Trouble will find me
4AD
2013-05-20
Negaliu ginčytis, kad tai viena geriausių šiuolaikinių grupių. Nors norėčiau. Mat turiu bėdą: tai, kas ima masiškai patikti daugumai draugų ir pažįstamų, savaime ima mažiau patikti man. Per pastaruosius keletą metų „The National“ tapo popsu pačia geriausia šio žodžio prasme. Ta prasme, kuria popsas yra ir „Radiohead“ ar „Mumford & Sons“. Ir „The National“ turi viską, ko reikia supergrupei: pabrėžtinai atsainiai artikuliuojantį charizmatišką vokalistą, depresyviai egzistencinius tekstus, ilgesingas, gerai įsimenančias melodijas, melancholišką toną… Atrodytų, tai mano nemėgstamiausio patiekalo receptas. Tačiau yra kažkoks padažas, kuris visa tai padaro labai maloniai praryjama muzika. Dar daugiau, kadaise perklausęs geriausią „The National“ albumą „High Violet“ (2010 m.) pats pasijutau įtrauktas į jų pasaulį prieš savo norą. Tai yra ypač gerų albumų, geros muzikos savybė. Tačiau kai sukuri tokį šedevrą, naują albumą visi lygins su juo. Aš negaliu klausyti „Trouble will find me“ negalvodamas apie tai, kad „High Violet“ buvo geresnis. Kad ir koks neblogas būtų naujasis darbas. Net geras. Bet jis neišsilaiko kovoje su „High Violet“ ar net su „Boxer“ (2007 m.). Bent jau tol, kol teisėjas esu aš. Nes nieko, ko jau nebūčiau girdėjęs ankstesniuose darbuose, čia nėra. Jei teisėjas būsite jūs, jei besąlygiškai mylite „The National“ ir kiekvieną rytą pasitinkate atodūsiu, jums gali pasirodyti kitaip.
75/100
Spirityouall
Masterworks
2013-05-14
Be jokios abejonės, vienas įspūdingiausių balsų, koks tik kada nors buvo žemėje. Genialus improvizatorius ir kūrėjas, kurio solinio pasirodymo nesugadino net baisioji Kauno sporto halė, kurio su grupe sulaukė Vilnius. Nepaisant to, B.McFerrinas yra prileidęs ir visiškai neįdomių, prastų albumų. Nieko nuostabaus, kai visa gerbėjų dėmesio koncentracija krypsta į gyvus pasirodymus, kai populiariausi albumai – gyvi įrašai ir ištraukos „Youtube“. Ne stebuklas ir naujausias Bobby darbas „Spirityouall“. Nors idėja labai graži. Tai pagarbos atidavimas jo tėvui Robertui McFerrinui vyresniajam (Bobby yra vardo Robertas sutrumpinimas). Jis buvo pirmasis afroamerikietis, pasirašęs sutartį su „Metropolitan Opera Company“. Tėvukas sūnui dainuodavo spiričiuelus (religines juodaodžių giesmes), kuriuos naujausiame albume ir prikelia B.McFerrinas. Aišku, prikelia savaip, džiazovai. Albumas toks, kad jo klausant galima ramiai priimti svečius, šnekučiuotis su draugais, važinėti dviračiu ar net žiūrėti TV (o tai apskritai nepatartina). Ir absoliučiai idealus fonas ramiam vakarėliui, vaizdo prezentacijai. Bet tik tiek. O gal NET tiek? Gal verta pagirti B.McFerriną, kad į šį kukliai instrumentuotą studijinį albumą nesudėjo jokių pretenzijų į „ką nors tokio“, balso galimybių atskleidimą, o darė jį tiesiog kaip pačiam norėjosi. Galų gale tai jo prisiminimai, jo tėvas, jo spiričiuelai.
60/100
Breaking the line
Creative industries
2013-05-02
Apie Jurgos muziką labai sunku rašyti. Visų pirma, tai viena talentingiausių melodisčių Lietuvoje. Jai nebūtini žodžiai, jai užtenka melodijos. Tiesą sakant, kartais net nesinori klausytis žodžių, kad kokia poetinė klišė nesugadintų puikaus įspūdžio. Lietuviškos muzikos kontekste Jurga, be jokios abejonės, yra gaivus vėjo gūsis. Tačiau jau esu rašęs anksčiau, kad lietuviškos muzikos kontekste vertinu tik tai, kas dainuojama lietuviškai. Tai, kas dainuojama angliškai, patenka į bendrą anglakalbės muzikos tradiciją. O čia to unikalumo ir šviežumo gerokai mažiau. Dėl naujausio albumo viskas gana komplikuota: čia ir lietuviškos, ir angliškos dainos. Ir labai pretenzinga koncepcija, ir sunkios, sočios aranžuotės, dideli muzikiniai kontrastai, Leon Somov elektronika, Petro Geniušo klavišai. Paradoksalu, bet idėjų ir muzikinių sprendimų gausa iš albumo atėmė vientisumą. Tokie perėjimai kaip iš dainos „Hey, Joe“ į dainą „Laiko nėra“, iš „Dangau“ į „So Blue“ sukuria įspūdį, kad klausaisi dviejų skirtingų albumų. Skirtingo lygio, skirtingo sumanymo. O viską perklausius atrodo, kad ko nors galėjo būti mažiau, kad tai, kas galėjo būti skaidru ir paprasta, paslėpta po didelės meninės pretenzijos sluoksniais. Na ir pagaliau, visur pabrėžiama, kad tai dainos, įkvėptos kino filmų. Manyčiau, pabrėžiama ne veltui, nes klausant prieš akis veriasi vaizdai. Tai išties galėtų būti tobulas garso takelis. O galėtų būti ir gražus albumas. Dabar yra šis tas per vidurį.
