Rašė Ieva Šukytė
Jeigu paklaustume, ką daro kino prodiuseriai, tikriausiai dauguma atsakytų, kad jie ieško finansavimo ir pildo paraiškas. Bet kaip yra iš tiesų? Pasak prodiuserės Marijos Razgutės, jų darbas labiau primena koliažą ir yra žymiai kūrybiškesnis. Pradėjusi nuo trumpametražių filmų, ji pasakoja užaugusi drauge su jaunąja režisierių karta. Ne vienas Marijos prodiusuotas filmas laimėjo „Sidabrinę gervę“ ar buvo apdovanotas užsienio festivalyje. Tačiau kokį kelią reikia nueiti, kad tavo filmas būtų parodytas prestižiškiausiuose kino festivaliuose? Apie tai ir prodiuserio darbą kalbamės su M.Razgute.
– Kaip nusprendei tapti kino prodiusere? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Pirmiausia išbandžiau prodiuserės darbą, o tik paskui nusprendžiau ja tapti. Aš nestudijavau kino mokykloje, baigiau vadybos studijas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Mano draugas studijavo režisūrą ir pasiūlė prodiusuoti vieną iš jo trečio kurso baigiamųjų darbų. Prieš tai jau buvau patyrusi trečio kurso krizę, kai niekas nebepatinka ir norisi viską mesti. Tuomet supratau, į kurią pusę turėčiau eiti. Pradėjau studijuoti kultūros politiką Vilniaus dailės akademijoje, UNESCO katedroje. Paraleliai įsteigiau savo įmonę ir ėmiau dirbti prie trumpametražių filmų. Taigi šio darbo link ėjau bandymų keliu. Aišku, teko daug mokytis iš savo klaidų, bet kartu bandžiau mokytis ir iš kitų. Toliau dalyvavau užsienio kino dirbtuvėse, mokymuose ir taip kėliau savo kvalifikaciją. Karjeros pradžioje ypač jaučiau, kad neturiu tokių kontaktų kaip žmonės, baigę kino mokyklą, ar kad man trūksta tam tikrų įgūdžių, bet didelis noras padėjo pasivyti tuos, kurie tai studijavo visus ketverius metus.
– Kaip Lietuvoje atrodo kino prodiuserio darbas? Nes dažnai vyrauja nuomonė, kad jie reikalingi tik paraiškoms rašyti ir finansavimui gauti.
– Man labai patiko kaip Karolis (režisierius Karolis Kaupinis – aut. past.), paklaustas per vieną interviu, iš ko susideda tie penkeri metai, praleisti prie vieno filmo, atsakė, kad nėra to vieno didelio įvykio, nebent filmavimą galime laikyti pačiu filmo kūrimo piku. Tačiau iš tiesų kiekvieną dieną dirbi daug mažų darbų, kuriuos labai kruopščiai ir atsakingai turi padaryti. Jeigu vienur kažką ne iki galo padarysi, tuomet tai persimes į kitą etapą ir visur atsiras skylių. Tu pradedi dirbti su režisieriumi nuo idėjos. Pradžioje net ir ją kvestionuojame, ar ji yra verta filmo. Jeigu taip, tada galvoji, kaip tai turėtų atrodyti, bandai jai suteikti kūną. Tada po truputį brandini idėją, pradedi kalbėti apie sinopsį, traktuotę, skaitai scenarijaus variantus, diskutuoji ir taip lipdosi ta smėlio pilis. Pradedi galvoti apie aktorius, darai atranką, ieškai lokacijų. Pavyzdžiui, su „Nova Lituania“ buvo labai svarbu, kur galėsime Kaune filmuoti, o kur – ne. Tuomet buri komandą, ieškai operatoriaus, dailininko, atrankos