Rašė: Deimantė Tamutytė
Nuotraukos: „Scanpix“
Tarp daugybės pakvietimų į parodas, paskaitas, koncertus, susitikimus su dvasiniais mokytojais ar maisto gaminimo pamokas feisbuke yra vienas įdomus renginių tipas – protestai ir kitos socialinės akcijos. Aprašas dažniausiai emocingas, dalyvavimas visada nemokamas, bet eiti į juos kažkaip nejauku.
Turi savo ciklą
Protesto akcijoje esi kviečiamas ne kažką pasyviai stebėti, bet viešai save pristatyti kaip kovotoją, kaip tą, kuris yra kažkuo nepatenkintas, ir siekia tai keisti. Maištininkai yra žaviai vaizduojami filmuose, tačiau turbūt daugelis mieliau juos stebėtų iš šalies, nei atsidurtų jų vietoje. „Visų akys ir kritika nukreipta į tą, kuris drįs judinti nuo seno nustatytą tvarką“, – gal kiek per daug išpūstas teiginys šiais demokratiniais laikais, bet viešai kalbėti tai, kas nėra visiems įprasta, tikrai nėra jauku. Net jei stovi ne vienas, o visai nemažame būryje. Juk, užuot stovėjęs su plakatais ir jautęs grėsmę tapti pajuokos objektu viešoje erdvėje, gali tiesiog mėgautis jaukia popiete valgydamas sūrelius, žiūrėdamas filmus ar tvarkydamas drabužių spintą.
Dažniausiai tos problemos, dėl kurių kviečiama į didelius protesto mitingus, yra labai didelės ir greitai jų neišspręsi. Tad dažnas galvoja, kad geriau spręsti labiau vietines, t. y. asmenines, problemas, nes jų ir taip kiekvienam netrūksta, o dideles palikti, prisitaikyti prie jų. Laimei, taip atrodo ne visiems. Kažkokiu mistišku būdu atsiranda tokių, kurie pagalvoja: palauk, nors pasaulio tvarka atrodo nepajudinama, ji tėra daugelio žmonių rankyčių ir kojyčių per šimtmečius suręstas darinys, taigi jį galima keisti.
Socialiniai teoretikai Paulas van Seetersas ir Paulas Jamesas teigia, kad socialinis judėjimas atsiranda, kai daugybė žmonių suvokia, kad ir kiti panašiai mąsto bei trokšta pokyčio. Bendrumas paskatina veikti, nors drąsuolių iš pradžių būna nedaug. Egzistuoja du įsijungimo į socialinius judėjimus etapai. Pirmieji prisijungia tie, kurie išties dega judėjimo idėja. Jei judėjimas tampa madingas, vėliau jungiasi ir kiti, kurie ne tiek nori pokyčio, kiek mano, kad įsitraukimas į judėjimą pagražins jų biografiją. Jei judėjimas susidurs su kliūtimis ir nesėkmėmis, jie bus pirmieji, kurie paliks judėjimą.
Apskritai, nors aktyvistams norėtųsi tikėti kitaip, pastebėta, kad socialiniai judėjimai netrunka amžinai. Jie turi savo gyvavimo ciklą. Tai susikūrimas, augimas, sėkmė arba nesėkmė ir galiausiai silpnėjimas bei išnykimas. Žinoma, jų pasiekimai gali likti. Pažiūrėkim, kaip sekasi keliems iš daugybės socialinių judėjimų.
Šoko terapija
Daugeliui, pripažinkim, valgyti mėsą, dėvėti odinius batus yra tiesiog įprasta, o kaip tie produktai atsiranda, mažai kas suka galvą. „Tu ne koks biologas ar agronomas, kad turėtum tai išmanyti. Na, kažkas juos augina didelėse fermose, kažkur mačiau“, – taip teisinasi daugelis mūsų. Ir vis dėlto, kokiems nors gyvenimo įvykiams pasisukus neįprasta linkme, kai kurie normalūs vartotojai atranda, kad tas procesas, kol visi minėti gyvulinės kilmės produktai ar daiktai atsiranda žvilgančiose vitrinose, nėra toks jau gražus ir smagus. Pavyzdžiui, karvės neduotų pieno, jei kasmet nebūtų apvaisinamos, ar kad viščiukai dar gyvi kišami į karštą vandenį, kad jų oda taptų minkštesnė, kai jie bus paskersti.
