Rašė Lina Simutytė
Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis.
Susitikimas su jaunosios kartos poetu Simonu Bernotu artinosi, kaip artinasi ir jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Reivas“. Šiam interviu ruošiau klausimus, apie juos galvodama taip, kad jie atvertų ne tik išskirtinai siurrealistinę jo kūrybą, bet ir asmenybę – vieną įdomiausių ir prieštaringiausių, su kuriomis pastaruoju metu teko bendrauti.
Prakalbinti S.Bernotą atrodė ne tik įdomu, bet ir sudėtinga. Susitikome vienoje Senamiesčio kavinių ir pastebėjau, kad mano diktofono baterija išsikrovė. Išskubėjau į parduotuvę pirkti naujų, jas pakeičiau ir, bandydama sumažinti jaudulį, Simonui juokais pasakiau, kad tikiuosi, jog jo baterijos nėra išsikrovusios. Galvoje turėjau tas vidines baterijas, kurių tikrai prireiks artėjant pirmosios Simono knygos „Reivas“ pristatymui.
– Pernai abu dalyvavome Rašytojų sąjungos leidyklos rengiamame „Pirmosios knygos“ konkurse ir susilažinome, kad tiek laimėję, tiek ne, išgersime dešimt bokalų alaus. Aišku, to taip ir nepadarėme, bet viena proga nenumaldomai artėja – tai tavo debiutinio eilėraščių rinkinio „Reivas“ („Versus“ leidykla) pasirodymas. Koks buvo tavo kelias iki šios knygos? Ar galėtum išskirti tam tikrus etapus, su tuo susijusias peripetijas ir savo būsenas apskritai, neatsiejamas tiek nuo knygos rašymo, lūkesčių, tiek nuo žinojimo, kad kūrybinio darbo rezultatą jau greitai galėsi paimti į rankas?
– Pirmosios knygos konkurse dalyvavau keletą kartų, tačiau siūlyti rankraščio kitoms leidykloms nebandžiau. Galiausiai leidykla „Versus“ pasiūlė teikti paraišką Kultūros tarybos paramai gauti ir mums pavyko. Lyginant šiuos du rankraščius – tą, kurį jau laikiau suformuotu taip, kad prieš kelerius metus galėjau rodyti leidyklai, su dabartiniu variantu, viskas pasikeitė gana kardinaliai. Keitėsi ir pavadinimas – variantų buvo įvairių, tad tikrai ne iš karto rankraštis buvo pavadintas „Reivu“. Kiti pavadinimai – „Kaleidoskopinis“, „Vyno giesmės“, „Mėsos kombinatas“. Iš perspektyvos vertinant mano kelią link knygos, matau, kad jis buvo gana ilgas. Seniausias eilėraštis rinkinyje skaičiuoja beveik dešimtį metų, o naujausiam – mažiau nei pusmetis. Dabar galiu įvertinti, kiek daug būsima knyga apima, tačiau, nepaisant to, kaip ilgai ruošiausi, nesiekiu rinkinio sureikšminti. Suprantu ir tai, kad tai labiau mano asmeninis pasiekimas – savo vertės įrodymas.
Šiame etape vidinių baterijų neiškrauti padeda žvilgsnis į dabartinį tašką – dėmesio sutelkimą į šiandieną. Dabartyje svarbiau vertinti, tarkim, bendradarbiavimą su leidykla, kuri suteikė man kūrybinę laisvę, galimybę rinktis redaktorių (Gytis Norvilas), kuris buvo gana griežtas, tačiau būtent tokio žvilgsnio man ir reikėjo. Galėjau rinktis ir knygos dizainerę (Agnė Dautartaitė-Krutulė) – tai malonus ir daug atveriantis, nors ir ilgas procesas. Kai gali vertinti tai, kas vyksta dabar, nežinomybė ir ateitis nekelia svarstymų lavinos, susijusios su tuo, kas bus knygai pasirodžius.
– Kiek metų yra tavo pirmajam eilėraščiui? Ar pameni jo rašymo aplinkybes? Viename interviu esi sakęs, kad „tiksliai nežinai, kur eilėraštis gali nuvesti“. Kasdien susiduriame su nerimu, kad nežinome, kur einame ir kas galiausiai laukia nueito kelio gale. Kur tave dažniausiai nuveda kiekvienas parašytas eilėraštis? Ar būsenos, kurios užvaldo parašius paskutinę eilutę, turi bendrą vardiklį? Jei taip, kokia ta būsena ir kiek ji susijusi su išsipildymu, pasitvirtinimu, pasiektu rezultatu?
