Rašė Marijus Gailius
Nora Ikstena
MOTINOS PIENAS
Tyto alba, 2019
Noros Ikstenos romanas byloja apie sovietišką prigimties inžineriją. Nors tekstas vienalyčio tono, skaityti nelengva, mat dažnas paragrafas ar puslapis prikelia asmeninį atsiminimą arba pojūčio atšvaitą iš sovietinės vaikystės. Girdėjau ne vieną atsiliepimą, kad knyga sukrečia ir tuos, kurie sovietmetį pažįsta tik iš vaizdo įrašų ir tėvų pasakojimų.
Knygos ašį sudaro individo laisvės problema mums pažįstamo raudonojo totalitarizmo sąlygomis, tačiau knygos potekstė yra universali. Romano pasakotoja užduoda kiekvienoje visuomenėje ir visais laikais svarbų klausimą: kaip nuo gniuždančios aplinkos poveikio, sunaikinančio tavo esybę, apsaugoti bent vaikus?
Šioje istorijoje skaitytojas patirs dvišakį siužetą, pakaitomis plėtojamą iš motinos ir dukters perspektyvų. Iš pradžių bus neįprasta, nes dviejų veikėjų balsai atrodys kaip vienos pasakotojos. Pamažu registrai atsiskirs stebint, kaip moteris augintoja patiria gyvenimo pralaimėjimą, o moteris auginamoji sugeba nepalūžti ir išsiveržia į laisvę.
N.Ikstena dramatiškumą kuria ne iš lyrinės prozos tradicijai būdingų literatūrinių sutirštinimų – jis kyla iš pačios pasakotojos balso gelmės. Romano nuotaika – lyg sulaikyto ir giliai užgniaužto klyksmo. Ir tas pienas, visur – pienas. Rašytoja įveda šį netikėtą ir labai ryškų leitmotyvą – nekaltą maistinę substanciją kaip totalitarizmo simbolį: „Ašaros ir snargliai susimaišė su pienu, o aš jį rijau, kad šią kovą laimėčiau. Nebuvo, kas ateitų pagalbon, – tik aš ir pienas“ (p. 63).
Rašytojos susitikimuose su skaitytojais „Motinos pienas“ veikia kaip terapijos priemonė. Jeigu ir tu atsimeni sovietmetį arba atpažįsti jo reliktus nepriklausomoje šalyje, ši knyga persmelks ir nutvilkys kaip ant nuogo šlapio kūno pūstelėjęs žvarbus vėjas.
Daina Opolskaitė
DIENŲ PIRAMIDĖS
Tyto alba, 2019
Aštuoniolika metų, Edmundai! Tai tiek laiko praėjo, kol kas nors pasiryžo išleisti antrąjį Dainos Opolskaitės novelių rinkinį. Kaži kodėl tiek reikėjo laukti?
Galimas dalykas, niekas nesugebėjo įvertinti genialių autorės tekstų. Antai jamaikiečių rašytojo Marlono Jameso pirmąjį romaną leidėjai atmetė net 78 kartus, kol pagaliau išspausdino ir… jis dar pelnė Bukerio premiją! Vis dėlto Lietuvos leidėjai greičiausiai atmetė D.Opolskaitės rankraštį motyvuodami, kad niekas novelių neskaito. Ypač kai jos tokios… jokios?
Kažin ar skaitytojai taip kratytųsi novelių, jeigu jos nebūtų nuobodžios, sukurptos ant to paties kanoninio kurpalio. Harukio Murakamio trumpuosius tekstus kažkodėl leidžia – ir ne po vieną tūkstantį egzempliorių.
Pagrindinė menko susidomėjimo lietuviška novele priežastis turbūt tokia – ji liko daugmaž tokia pati, kokią pasaulyje rašė prieš 100 metų. Ir šis rinkinys – ne išimtis. Labai keista, kad net keturiose knygos reverso anotacijose tiesiai taip ir nepasakoma, kas sudaro autorės istorijas, kokie vyrauja siužetai ir personažai.
Ir aš neatskleisiu, kokie. Tarsiu tik tiek, kad autorė geba kurti intrigą, kondensuoti raišką, kaip ir reikalauja pats žanras. Kai kurie tekstai netgi dramatiški. Tačiau veikėjų psichologija ir motyvai kai kur atrodo persūdyti, netikroviški.
Knygą pirmiausia verta atsiversti tiems, kurie pripratę prie tvarkingo XX a. novelės standarto (tiesa, koks nors Jerome‘as Davidas Salingeris netgi tarp amžininkų išsiskyrė apsakymų autentiškumu), kurie vertina tvarkingai (na, ir nuspėjamai) organizuojamą kalbą ir iš veikėjų tikisi nuspėjamų poelgių, kad ir kaip jie patys savo intencijomis ir charakteristikomis bandytų pademonstruoti ką nors netikėto ir kitoniško. Žodžiu, gražu, granauskiška. Ir kažkur girdėta.
Marius Povilas Elijas Martynenko
PRAEIS
Tyto alba, 2019
Prieš dešimt metų „Google“ apskaičiavo, kad pasaulyje yra 130 mln. pavadinimų knygų. Jeigu perskaitysite tik vieną – naujausią M.P.E.M. trumpų esė rinkinį „Praeis“, statistikos gal ir nepagerinsite, bet gyvybiniams poreikiams palaikyti jos gali ir užtekti. Šioje, kaip ir pernai išėjusiame poezijos rinkinyje „Be penkių pasaulio pradžia“, autorius liudija ir lieja išskirtinį balsą milenijeliškoje lietuvių literatūroje – tokį tarytum lengvesniam vartojimui adaptuotą Nietzsche’s nihilizmo ir Camus absurdo hibridą.