Judėjimas už gyvūnų teises gimė maždaug XX a. septintajame dešimtmetyje, kai grupė filosofijos studijas baigusių Oksfordo universiteto jaunuolių, besidominčių etikos klausimais, pradėjo plačiau kalbėti apie žmonių santykį su gyvūnais. Jie sumanė kurti judėjimą, skatinantį nustoti elgtis su gyvūnais kaip su visiška nuosavybe. Siekdami mažinti gyvūnų išnaudojimą ir kankinimą, savo akcijose jie vietoj gyvūnų pradėjo vaizduoti žmones. Manoma, kad šios nemalonios akiai akcijos, tokių pat vaizdų platinimas ir aktyvistų straipsniai lėmė, kad XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais daugiau žmonių prisijungė prie judėjimo. Tuo metu atsirado ir daugiausia šiuo metu pasaulyje – per 5 mln. – narių vienijanti organizacija PETA, kurios anglišką pavadinimą galima išversti kaip „Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais“. Gyvūnų teisių aktyvistams pavyko įtikinti Europos Sąjungos valdininkus, kad vištos turi teisę ištiesti sparnus, tupėti ant laktų, o kiaulės ir galvijai savo garduose panorėję galėtų bent apsisukti ar pavaikščioti keletą žingsnių pirmyn ir atgal.
Parduos bet ką
Kol kas susirūpinimas gyvūnų teisėmis nėra masinis dalykas, nepaisant to, kad vis dažniau ant kiaušinių dėžučių būna parašyta, kad juos sudėjusios vištos galėjo laisvai vaikščioti po pievą, o restoranų meniu galima rasti vis daugiau vegetariškų ar net veganiškų patiekalų. Judėjimo už gyvūnų teises aktyvistų veiklą nagrinėjęs amerikiečių žurnalistas Ericas Schlosseris teigia, kad ankstyvųjų protestų radikalumas buvo būtinas, kad gimtų judėjimas už gyvūnų gerovę. Dabar aktyvistams svarbu pasirinkti labiau apgalvotą strategiją – jie turi parduoti savo idėjas masėms, jei nori, kad jų judėjimas pasiektų lūžio tašką. Kad įvykdytų tikrą pokytį, protestuotojai neturėtų skaldyti visuomenės, priešingai – jie privalo stengtis užkrėsti savo idėja kiek tik įmanoma daugiau žmonių. Turbūt to siekė Lietuvos gyvūnų teisių aktyvistai, miestų gatvėse išplatinę plakatus, kuriuose – kailiniais pasipuošęs beždžionžmogis ir užrašas „Kailiniai – atgal į praeitį“. Savo knygoje „Fast Food Nation“ E.Schlosseris aiškina, kad jei daugelis vartotojų susirūpins gyvūnų teisėmis, pokytis rinkoje neišvengiamas. „Gamintojai pardavinės mėsainius, pagamintus iš laisvai auginamų, žole maitintų gyvūnų mėsos, jei bus tam paklausa. Jie pardavinės bet ką, kas duoda pelną“, – teigia paklausos galia tikintis žurnalistas.
