Rašė Karolis Vyšniauskas
Albumus rasite „Spotify“, „Bandcamp“ arba „Pakartot.lt“
Pleasure
Universal
„Feist, hitų „1, 2, 3, 4“ ir „Mushaboom“ atlikėja, pirmą kartą Lietuvoje!“ – skelbia plakatai mieste, kontrastuojantys su neryškiu Leslie Feist veidu jos sąmoningai pasirinktoje nuotraukoje koncertams reklamuoti. Reikia suprasti organizatorius: pakviesti tokią dainininkę kaip Feist į Trakus yra rizikinga. Nuostabu, kad kažkas tam ryžosi. Bilietus reikia parduoti. Tačiau kaip šiandien ji toli nuo „1, 2, 3, 4“ – dainos, kurios netgi pati neparašė. Mes atradome Feist kaip „500 Days of Summer“ tipo quirky romantikę, Zooey Deschanel sapnų įgarsintoją. Tačiau ji niekada tokia nebuvo. Ir sąmoningai nuo šio įvaizdžio pabėgo. 2011-ųjų didingas jos albumas „Metals“ parodė kitokią Feist: gilesnę, kūrybiškesnę, įkūnijančią originalią, o ne sukomercintą indie muzikos idėją. „Pleasure“, pirmasis įrašas po šešerių metų pertraukos, juda toliau šia kryptimi, pasiekdamas ekstremumą. Albumas tarsi nurengtas, dažnai paliekantis tik Feist balsą ir gitarą, nesiūlantis aiškių melodijų ir dainų struktūrų. Tai labiausiai atmosferiškas, vienišas ir pažeidžiamas įrašas, kokį ji yra išleidusi. Feist šį kūrinį pavadino „Pleasure“ („Malonumas“), tačiau „Pain“ būtų tiksliau. Reikia suprasti, kodėl ji dabar kuria tokią muziką. Dainininkė gyvena vienišos keliautojos gyvenimą. Pernai kone vasarą praleido užsidariusi beveik negyvenamoje saloje gimtojoje Kanadoje. Užuot ėjusi į „Grammy“ žvaigždžių vakarėlius (kai 2008-aisiais buvo nominuota „Geriausios naujos atlikėjos“ titului, Feist sakė ten besijautusi kaip muziejuje, kur bijai prie daiktų prisiliesti), ji siekia suprasti žmonių vienatvę.
Prieš susitikdama su žurnalistais ir kitais į jos gyvenimą besitaikančiaisiais, ji jiems duoda anketą, su tokiais klausimais: „Koks tavo gėdingiausias prisiminimas ir kaip jis tave pakeitė?“ ar „Kokie 10 žodžių tau geriausiai išreiškia liūdesį?“. Feist turi savo chebrą – Kanados indie supergrupę „Broken Social Scene“, su kuria šiemet vėl žada koncertuoti. Tačiau tikrasis jos džiaugsmas, atrodo, yra vienatvė. Ir „Pleasure“ tai rodo. Albumą klausytis sunku, jeigu tu nejauti Feist. Tokiu atveju jis atrodo per lėtas, nuobodus, kartais netgi erzinantis. Tačiau gerbėjams šis albumas yra atviriausios durys, kokias tik Leslie yra pasiūliusi, į jos širdį. „Pleasure“ turi ir universaliai puikių momentų, kaip titulinė daina „Pleasure“, „I Would Leave Any Party For You“ choras dainoje „Any Party“, „A Man Is Not His Song“ augimas ar griausminga „Century“, kurioje šimtmečio sekundes (iš viso – 3,155,973,600) skaičiuoja „Pulp“ vokalistas Jarvisas Cockeris. Finalinė daina „Young Up“ atplukdo ir vilties debesį. Feist skamba liūdnai, bet tai komfortiškas liūdesys. „Dabar žinau dar mažiau apie gyvenimą. Bet tai atpalaiduoja“, – 41-ų dainininkė sakė „The New York Times“ interviu. „Pleasure“ dainos skambės Trakuose, ir tai bus istorinis koncertas. Bet „1, 2, 3, 4“ ten bus mažiausiai aktuali – jei apskritai bus.
Geriausia daina: „Pleasure“
87 / 100
Antakalnis
Tilto namai
„Arklio galia“ (AG) visada atrodė grupė-pokštas. Jie turėjo geriausius albumų pavadinimus („Arklio Galios kosmodiskas“, „Viskas yra gerai, bet kodėl?“),(„Arklio Galios kosmodiskas“, „Viskas yra gerai, bet kodėl?“), bet jų dainos skambėjo kaip įrašytos virtuvėje. Atrodė, kad viskas taip ir liks, nes kodėl gi ne. „Būti nepavykusia pogrindžio grupe visai juokinga, todėl ir smagu“, – sakė vokalistas Žilvinas. Bet šiemet, po dešimties metų scenoje, AG padidino savo arklio galias keturgubai ir įrašė gyvenimo albumą. „Antakalnis“ yra intensyvus, protingas ir studijinis. Bliuzą čia keičia saksofoninis pankrokas, menantis „Antį“ ir lietuviško ska-punk pionierius „dr.Green“ – albumą prodiusavo buvęs grupės narys Tomas Verbaitis. Žilvinas vėl dainuoja apie paprastą vilnietišką gyvenimą: apsilankymus „Mint Vinetu“, tualetus „Akropolyje“ ir picą čiliake („Iš specialaus meniu užsisakei pienišką kokteilį / Ir padavėja tau į nugarą įkišo peilį“), tačiau šįkart dainos depresyvesnės ir desperatiškesnės. Tarsi ankstesni pokštiniai įrašai tebuvo grupės kaukė, nenorint parodyti tikrojo veido – žmogiško ir nervingo. Albumas melodingas, su hituku (titulinė daina „Antakalnis“), tempu ir nuotykiais kaip vesterniška gitara „Vidmanto rankoje“. AG nebūtų AG, jei kas antros dainos neištemptų bent 2 min. per toli, vokalisto dainų tekstai ir byvitešlagalviški piešiniai (albumo viršelis) labiau intriguoja už poeziškai pavasarišką jo balso tembrą, o it su „Ariel“ išskalbtas švarus dainų įrašas neleidžia pamilti „Antakalnio“ iki galo. Bet tai nekeičia esmės, kad AG tapo lietuviškos scenos Metų proveržiu. Jie įrodė, kad didžiausi siurprizai kartais yra čia pat, ranka pasiekiami, savojo momento laukiantys.