– Pirmą eilėraštį parašiau maždaug dvylikos. Skaičiau eilėraštį iš vienos poezijos knygelės ir pamaniau, kad galiu parašyti geriau. Ir parašiau po kurio laiko, net pamiršęs šį savo iššūkį. Tai buvo gana organiška, be išankstinio planavimo, be didelių kūrybinių lūkesčių. Per tą laiką daug kas keitėsi, o šiandien kūryba kyla ne iš noro kažką paneigti ar įrodyti – ne iš užsispyrimo parašyti geriau. Nekonkuruoju nei su savo rašančiais draugais, nei su kitais poetais. Galbūt įdomiau yra konkuruoti su savimi pačiu, bet tokiu atveju reikėtų lyginti tai, ką jau esu parašęs, su tuo, kaip ir ką rašau dabar, o man labiau norisi sukurti kažką naujo ir nustebinti save, o ne žvalgytis per petį ir bandyti atkartoti vieną ar kitą praeityje užrašytą eilėraštį. Kartais nutinka taip, kad neužrašyta mintis pradingsta, išgaruoja, todėl yra svarbu čia ir dabar ją užrašyti. Dažnai paradoksas įvyksta tada, kai specialiai nusiteiki ir susiruoši ką nors sukurti – taip surežisavęs kūrybiškumą gali sėdėti nors ir visą dieną prie tuščio popieriaus lapo – be spontaniškumo, be tam tikro impulso jis ir liks tuščias.
Tapytojas Jacksonas Pollockas, paklaustas, kaip jis žino, kada jo kūrinys yra baigtas, atsakė klausimu: „O kaip tu žinai, kada baigei mylėtis?“ Perfrazuodamas šį menininko atsakymą, galėčiau pridurti, kad net tada, kai jau atrodo, jog aktas baigtas, gali prie jo sugrįžti iš naujo ir tada tave ir vėl užlies jaudulio banga. Taip kartais nutinka, kai apsidžiaugi, kad pagaliau baigei tekstą, tačiau perskaitai jį kitą dieną ir pamatai, kad jis nėra toks vykęs, kaip manei anksčiau. Žinoma, būna ir atvirkščiai – su tais eilėraščiais, kurie gali atrodyti gana vidutiniški, – pažvelgęs iš distancijos, po kurio laiko gali nustebti pastebėjęs, koks tas tekstas iš tiesų išbaigtas.
Tačiau knygos išleidimo negalėčiau pavadinti nauju gyvenimo etapu – nesitikiu, kad knyga kažką labai pakeis. Visa tai priimu kaip faktą – knyga bus, ir man smagu. Galėsiu ją turėti fiziniu pavidalu, bet kada galėsiu paliesti, paskaitinėti, padovanoti kitiems. Iš dalies tai tikrai yra svarbus asmeninis patvirtinimas, tačiau ne visa keičiantis. Kai kurie jaunieji poetai, išleidę pirmąsias knygas, patys sau sukuria spaudimą patvirtinti savo kaip menininko vardą – rašyti dar kokybiškiau, dar produktyviau ir panašiai, tačiau aš nenoriu pradėti galvoti apie tai, kokia bus antroji ar trečioji knyga, kai dar nespėjo pasirodyti pirmoji. Kol kas įdomiau galvoti apie tai, kaip knygą pristatysiu, – nuo vietos, muzikinio takelio iki žmonių, kurie ateis: kokią atmosferą pavyks sukurti – norėčiau knygą pasitikti teminiame reivo vakarėlyje.
– Internete ieškojau žodžio „reivas“ paaiškinimų ir radau vieną, kuris skamba taip: „Reivas yra vienas ir nedalomas. Jis gimsta širdyje ir išplinta po visą kūną. Reivas kaip vaikinas – iš pradžių galvoji, kaip prie jo prieiti, po to stengiesi jį suprasti ir galiausiai, jei viskas pasiseka, myliesi iki tobulo orgazmo.“ Man reivas taip pat pirmiausia asocijuojasi su santykiu – nuo santykio su muzika ir jos įsukančiais dažniais iki virpančių sienų, odą glamonėjant neoninėms šviesoms. Nuo santykio su savimi – tokiu, koks reive esi: vienišas, atsiribojęs ar šėlstantis, iki santykio su žmonėmis, kurie tave supa. Kas tau yra reivas?
