Rašė Marijus Gailius
Mindaugas Jonas Urbonas
Žudant Dzeusą
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020
Neretai autoriui užtenka žinoti, kad sakinio gale dedamas taškas, ir jau puls toks rašyti romaną. Todėl dažniausiai ir išeina ne sukurtos, o tik užrašytos tarytum dokumentinės knygelės. Apie meilę, aišku, ir gyvenimą.
Ir kai jau netgi paliauji tikėtis meninio polėkio, staiga nustebina klaipėdiškis M.J.Urbonas. Jo knyga „Žudant Dzeusą“ netelpa į įprastas lentynas: alegoriškumo lygmeniu tekstas asocijuojasi su J.M.Coetzee „Barbarų belaukiant“ – romane laikas ir erdvė, kaip ir politinė vaizduojamoji situacija, lieka abstraktūs, atitolinti nuo konkrečių realijų; politikos ir kanibalizmo temų požiūriu jis primena Jaroslavo Melniko „Maša, arba Postfašizmas“ – čia žmonės, kaip ir „Mašos“ storai, vartojami maistui; pagal mazochizmo krūvį kūrinys atrodo artimas Ričardo Gavelio romanui „Paskutinioji Žemės žmonių karta“, juolab kad M.J.Urbonas visiškai tiesiogiai aprašo paskutinę mūsų rūšies, jau nužmogėjusios, kartą.
Istorijoje vaizduojamas Šiaurės miestas, pamažėl sunaikinamas dėl konkrečios ekologinės apokalipsės ir įsivaizduojamos priešų karinės grėsmės. Pagrindinis veikėjas Martinas, tyrinėjantis milžiniško ūgio pirmykščių žmonių paslaptį, kartu gilinasi ne tik į jų, bet ir į savo asmeninę praeitį, ypač santykį su tėvu. Sielodamasis dėl savo sužlugdyto gyvenimo ir motinos mirties, jis drauge išgyvena civilizacijos žlugimą.
Nors kai kuriuos politiškai naivius ir morališkai abejotinus autoriaus sprendimus galima kvestionuoti (kažin kaip romaną priimtų feministinė kritika), vis dėlto neatimsi vieno: tai netikėtai nuosekli, suveržta knyga, sklandi nuo pradžios iki galo. Autoriui pavyksta sulipdyti mitologinį, alegorinį, psichoanalitinį, socialpolitinį kūrinio matmenis: pavyzdžiui, milžinų kapaviečių atradimas siejamas su pseudobaltiška arba pseudoskandinaviška mitologija ir pagrindinio veikėjo Martino profesinių interesų lauku, kartu persidengdamas su jo paties gyvenimiškąja patirtimi. Veikėjo patirtis apsiuvama pagal psichoanalizės teorijos dėsnius, kurie nukreipia į antikinę mitologiją. Nardydamas po kelis prasminius lygmenis autorius apsisaugo nuo loginių spragų arba tiesmukos mizoginijos.
M.J.Urbonas įvykius ir poelgius vaizduoja gana intensyviai. Todėl skaityti įdomu, net jei nebūtinai malonu. Tiesa, tų įvykių pasidaro netgi per daug: štai kareivių žiaurumo aprašinėjimas puslapis po puslapio tampa nuspėjamas ir tiesiog įgrysta: jeigu jau kareivis – tai debilas. Jeigu moteris – tai kalė. Vis dėlto daugumą banalių stereotipų amortizuoja veikėjo Martino sąmonės arba bendras alegoriškumo filtras, kitaip sakant, toje urboniškoje pasakojimo logikoje klišės tarytum veikia.
Gausybė romane vaizduojamų baisybių, ypač stačiai sukrečiantys tėvo elgesio su mažamečiu sūnumi epizodai, gali sutrikdyti silpnesnių nervų skaitytojus, vis dėlto vienas aspektas yra objektyviai šlykštus, nepaisant psichologinio pasirengimo, – tai kartkartėmis tarp dantų sugirgždantys metaforų muliažai: „išpažinčių dangus“, „verksmo kanarėlės“, „skausmo medūza“ ir pan. Ką veikė knygos redaktorius?