Gėdą keisti pasididžiavimu
Valgyti mėsą ar ne, kad ir kiek diskusijų tai keltų, atrodo, vis dar yra skonio reikalas. Nesvarbu, ar palaikysi mėsos valgytojų ar nevalgytojų poziciją, kiekvienai iš jų paremti surasi mokslinių argumentų. Žinoma, močiutės dažnu atveju nesupranta mėsos nevalgančio anūko, tačiau, jei kas leistų rinktis, ar anūkas – veganas, ar netradicinės seksualinės orientacijos, veikiausiai pasirinktų pirmąjį variantą. Tai atrodo paradoksalu, nes netradicinės seksualinės orientacijos žmonių teisės yra tiesiogiai susijusios su žmogaus laisve elgtis, kaip nori. Ir nors senovės Graikijoje, o ir dar anksčiau žmonės laisvai improvizuodavo lyčių tema, taip jau susiklostė, kad į seksualinius dalykus daugelis žmonių tam tikrais laikotarpiais žiūrėjo itin griežtai. Šiuolaikinio lesbiečių, gėjų, biseksualų, Trans+ (LGBT+) judėjimo daigai atsirado XVIII–XIX a. kaip atsakas į visuomenėje pradedančią vyrauti mintį, kad netradiciniai santykiai yra netinkami. XX a. pirmojoe pusėje gimė LGBT+ spauda, o dar ryškiau šis judėjimas sustiprėjo septintajame dešimtmetyje, kai paskatinti prieš Vietnamo karą nukreiptų judėjimų JAV, 1968 m. studentų protestų Prancūzijoje ir moterų išsilavinimo sąjūdžio visame Vakarų pasaulyje, LGBT+ aktyvistai tapo radikalesni ir labiau matomi, nes nusprendė socialinę gėdą paversti pasididžiavimu. Taip atsirado „Pride“ paradai. Pirmosios „Pride“ eitynės vyko Niujorke 1970 m., o 1978 m. Gilbertas Bakeris, norėdamas išreikšti pasididžiavimą tuo, kad yra kitoks, pasiuvo pirmąją vaivorykštės spalvų vėliavą.
Sunkių dienų ilgesys
Pamažu šis judėjimas išsikovoja vis daugiau teisių, o dabar net daug kur internete galima aptikti teiginių, o gal net ir pačiam prieiti prie išvadų, kad LGBT+ tapo mada. Žinoma, vis dar daug yra pasipriešinimo, bet netradicinės orientacijos žmones gali matyti net popsiškiausioje Holivudo produkcijoje ar reklamose. Davidas Morse‘as iš „Huffington Post“ jau net šiek tiek su nostalgija kalba, kad nyksta vietos, kurios buvo suvokiamos kaip grynai gėjų, kur galėjai pamatyti vaikinus odinėmis kepurėmis ir kur galėjai gerai jausti šios subkultūros atmosferą. Dabar visokių yra visur ir LGBT+ tampa meinstrymu. D.Morse‘as pastebi, kad kai netradicinės orientacijos žmonės tampa norma, gėjai tampa mažiau gėjiški, nyksta vien jiems skirti klubai, rajonai, o kartu su jais – ir bendrumo bei maištavimo jausmas. Jis svarsto, kad gal greitai net išnyks ir pats terminas „gėjus“, nors kartu negali neslėpti džiaugsmo, kad nebijo su savo partneriu drąsiai rodytis viešumoje ir nebūti užbadytas pirštais. Vienas iš jo straipsnių komentatorių teigia, kad nebus šlovingesnės dienos nei ta, kai nebereikės rengti „Pride“ eitynių.
Amerikietiškosios svajonės nesėkmė
Šiame straipsnyje pristatyti judėjimai turėjo sunkumų, tačiau vis dėlto jau gana plačiai paskleidė savo pasaulėžiūrą daugelyje šalių, o jų idėjos buvo įtvirtintos tiek įstatymų pataisomis, tiek įsiliejimu į masinę kultūrą. Ekonominės problemos ir nelygybė taip pat skatina žmones burtis į judėjimus, tačiau neatrodo, kad tai taptų itin madingu fenomenu. Tai greičiausiai susiję su tuo, kad jei pardavėjams visiškai nesvarbu, kokias prekes gaminti ar kokios lytinės orientacijos žmones vaizduoti reklamose, antikapitalistinės idėjos būtų visiškai priešinga tam, ko siekia pelno tikslais veikiančios įmonės. Darbininkų judėjimai atsirado XVIII a. pabaigoje, maždaug po šimto metų jiems pavyko įteisinti 8 valandų darbo savaitę, dar po pusės šimto metų – paskatinti verslą pasidaryti bent išoriškai žmogiškesnį, apsigaubiant kūrybiškumo dvelksmu bei kai kur dar klibančiomis griežtai nustatytomis darbo laiko valandomis. Vis dėlto dar Karlo Marxo pastebėta nelygybė tarp darbdavių ir darbuotojų išliko ryški. Kapitalizmo esmę apibūdinęs, amerikietiškąja svajone vadintas tikėjimas teigia, kad sunkiai dirbdamas, būdamas drąsus ir atkaklus, kiekvienas gali praturtėti ir tapti laimingas. Idėja išties graži, bet vis daugiau žmonių pastebi, kad faktiškai ji neveikia. Nors apskritai pasaulyje pajamos auga, vis didesnė dalis pasaulio turto priklauso mažam turtingųjų sluoksniui.