– Kai rašiau eilėraštį „Reivas“, buvo vėlyvas rytas po vakarėlio buvusiame mėsos kombinate Vilniuje. Hansas-Georgas Gadameris yra apibrėžęs meną kaip žaidimą, šventę, tad šiuo atžvilgiu galėčiau pridurti, kad man menas, kūryba – taip pat reivas arba žaidimas. Tačiau reivas turi ir tamsų, pavojingą atspalvį. Tai tam tikra prasme primena žvilgančius metalinius paviršius, kurie ne tik šventiškai žėri, tačiau gali virsti šaltaisiais ginklais, tarkim, peilio ašmenimis. Reivo kultūroje yra nemažai kliedesio, haliucinacijų, iškreiptos realybės. Iš dalies ir mano eilės yra persismelkusios gana tamsių įvaizdžių, kurių aš nesiekiu dangstyti ar slėpti. Kur kas svarbiau tai atskleisti, parodyti, praverti – arba apnuoginti tamsius kampus. Tamsa yra ir jos nenuneigsi. Jei įsivaizduočiau, koks reiveris esu pats, ko gero, būčiau akylas, kiek atsitraukęs stebėtojas, o ne aktyviai veikiantis personažas. Stebėjimas apskritai man yra viena organiškiausių, pamatinių būsenų. Vakarėlyje dalyvaučiau, bet greičiau būčiau aplinkinių emocijų kolekcininkas, nebylus fotografas, o ne šėlstantis šokėjas.
– Eilėraštyje „Naujo gyvenimo pradžia“ įsimena eilutė „kartais galvoju, kad aš alergiškas savo paties buvimui“. Dažnai atrandu straipsnių, pokalbių ir tinklalaidžių, kurios kalba apie „self love“ – besąlyginę meilę sau, priėmimą savęs tokio, koks esi. Suvokiant, kad esu svarbiausias žmogus, su kuriuo iš tiesų turiu sutarti, manyje vyko ir vyksta asmenybės pokyčiai.
Kaip tau sekasi gyventi su savo kūnu, protu bei emocijomis? Galbūt yra savybių, kurias stengiesi pakeisti? Kokia yra tavosios kaitos dinamika, procesas?
– Skambės gana banaliai, tačiau, ko gero, ir visų „self love“ paskaitų ir straipsnių pagrindinė mintis yra banali: reikia save mylėti, nes jei nemylėsi pats, kitiems taip pat užkirsi kelią tave pamilti. Galvodamas apie savęs keitimą, natūraliai priimu pokyčius ir jiems nesipriešinu, bet tai ilgas procesas. Galų gale visi pamažu augame ir bręstame, gludiname savo aštrius kampus. Pastebėjau, kad proceso eigoje nyksta man būdingas drovumas, tačiau tai vyksta organiškai, nesiekiu iš savęs reikalauti tapti kitu žmogumi. Anksčiau susidurdavau su kur kas didesne scenos baime – tas nerimas kaskart skaitant savo paties poeziją bei ją pristatant niekur nedingsta, yra mano palydovas, tačiau pamažu nyksta, tampa lengviau suvaldomas. Pirmą kartą skaitymuose dalyvavau prieš kokius aštuonerius metus. Tada atsistojus priešais auditoriją rankos, kojos drebėjo, balsas, aišku, irgi. Su tuo drebuliu buvo susijęs ir žinojimas, kad manęs klausosi kiti autoriai, su kurių poezija jau buvau susipažinęs ir pamėgęs. Poezijos skaitymų scena susijusi ne vien su tinkamu teksto perskaitymu ar jo transliavimu – tai neatsiejama ir nuo pristatymo kažko, kas subręsta tavo viduje, – juk tuo metu nesidengi nei personažais, nei išmoktomis schemomis ar metodais – dalijiesi grynai savo kūryba, o ją vertina kiti. Vertina toli gražu ne vien sceninį atlikimą, bet ir turinį, jo žinutę. Pirmųjų skaitymų metu atsivėrė naujas ratas, žymėdamas ir naują etapą.
Nuo to nerimo šiek tiek gelbsti tai, kad nejaučiu didelės konkurencijos. Žinoma, yra įvairiausių konkursų, kuriuose galima dalyvauti ir laimėti, tačiau suvokiu, kad net laimėjusius žmones gali greitai pamiršti. Premijų ir apdovanojimų nesusireikšminimas padeda išlaikyti pusiausvyrą, o tavo kūrybai suteikia besąlygišką teisę tiesiog būti ir rasti savo terpę.
– Kai galvoju arba skaitau apie nerimo kilmę, darosi vis akivaizdžiau, kad jis iš tiesų – vienintelė stabili mūsų būsena. Nerimas kyla ne vien iš lūkesčių sau ar kitiems, bet labai dažnai ir iš noro atitikti savo susikurtą tobulo rašytojo, sūnaus, mylimojo – tobulo žmogaus modelį apskritai. Salvadoras Dali yra sakęs, kad tobulybės bijoti neverta – mes jos niekada nepasieksime. Dažnai save matau gana racionalią ir suvokiančią šias tvyrančias tendencijas, tačiau, nepaisant visko, labai dažnai galėčiau išsinerti, kad priartėčiau prie tos susikurtos tobulos Linos, kurią retkarčiais pamatau vitrinų atspindžiuose. Koks tavo santykis su tobulybe?