Moteris raudonais plaukais
Tyto alba, 2019. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė
Naujausią garsiausio turkų rašytojo romaną lietuvių kalba aktualizavo šioje apžvalgoje aptariamas M.J.Urbono kūrinys, mat abiejuose perrašomas klasikinis Edipo mitas. O.Pamukas antikinę istoriją dramaturgiškai interpretuoja panašiai kaip Sofoklio tragedijoje, tiesa, pagrindinis romano veikėjas nužudo ne savo biologinį tėvą ir apvaisina ne savo biologinę motiną, nors kompozicija iš esmės tokia pati.
Klasikinė struktūra labai paranki netgi numanant pasakojimo atomazgą, juolab kad O.Pamukas yra puikus pasakotojas: jis kruopščiai ir neskubėdamas, neapkraudamas literatūrinėmis įmantrybėmis ir kartu nesubanalindamas, mums išskleidžia išsamų veikėjų portretą ir kultūrinį kontekstą.
Pirmojoje romano dalyje detaliai pasakojama, kaip jaunas vaikinas įsidarbina pas patyrusį šulinių kasėją pameistriu. Ir ką gi jie veikia 100 puslapių? Ogi kasa šulinį, kurio dugno, tai yra vandens, nematyti. Nusivylęs pagalbininkas pamažu praranda pareigos jausmą ir tikėjimą vyresnio vyro autoritetu: tragedijos sėkla pasėjama. Troški, ribota erdvė tik padeda kurti painų veikėjų santykį, panašiai kaip Kobo Abe’es šedevre „Moteris smėlynuose“.
Romanas „Moteris raudonais plaukais“ dar įdomus kaip Turkijos kultūrinės tapatybės liudijimas, ir pats autorius veikėjų veiksmais ir lūpomis aptaria skirtumus tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų (Vakaruose atseit įsišaknijęs tėvą nužudančio sūnaus archetipas, o Rytuose, atvirkščiai, – sūnų nužudančio tėvo). Pagal emocinį registrą, šulinio simbolį, psichoanalitinę perspektyvą, įtampą tarp tėvo ir sūnaus romanas rezonuoja su kitu turkų kūriniu – „Kino pavasaryje“ rodytu Nuri Bilge Ceylano filmu „Laukinė kriaušė“ (2018).
Amžinybės fjordo pranašai
Kitos knygos, 2019. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė
Tai jus domina istoriniai romanai, milžiniška teksto apimtis ir įvairios žmogiškos šlykštybės? Manęs asmeniškai nė kiek nedomina, koks galėjo būti gyvenimas XVIII a. Grenlandijoje. Vien iš pagarbos žodžio kūrybai ir talentui skaitau Kristiną Sabaliauskaitę, tačiau koks galėjęs būti didikų barokinių laikų Lietuvoje arba caro laikų gyvenimas Rusijoje, man vis vien. Nes ir taip turbūt aišku, kad tuomet vyravo prievarta ir žiaurumai, ir gyvulio daug žmoguje – Grenlandijoje, Rusijoje, Kinijoje ar bet kur kitur.
Tokios knygos kaip „Amžinybės fjordo pranašai“ dar kartą patvirtina, iš kokios žemos padermės esame kilę ir kad nuo gyvulio šiais laikais sulaiko tik kultūra ir Baudžiamasis kodeksas. Dekalogas nuo Sodomos ir Gomoros, žinoma, nesulaiko – tai toks vienas pagrindinių K.Leine kūrinio motyvų. Užtektų juk dabar įžiebti kibirkštį, ir vėl nusiristume į tokį pragarą, kokį sukūrė M.J.Urbonas savo romane „Žudant Dzeusą“.
Galbūt esu nepataisomas naivuolis, bet kažkaip tikiu gyvenimą XVIII a. Grenlandijoje buvus vis tiek šiltesnį ir žmogiškesnį, negu siūlo K.Leine. Niekas neuždraus taip alternatyviai galvoti, nes rašytojo istorija juk fikcinė. Ji itin kompetentingai ir kruopščiai parašyta: detalūs aplinkos, charakterių aprašymai, ypač detaliai vaizduojama veikėjų psichologija. K.Leine, pasiūlydamas mums autis dvilypio XVIII a. danų pastoriaus batais, sukuria įsimintiną progą toje nemalonioje senovėje ir pagyventi. Manau, tiek tokią išsamią ir įtaigią knygą parašyti, tiek kiekvienam turėti kantrybės ją perskaityti – savotiškas žygdarbis.
