra tematine tvarka, bet, manau, jas galima skaityti ir atsivertus bet kurį puslapį. O geriausia jas skaityti sėdint ŠMC lauko kavinėje vasaros popietę ir pakėlus akis nuo knygos vis pamatyti pro šalį pražingsniuojant, pradūlinant, nupėdinant ar pravažiuojant vieną iš daugybės „Salto mortale“ personažų, paprastų ir ne visai paprastų vilniečių.
„POEZIJOS PAVASARIS 2013“
VILNIUS, RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS FONDAS, 2013 M.
Jei kam nors šis pavadinimas siejasi tik su nuobodžiais oficialiais renginiais ir virtinėmis pusgyvių, niekieno nebeskaitomų ir nežinomų lietuvių poetų eilėraščių – jis klysta. Žemyn galva pakibęs raudonas paukštelis geltoname fone jau iš anksto dekonstruoja šį mitą.
Almanachas visų pirma turėtų būti įdomus tiems, kam tiesiog smalsu, kas dedasi šiuolaikinėje lietuvių poezijoje (labai tikiuosi, kad tokių asmenų dar yra). Tai visų 2012 m. kultūrinėje spaudoje pasirodžiusių poezijos publikacijų koncentratas, tinktūra, esencija – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Esama čia ir šiuolaikinių klasikų (Aidas Marčėnas, Jonas Juškaitis, Henrikas Algis Čigriejus, Stasys Stacevičius etc.), bet daugiausia – jaunų ir palyginti jaunų autorių. Autorių nemažai (regis, 53), bet tekstai atrinkti gana griežtai, jų nedaug. Esama almanache ir kitų įdomybių.
Jame skelbiama „Poezijos pavasario“ užsienio svečių poezija, poetų atsakymai į anketas apie literatūrą ir festivalius, straipsniai, skirti Abrahamui Suckeveriui bei Marcelijui Martinaičiui. O be to – bonus track: kompaktinė plokštelė su dešimties geriausių praėjusių metų poezijos knygų autorių, skaitančių savo eiles, balsais.
Reiktų ką nors ir pacituoti. Trumpiausias cituotinas eilėraštis būtų Dovilės Zelčiūtės (kartu ir reziumuojantis maždaug visą dviejų savaičių „Poezijos pavasario“ vyksmą).
IŠVYKA Į ROKIŠKĮ
O mikriuke
neliko man vietos
gal ir gerai
nesu tikra kur mane vežtumėt
festivalin
ar į beprotnamį
„NUTIKIMAI“
IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ SIGITAS PARULSKIS. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2013 M.
D.Charmsas tam tikruose sluoksniuose jau seniai tapęs kultinis, įsiskverbęs į mąstymo būdą, žodyną ir kalbą. Ne veltui apie neįtikimus ir absurdiškus dalykus vis kas nors tarsteli „tikras Charmsas“. Šis (antrasis ar trečiasis?) D.Charmso „Nutikimų“ perleidimas (ir turbūt pilniausias) tik įrodo, kad D.Charmso populiarumas ir susidomėjimas juo neslūgsta.
Na, o tiems, kas neskaitė, galima pasakyti tiek: D.Charmsas (tikrasis vardas ir pavardė – Daniilas Juvačiovas, 1905–1942 m.) – rusų absurdo literatūros klasikas. Priklausė rašytojams, vadinusiems save oberiutais („Objedinenije realnogo iskusstva“), kurie ėmė skelbti „naują pasaulėjautą ir naują meną“, tačiau sovietų valdžia literatūros reformuotojus pavadino chuliganais ir prilygino juos klasiniams priešams. 1931 m. D.Charmsas, Aleksandras Vvedenskis bei keli jų draugai buvo areštuoti ir ištremti į Kurską. 1941 m. D.Charmsas buvo suimtas remiantis melagingais parodymais ir „apkaltintas“ beprotyste. Mirė iš bado psichiatrijos klinikoje per Leningrado blokadą. Per visą D.Juvačiovo gyvenimą buvo išspausdinti tik 2 (!) jo, t. y. D.Charmso, „nevaikiški“ eilėraščiai (šis biografijos gabaliukas skolintas iš tekstai.lt).
Neturinčius siužeto, iš požiūrio beprasmiškus ir žiaurius D.Charmso tekstus geriausia skaityti mažomis dozėmis ir tikriausiai ne prieš miegą. Knygos anotacijoje rašoma, kad tai – „apsakymų ir apysakų ciklas, atspindintis XX a. ketvirtojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos buitį ir keistą, iškreiptą būtį“. Manau, aprašymą derėtų išplėsti – ne tik Sovietų Sąjungos, o apskritai žmogaus buitį ir būtį. Tai universalios situacijos, universalūs tekstai, pritaikomi visiems laikams ir visoms epochoms. Kitaip argi skaitytume?
D.Charmsą, aišku, reiktų skaityti rusiškai, norint pajusti visas lingvistines subtilybes, tačiau Sigito Parulskio vertimas nemokantiems kalbos pakankamai atskleidžia rašytojo talentą ir sumanymą.
„JERUZALĖ: MIESTO BIOGRAFIJA“
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ LAIMANTAS JONUŠYS. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2013 M.
Šis britų rašytojas žinomas mums kaip knygų apie Staliną autorius. O šioji knyga – įdomaus žanro, vadinamo miesto biografija, kūrinys. Te knygos storumas negąsdina – ji velniškai įdomi. Kiekviename puslapį rasite bent po vieną siužeto, verto Alexandre’o Diumas plunksnos, užuomazgą.
Ir nenuostabu. Miestas, apie kurį rašo S.S.Montefiore, – Šventojoje Žemėje stovintis Šventasis Miestas. Jame glūdi trijų didžiųjų religijų – judaizmo, islamo ir krikščionybės – istorija, šventenybės ir lūkesčiai. Knygos autorius apie Jeruzalės istoriją pasakoja nuo seniausių laikų iki mūsų dienų – o tai keletas tūkstantmečių, per kuriuos kūrėsi ir žlugo ne viena imperija, valstybė ar šalis.
„Jeruzalė“ – tai ne tik miesto, bet ir regiono biografija. Taip pat trijų jau minėtų religijų plėtros, tarpusavio sąveikos ir kovos aprašymas. Nederėtų pamiršti, kad kiekvienas miestas – tai žmonės. O Jeruzalėje įdomių ir dramatiškų asmenybių koncentracija peržengia visas ribas. Kiek ten buvo valdovų, karvedžių, maištininkų, pamišėlių, šventųjų, fanatikų, meilės ir neapykantos istorijų – nesuskaičiuosi.
Autorius rašydamas visur remiasi šaltiniais, knyga neabejotinai istorinė, bet parašyta įdomiai ir pagauliai. Gal tai ir nėra tradicinis vasaros skaitinys, bet lyjant lietui pasinerti į šio mistinio miesto istoriją – pats tas.