– Pirmiausia norėčiau paprieštarauti minčiai, kad nerimas yra stabili būsena, manau, kad ji kaip tik yra viena iš labiausiai kintančių ir nenuspėjamų. Natūralu, kad gana dažnai susiduriu su nerimu, tačiau man būdingesnė būsena yra ramybės, kai supranti, kad tobulumo niekada nepasieksi. Tai paprasčiausiai taip neapčiuopiama, kad vaikytis tobulybės skamba absurdiškai, reikėtų pradėti vien jau nuo to, kad mums tektų praleisti nemažai laiko tam, kad apskritai apsibrėžtume šio žodžio reikšmę. Kas man atrodo tobula, kitam gali atrodyti beprasmiška. Postmodernizmo epochoje bet kokios kategorijos apskritai netenka prasmės. Kas iš tiesų yra artima man, tai noras tapti geresniam, mėgautis procesu ir tuo, ką jis gali atnešti, o ne rezultatu, kuris gana retai gali būti pavadintas grynai baigtiniu.
Eduardas Bernsteinas yra pasakęs, kad judėjimas yra viskas, o tikslas – niekas. Galbūt tai iš dalies galėtų atspindėti ir tam tikrą mano filosofiją. Jei kasdien suktume galvą vien apie tą tobulą rezultatą, labai sunkiai galėtume pajudėti iš sąstingio taško – juk tokiu būdu kiekvienas žengtas žingsnis ar priimtas sprendimas jau iš anksto taptų rezultatu, o į jį orientuotis yra sudėtinga.
Yra dalykų, svarbesnių už rašymą: šeima, draugai. Rašymas tikrai nėra esminis dalykas, nes, be jo, yra daugybė kitų meno sričių. Man tai yra saviraiškos būdas, o ne kažkas, dėl ko viso kito atsisakyčiau ar mesčiau. Galbūt, jei nerašyčiau, pieščiau ar tapyčiau. Neseniai lankiau dailės užsiėmimus, jų metu mokiausi akademinio piešimo, kuriam reikalingas tikslumas, tačiau būtent jo ir norisi siekti.
– Esame pažįstami porą metų. Man visada buvo labai žavus kontrastas tarp kalbančio draugo Simono kasdienybėje ir kalbančio poeto Simono eilėse. Dažnai atrodo, kad tavo eilėraščiai kalba garsiau ir drąsiau nei tu pats. Ar kada buvai lyginamas su savo tekstų eilėraščiuose kalbančiu žmogumi? Kiek tokie palyginimai sukuria lūkesčių atitikti tą poetikos kuriamą tavo vidinį portretą?
– Manau, kad mano eilėraščių „aš“ yra artimas mano vidiniam „aš“. Iš pirmo žvilgsnio, esu ramaus būdo, linkęs į nutylėjimus ir tylą apskritai. Esu gana užsisklendęs – ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis. Galbūt būtų galima pasakyti, kad eilėraščiai tampa savita mano savasties koncentracija – tų verbaliai neištransliuotų minčių, suvokimų, patirčių ir įvairių būsenų. Vis dėlto manau, kad eilėraščius tapatinti su autoriais nėra tikslinga, nes jie dažnai linkę susikurti tam tikrus personažus ar kaukes, su kuriais veikia ir kūryboje.
Pats taip pat nebuvau linkęs tapatintis su filmų ar knygų personažais. Nors pamenu, kad kai ankstyvoje paauglystėje žiūrėjau „Kovos klubą“, norėjau būti panašus į personažą, kurio net vardo šiandien neprisimenu, o gal jis vardo ir neturėjo. Gal Nortonas? Jis taip pat kažkuo priminė stebėtoją, kurio buvimas keitė aplink jį esančius personažus. Taip pat patiko Hanibalas Lekteris. Šios dvi fikcinės asmenybės man buvo artimos savo anarchistiškumu, antiherojiškumu, maištu – savybėmis, kurias tuo metu – paauglystėje – galbūt ir norėjau sužadinti, įgalinti, nors pirmą įspūdį žmonėms palikdavau kaip ramus ir nuoseklus žmogus. Iš dalies šios antiherojiškos savybės labiau perskaitomos mano eilėraščiuose, ne sakytinėje kalboje.
Tiek vaikystėje, tiek paauglystėje pasižymėjau pavyzdingu elgesiu. Būtent kūryba buvo ir yra mano maišto būdas. Joje galėjau būti toks, koks norėjau ir koks buvau iš tiesų. Poezija man suteikė absoliučios laisvės galimybę. Tam dvylikamečiam Simonui, ką tik parašiusiam pirmąjį eilėraštį, norėčiau pasakyti, kad viskas bus gerai, o per daug spoilinti nenorėčiau – juk nebebus įdomu gyventi. Tegul susigaudo pats.