Apie ungurius ir žmones
Baltos lankos, 2020. Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė
Kiekviena profesionali apžvalga turėtų būti kuo įmanoma objektyvesnė, bet šįkart teks taisyklei nusižengti: pristatydamas P.Svenssono knygą deklaruoju savo šališkumą. Mat šitos knygos pasakotojas, kaip ir jos apžvalgininkas, vaikystėje su tėčiu žvejodavo ungurius (ir ne tik). Tad knyga atitinka skaitytoją lyg individualiai siūtas kostiumas.
Vos pernai parašyta ir staiga išpopuliarėjusi švedų autoriaus knyga hibridinė – vieną dalį sudaro pasakotojo atsiminimai apie žvejybą su tėčiu, kitą – mokslinė eseistika apie ungurių rūšį ir jos prigimtį (knygos pabaigoje netgi pateikiamas šaltinių sąrašas): „Tas, kas ieško kieno nors kilmės, drauge ieško ir savosios“ (p. 72). Mokslo populiarinimo knygas, kuriamas per intensyvų asmeninį santykį, savaime maloniau skaityti negu vien sausą faktografiją. Tiesa, norėjosi kiek kūrybiškesnių perėjimų iš asmeninės patirties į mokslinį aprašymą, bet būdamas šališkas netgi šiek tiek mechaniškos struktūros nelaikau trūkumu.
„Apie ungurius ir žmones“ pasakojimo srovė pasičiumpa išsyk, įvardijus bene pagrindinę tėvo su vaiku santykio aplinkybę: „Neatsimenu, kad atvažiavę prie upės kada nors būtume kalbėjęsi apie ką kitą nei apie ungurius ir kaip geriausia juos pagauti. Tiesą sakant, apskritai neatsimenu, kad būtume kalbėjęsi. / Galbūt todėl, kad išties nė nesikalbėdavom“ (p. 18).
Kaip žvejo sūnus galiu patvirtinti: meškeriodavome ir mes tyliai. Tuomet vietoje verbalinių instrumentų veikdavo kažkokie kiti, tarytum metafiziniai, anot P.Svenssono, kodai. Tėčio sužvejotus ungurius, žinoma, labiausiai vertindavo visa šeima, giminė, Palanga. Rūkydavo juos komunalinėje rūkykloje šalia tuomet dar veikusio atrakcionų parko: atsimenu, padarai kabodavo „sudžiauti“ lyg diržai drabužinėje. Kartą davęs kapeiką, įsodino mane į velnio ratą ir pakabino ryškiame kurorto danguje – iš tos aukščio baimės todėl tiek daug ir atsimenu. Ir pušyno sprandą, ir už jo sugarankščiuotą jūrą, vienas iš vaikystės atvirukų. Skonį ir kvapą, žinoma, ungurio skonį ir kvapą. Dabar tokios prabangos valgyti ungurį sau nebeleidžiu.
Vis dėlto grįžkime prie knygos, kurioje aprašomas ne vien ungurio skonis ir kvapas, ne vien tėvo ir sūnaus tyla: kaip šita ropliškoji žuvis yra ypatinga būtybė, neabejotinai nusipelniusi knygos, taip ir sūnaus ryšys su tėčiu ypatingas. „Apie ungurius ir žmones“ yra puiki alternatyva apžvalgoje minimam M.J.Urbono romanui „Žudant Dzeusą“, kuriame tėvo ir sūnaus santykis žiaurus ir destrukcinis. Dar įdomu, kad abi knygas sieja psichoanalizės šešėlis, mat P.Svenssonas irgi skiria dėmesio Z.Freudui, kuris ieškodamas savo kelio buvo pakliuvęs į neįveikiamą ungurių prigimties paslaptį: „Vyrui, kuris vėliau paveiks visą XX amžiaus mąstymą apie lytį ir seksualumą ir kuris skverbsis į žmogaus vidų giliau negu bet kas iki tol, tiriant ungurius nepavyko rasti net paties lytinio organo“ (p. 51).