Kapitalistiniais įrankiais – prieš kapitalizmą
Norėdami atkreipti dėmesį į netolygų turto pasiskirstymą tarp 1 proc. turtingiausiųjų JAV gyventojų bei likusios populiacijos, su šūkiu „Mes esame 99 proc.“ 2011 m. rugsėjį buvo pradėti protestai Niujorko finansiniame rajone, žinomi „Užimk Volstritą“ („Occupy Wall Street“) pavadinimu. Šio protesto iniciatorė – antivartotojiška kanadiečių aktyvistų grupė „Adbusters“, skatinanti atkreipti dėmesį į ekonominę ir socialinę nelygybę, korupciją ir korporacijų įtaką vyriausybei.
Aktyvistai kritiški ne tik verslo įmonių organizavimo, bet ir reklamos atžvilgiu. Jie kaltina reklamą darant didžiausią indėlį į vartotojiškos kultūros kūrimą ir palaikymą. Norėdamas tam pasipriešinti, judėjimas kuria įvairias kampanijas, kuriomis nori atkreipti visuomenės dėmesį. Viena jų – žaidimas vartotojų kultūros ženklais, kai, pavyzdžiui, prekės ženklai ar reklamos yra taip perkuriamos, kad pradeda skleisti priešingą žinią nei originalai. Pavyzdžiui, judėjimas sukūrė JAV vėliavą, kurioje vietoj žvaigždučių vaizduojami prekės ženklų logotipai. Tokiais žaidimais siekiama sutrukdyti įprastą vartotojų patirtį ir paskatinti susimąstyti. Kita „Adbusters“ akcija – dar 1992 m. inicijuota Nieko nepirkimo diena (angl. „Buy Nothing Day“). Ji pasaulyje minima lapkričio 29-ąją, iškart po Juodojo penktadienio, kuris daugeliui Vakarų šalių vartotojų asocijuojasi su didelėmis nuolaidomis parduotuvėse, o Lietuvoje su panašiu metu prekybos centruose rengiamais nuolaidų savaitgaliais.
Gauti nededant pastangų
Antivartotojiškumu ir kritiška nuostata nedraugiškų verslo įmonių atžvilgiu pasižymėjo ir Lietuvoje ne taip seniai kilęs kalafiorų skandalas, kai, viešoje erdvėje keliems veikėjams pasipiktinus didelėmis kainomis prekybos centruose, buvo skatinama kelias dienas neiti pirkti į prekybos centrus. Idėja graži, bet turbūt daugeliui pasirodė kiek nepatogi. O ką jau kalbėti apie daug diskusijų Lietuvoje sukėlusius Darbo kodekso keitimo pasiūlymus. Nors buvo daug nepatenkintų, į protesto akciją prie Vyriausybės praėjusių metų birželį susirinko vos keliasdešimt žmonių. Ir tai nestebina: analizuojant socialinius judėjimus pastebima tai, kad nors daugelis ir suvokia, kad, tapęs galingas, socialinis judėjimas galėtų daugeliui būti naudingas ir sukurtų norimą gerovę, tik mažuma nori dėti aktyvias pastangas keisdami pasaulį. Daugelis mąsto taip: kodėl turiu veltis į problemas, kai kiti gali tai padaryti, o aš galiu tiesiog pasinaudoti jų sunkaus darbo vaisiais? Jei visi remtųsi tokiu požiūriu, turbūt įvyktų labai mažai pokyčių. Tikimės, kad mūsų skaitytojai mąsto priešingai.