režisieriaus, lokacijų žmogaus, darai bandomuosius filmavimus. Paraleliai turi rasti finansavimą ir labai dažnai neužtenka to, ką gauni. Ieškai alternatyvių šaltinių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Paskui visada galvoji, ar tai bus bendros gamybos filmas, ar ne. Jeigu taip, tada projektą labai anksti turi pradėti pristatyti tarptautinėse dirbtuvėse, mugėse. Viską turi versti į anglų kalbą, tikrinti, teikti paraiškas. Yra labai daug tarpinių etapų, kur tik po pusės metų sužinai, kad kažkur tave atrinko. Ruošiesi filmui trejus metus ir jį nufilmuoji per 20 dienų. Kol gauni galutinį rezultatą, turi nueiti labai ilgą kelią. Šis darbas yra labai įvairus, tikrai nesusideda tik iš finansavimo paieškų. Dirbi kartu tiek prie turinio, tiek prie organizacinių klausimų. Galvoji strategiškai, kuriais metais jį išleisti, klausaisi viena ausimi, kas aplinkui vyksta, kas kokius filmus išleis kitąmet, kaip mūsų darbas atrodys bendrame kontekste. Pavyzdžiui, dėl „Nova Lituania“ labai bijojome, kad išleisime kartu su „Izaoku“, tai būtų buvę labai sudėtinga. Tas pats pagrindinis aktorius, nespalvotai nufilmuota, abu istoriniai, nors ir skirtingi laikmečiai, bet žmonėms vis tiek jie maišytųsi. Todėl visą laiką bendravome su filmo prodiuseriu Stasiu Baltakiu, nes tiek jiems, tiek mums viskas keitėsi.
– Pradėjai kaip trumpametražių filmų prodiuserė ir kartu užsiauginai naująją režisierių kartą – Mariją Kavtaradzę, Andrių Blaževičių ir Karolį Kaupinį. Kodėl pasirinkai šiuos kino kūrėjus?
– Čia reikėtų pataisyti, kad mes užaugome kartu. Iš tiesų mes vieni kitus rinkomės. Buvo ir kitų režisierių, su kuriais dirbau prie jų trumpametražių filmų, bet paskui mūsų keliai išsiskyrė, nes arba man nebuvo iki galo gerai, arba – jiems. Į vienus režisierius aš pati kreipiausi, nes man patiko jų studentiški darbai, kiti su manimi susisiekė. Man patiko jų būsimos istorijos arba scenarijai. Aš neprodiusavau nė vieno Marijos trumpametražio filmo, bet juos gerai žinojau, nes dirbau „Lithuanian Shorts“ agentūroje ir užsiėmiau jų platinimu bei sklaida. Mūsų keliai susiėjo kuriant pirmą ilgametražį filmą „Išgyventi vasarą“. Man niekada nereikėjo eiti per telefonų knygą ir galvoti, kam paskambinti, nes tikriausiai esame tam per maža šalis ir vieni kitus pažįstame. Kitas labai svarbus dalykas – chemija tarp režisieriaus ir prodiuserio. Tu kartais jau iš tolo matai, kad negalėtum dirbti su tuo žmogumi. Tau labai patinka jo filmai, nori nueiti į jo premjeras, bet pats prodiusuoti ir nenorėtum, ir negalėtum. Ir ką tu sakei apie jaunąją kartą, jaučiu, kad tiek režisieriai, su kuriais dirbu, tiek kiti, daro stiprią įtaką lietuvių kinui. Užaugo labai drąsi ir profesionali karta.
– Tavo prodiusuoti filmai buvo pristatyti Toronto, Lokarno, Karlovi Varų kino festivaliuose. Koks yra filmų atrankos procesas? Kiek reikia nueiti, kad tavo filmas būtų parodytas Toronte?