65/100
Mano aš
Išleido patys
2013-04-26
MOVO – tai jauna, jau pastebėta ir vis dar ieškanti trijulė. Grupės būgnininkas Mantas Tamulionis – jaunas talentingas garso režisierius, įrašęs ir suvedęs jau ne vieną žinomą albumą. MOVO įrašas išties kokybiškas (turint galvoje, kad įrašinėta ne steriliose studijose). Tačiau vokalas iškrenta iš mikso arba kartais net neįkrenta. Kalbant apie muziką, užmesta daug gražių kabliukų, dabar reikia apsispręsti, kuris iš jų yra TAS. Ypač vykę instrumentiniai „Pradžia“, „Aš būsiu čia“. Tačiau prie muzikos kartais keistai netinka grandžinis vokalas ir tamsūs tekstai, kuriuose nepavykta išvengti girdėtų klišių ar kirčiavimo klaidų. Kartais rodosi, kad tekstas ir muzika – iš skirtingų planetų. Muzika dažnai žaisminga, stipri ir impulsyvi, primenanti aštuntąjį dešimtmetį, Tarantino garso takelius ar „Seną Kuiną“. Tačiau kai pasigirsta „kraujai“ ir „kirviai“… Būtų pokštas – būtų puiku. Bet intonacija skamba taip rimtai, kad, rodosi, vokalistas kenčia už visą grupę viduramžių inkvizicijos kančias. O juk ką tik jis prikėlė šviesų Stasio Daugirdo kūrinį „Gėlių vaikai“! Bet štai pačioje pačioje albumo pabaigoje prasimuša, mano galva, tikrasis MOVO veidas. Grupės nariai smagiai traukia per dantį būgnininką ir pagaliau žodžiai sulimpa su muzika. Nes tai improvizacija. „Nueik su boba į parduotuvę!“ skamba daug tikriau, nei visi iki tol skambėję tekstai. Tad didžiausias palinkėjimas yra tęsti pradėtas kokybiškas ir įdomias muzikines temas, vystyti, kurti ir žaisti. Aiškumo link.
60/100
New History Warfare Vol. 3: To See More Light
Constellation
2013-05-01
Jums nieko nesako Colino Stetsono vardas ir pavardė? Supainiosiu jus dar daugiau: šis jaunas bosinio saksofono virtuozas grojo su „Arcade Fire“, „TV on the Radio“, „Bon Iver“, „Feist“ ir galiausiai su pačiu Tomu Waitsu. Ir ne kaip koks nioliktas muzikantas, išpūtęs porą natų vienoje dainoje. Paklausite, kur čia painiava? Ogi nė vienas iš aukščiau minėtų vardų nė velnio nenusako to, ką kuria pats C.Stetsonas savo soliniuose albumuose. O šis naujas albumas jau aštuntas jo diskografijoje. Ir paskutinė trilogijos „New History Warfare“ dalis. Pažintį su šiuo (liežuvis taip ir slysta pasakyti „genialiu“) muzikantu pradėjau nuo ašarų. Būtent iki tokios ekstazinės būsenos mane nuvedė antroji trilogijos dalis „New History Warfare Vol. 2: Judges“, kurioje pasigirsta ir Laurie Anderson. Nemaniau, kad kada nors gyvenime C.Stetsonas sukurs ką nors geriau. Bet… Trečiojoje trilogijos dalyje jis priartėja prie paties šviesos šaltinio (albumas vadinasi „To See More Light“). Ir jį sukurti saksofonininkui padeda ne kas kitas, o „Bon Iver“ siela Justinas Vernonas. Ir tai suskamba… Tai aukščiausias muzikos lygmuo. Muzikos, kurios neįmanoma apibūdinti. J.Vernono daugiabalsiai vokaliniai pasažai ir nenusakomi minimalistiniai, tiesiog ritualiniai C.Stetsono saksofono solo. Pamirškite viską, ką esate girdėję sklindant iš įprasto saksofono. Tai užkalbėjimų, raudų, apeigų muzika, garsai, kurių neišmoksi ir nepakartosi. Einu ieškoti nosinės…
90/100