Žvelgdamas į pro langą lekiančius ir pušis šiaušiančius debesis, ką tik išgūglinau, kad pajūryje per 1999–2006 m. užfiksuoti net trys stipresnio nei 30 m/s vėjo atvejai, anksčiau uraganinis vėjas kildavo rečiau. Taip ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vis daugiau randasi uraganinio teksto – organinio ir chuliganinio. M.P.E.M. kiekvienas tekstas kelia šiokią tokią audrelę dėl jaunojo žmogaus vietos gyvenime, kintančių socialinių normų, naujoviškos raiškos būtinybės liudijant savo individualybę.
Dar išsiaiškinau, kad rekordinio greičio vėjas Lietuvoje lėkė 40 m/s, kai ilgiausias pimpalas pasaulyje sieka 34 cm. Tokį birkagalį tabaluoja Jonahas Falconas, tiksliau, tokio ilgio organas jam styro, nes rekordas pasiekiamas tik uraganinės erekcijos metu. M.P.E.M. tekstus irgi riša bybiniai įvaizdžiai – falo simbolis sudaro sąlygas greičiau ir aštriau įdurt į skaitytojo mintį. Autoriaus gūglaanalogijos ir genitalizacijos metodas veikia, bet iki tam tikros ribos: labai greitai persisotini ir vis tiek lieki alkanas lyg per suneštinį pikniką. Knyga ir parengta suneštiniu pagrindu (sudaryta iš tinklaraščio įrašų).
Giedra Radvilavičiūtė yra ištarusi, kad M.P.E.M. talentas ateina iš Dievo. Dar pridėję įspūdingą jo biografiją, kaip kandaus ir tiršto atvirumo pagrindą, ir išskirtinę, maištingą vietą kultūros lauke galėtume tarti, kad jis pats yra Dievas. Na, bent jau jaunimo dievaitis, sėkmingai išpildęs Šventojo, Kankinio ir Mesijo vaidmenis ir savo autentiška laikysena įgarsinantis užslopintas, nutylėtas, paslėptas būties formas. Vis dėlto poezijoje sėkmingai išbandytas metodas, dabar panaudotas ir eseistikoje, ima pabosti, todėl labiausiai linkiu, kad užsitęsusio debiuto etapas autoriui praeis, ir labai laukiu, kokia bus nauja jo literatūrinio pasaulio pradžia.
Lina Laura Švedaitė
LAIŠKAI HIPOKAMPUI
BALTO leidybos namai, 2018
Marius Povilas Elijas Martynenko savo eseistines miniatūras meistrauja iš bent išoriškai išradingų komponentų – atvirumo, apsiskaitymo ir atsitiktinių sugretinimų, o iš kokios medžiagos savo įvairiažanrį rinkinį sulipdė debiutuojanti autorė Lina Laura Švedaitė?
Pirma mintis – gal iš kokio „Alchemiko“, tai yra kojeliškos filosofijos pagrindu? Mat „Laiškai hipokamui“ yra egzistencinio pozityvizmo variacija, nelyg gyvenimo džiaugsmą liudijančios kosmopolitaninės psichologijos beletristinė atmaina.
Būtų kaip ir nieko, lūkesčiai literatūroje priklauso nuo skonio ir kitų individualių preferencijų. Deja, didžioji dalis tekstų šioje knygoje yra banalybės. „Kažkur skaičiau, o gal žiūrėdama filmą nugirdau, kad siela plonyčiu siūleliu prisitvirtinusi prie širdies. Plonyčiu siūleliu“ (p. 19), – kartoja autorė vieną ryškiausių knygos motyvų.
Ė, seniuk, na ir kas iš to? Suprask, čia trapu, jautru taip apie sielą kalbėt – kaip apie Knysliuko balionėlį? Ir kas iš to, seniuk, kad pasakotoja apie sielos siūlelį perskaitė kažkur ar aptiko filme? Negalėjo pati sugalvoti?
Kaip ir kolega jaunasis maištininkas M.P.E.M., taip ir L.L.Švedaitė savo prozinių miniatiūrų prasmę sunkia iš atsitiktinio sugretinimo principo, pavyzdžiui, vizualumo pagrindu: kadangi jūrų arkliukas yra panašus į hipokampą, atsakingą už atmintį, tai reiškia ką nors neva ypatingo (beje, lygiai toks pat liaukos-gyvūno motyvas buvo pasirodęs ir Deivido Preišegalavičiaus prozinių miniatiūrų rinkinyje „Dulkių spalvos žuvelės“). Juk tai literatūrinė bižuterija, prozinė ezoterika.
Mane nuoširdžiai gąsdina ir neramina infantilus jaunosios kūrybos tonas, atsitiktinė ir nebestruktūruojama prasmėkūra, sykiu knygos dizaino kičą deklaruojant kaip meninę pretenziją (būtų „Laiškai hipokampui“ išleisti santūresniu formatu – ne taip kristų į akis). Neramina ir gąsdina dėl to, kad jauni autoriai nuoširdžiai ieško savo balso ir vietos, bet bėda – neturi ką pasakyti.
Vietomis, užčiupusi šeiminių vaikystės patirčių, autorė sužadindavo literatūros viltį, bet čia pat ją nutraukdavo – lyg tą sielos siūlelį. Paguodos prizas: ištrūkti iš egzistencinės ezoterikos pavyks tada, kai siūlelio gija nuves ten, kur tikra.