Geriausia daina: „Daina apie žąsį, kuri deda medinius kiaušinius“
82 / 100
Harry Styles
Columbia
Kaip gyventi, kai paauglystėje gauni viską? Britas Harry Styles yra vienas iš dviejų „One Direction“ narių su identitetu („tas, kuris ne Zayn“). Grupės, kuri buvo suburta per „X Faktorių“ ir nokautavo pasaulį. Grupės, kuri buvo pasmerkta baigtis. 1D auditorija yra „YouTube“ popmuzikos klausantys paaugliai, tačiau Harry jų buvo gana. Debiutinis jo, kaip solo kūrėjo, albumas renkasi kardinaliai kitą kryptį – tai beveik tėčių rokas! Čia nieko panašaus į „Live While We’re Young“. Vietoj to yra daug aliuzijų į ankstyvus „Aerosmith“ ir vėlesnius „The Rolling Stones“, o albumą pristatanti puiki „Sign of the Times“ eina greta klasikinių britų popmuzikos baladžių kaip „Manic Street Preachers“ „A Design for Life“ ar kas antros „Oasis“ dainos (daugelio pastarųjų autorius Noelis Gallagheris, tiesa, turi kitokią nuomonę: „Mano katė parašytų tokią dainą per 10 minučių“). Įspūdinga, kaip Harry, turintis literaliai milijonus gerbėjų (20 milijonų sekėjų „Instagram“), savo solinės karjeros pradžiai pasirinko stilių, kurio šie žmonės niekada neklausė. Tai drąsu. Bet „roko albumas“ automatiškai nereiškia „geras albumas“. Daugeliu atvejų solinis Harry skamba plastmasiškai, nepasiūlydamas nieko naujo, kas praturtintų gitarų muziką. Keliose dainose jis atranda autentišką balsą, kaip paskutinėje „From the Dining Table“ su žaviausia albumo eilute „Netgi mano telefonas tavęs pasiilgo.“ Tokio Harry norisi daugiau. Tačiau vietoj to girdime rokenrolo klišių perkrautas dainas apie grupses ir morfijų. Harry taps roko dievuku kartai žmonių, kurie užaugo su popmuzika ir hiphopu. Tačiau roko pasaulyje jis vis dar bus vaikinas iš 1D. Su viena tikrai puikia daina.
Geriausia daina: „Sign of the Times“
70 / 100
Gap Year
s/r
„jautì“ skamba kaip grupė, iššokusi tiesiai iš „ba.“ dainos – greičiausiai „Juda kojos / jauti“. Bet išties jų debiutinis įrašas „Gap Year“ yra daug lengvesnis, vasariškesnis ir matematiškesnis už bet ką, kas šiandien dedasi Lietuvos alternatyviojoje scenoje. „jautì“ yra tokie pozityvūs, kad net dainuodami, kad dirbtinės šypsenos juos užknisa (galingiausia EP’o daina „Optimism Is Not That Good“), vis tiek skamba taip, tarsi grupės lyderių tėvai būtų pastoriai, o jie repetuotų bažnyčios rūsyje (fun fact: būtent taip ir yra. „Mes esam religingi ir to nesigėdijam!“). „jautì“ užpildo Lietuvoje taip reikalingą nišą grupės, kuri grotų kaip ankstyvieji „Foals“ ar „Bombay Bicycle Club“. Grupės, kuri rinktųsi lengvesnę indžio kryptį. Ir nors jie vėluoja bent penkmečiu, geriau vėliau negu niekada. Grupę į priekį varo įstabus vokalisto Džiugo balsas (tarsi rėktų, bet tyliai, prikimusiai), melodijų pajautimas, nebanalūs lietuviški / angliški tekstai. Grupės narių šypsenos ir kepuraitė (vienu metu ją gali dėvėti tik vienas!) irgi nekenkia norint juos pamėgti. Reikėtų, kad vaikinai padirbėtų rašydami dainas – pavyzdžiui, pagauliu rifu prasidedanti „Atstumaiiiii“ nusėda painiame priedainyje, „Saulė“ pasimeta tarp melodijos kalnelių ir visų „UuuuUuu“, tarsi automobilis, kurio variklį pavyksta paleisti ir kuris vėl užgęsta. „jautì“ laimėtų, jei kartais pabandytų viską padaryti paprasčiau, kaip finalinėje falcetinėje EP’o dainoje „Naive“. Bet „Optimism“ paskutinių 30 sek. puikumas – ir sudėtingumas – rodo, kad jie gali tapti didžia Lietuvos milenialų grupe. Tegu jų „Gap Year“ metai tęsiasi scenoje. Jų čia reikia.
84 / 100
Geriausia daina: „Optimism Is Not That Good“