– Kiekvieną kartą eini ilgą kelią ir, atrodo, darai tą patį, tačiau su kiekvienu filmu esi skirtingame kontekste. Jeigu kūrinį užbaigi rugsėjį–spalį, tai nelauksi kitų metų Toronto. Tam labai didelės įtakos turi kalendorius, kaip susidėlioji grafiką. Pats žanras, filmo tema ar stilistika irgi padiktuoja, kur turėtų įvykti jo premjera. Tavo turimi ryšiai taip pat labai daug ką duoda. Tarkim, programų sudarytojai tave pažįsta asmeniškai, seka tavo ankstesnius darbus, tada jie tavimi labiau pasitiki, nes žino, kad tai nėra vienkartinė sėkmė. Festivaliai nori ilgalaikių santykių, o tinklas kine yra labai svarbu. Bet tai irgi nėra viskas. Gali visus pažinoti, bet jeigu nepatiks filmas, nieko nepadarysi. Tai yra ir sėkmės dalykas – atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Tačiau kūrinys vis tiek turi būti labai geras, konkurencingas. Filmų su kiekvienais metais vis daugiau, mes tą tikrai matome ir jaučiame. Todėl su kiekvienu darbu turime išsikelti kartelę vis aukščiau ir aukščiau. Jeigu nori, kad tave parodytų vienas geriausių festivalių, turi labai išsiskirti, atkreipti į save dėmesį ar sudominti.
– Ar dalyvavimas tarptautiniuose mokymuose turėjo įtakos, kad filmai būtų atrinkti rodyti festivaliuose?
– Mano atveju – taip. Tai nereiškia, kad tie mokymai kažkur nusiųs tavo filmą, bet jie tau suteikia labai daug matomumo. Patys festivaliai stebi industrijos renginius. Jiems tai yra kaip tam tikras filtras, atranka. Mokymai gali suvesti su kitais žmonėmis, kurie tau padės sukurti filmą, arba su būsimais pardavimų agentais. Man jie visada vienaip ar kitaip padėdavo. Jei ne tam filmui tiesiogiai, tai tada kitam. Tai yra tavo nekilnojamojo turto kapitalas, kurį pamažu krauni, o paskui atsisuki ir matai, kad jau visa siena išmūryta. Todėl aš labai vertinu šiuos mokymus, nes ryšių niekaip nenusipirksi, o prodiuseriui jie yra svarbi priemonė.
– Pardavimų agentai irgi turi labai didelę įtaką festivaliams. Kadangi paminėjai, kad kiekvienais metais vis daugiau išleidžiama filmų ir jie turi limituotą pirkimų skaičių per metus, kaip tuomet vyksta kūrinio pardavimas?
– Labai sudėtingai. Ir kiekvienais metais konkurencija vis auga. Daugybė agentų sako, kad tavo filmas puikus, mums jis labai patiko, bet mes jo neimsime. Tarkim, jie turi panašų savo kataloge arba nemato galimybės parduoti kūrinį iš Lietuvos. Jiems reikia kitų teritorijų filmų. Nieko negali padaryti, kad gimei ir užaugai toje šalyje. Arba jie ieško filmų su didelėmis kino žvaigždėmis, kad būtent aktoriai juos parduotų. Arba ateina koronavirusas ir agentai visai nieko nebeperka, nes dirba tik su tuo, ką pasiėmė iki Berlyno kino festivalio. Yra daugybė atsakymų į šį klausimą, bet dažniausiai viskas apskaičiuojama. Dėl vienokios ar kitokios šachmatų partijos jiems neapsimoka jo imti, o iš didelės meilės filmui jie tikrai neims. Nebent būtum didelė žvaigždė ir jie norėtų su tavimi dirbti ateityje. Mums sunku dar ir todėl, kad kuriame filmus mažai pasaulyje naudojama kalba. Jeigu tai ne anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, tai stoji į eilės galą.
– Manau, kino industrijai įtaką daro ir populiarumo bangos. Neseniai didieji kino festivaliai norėjo Artimųjų Rytų režisierių, dabar visiems reikia Pietų Korėjos filmų, gal kažkada ir Rytų Europa vėl sudomins žiūrovus.
– Mūsų banga buvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tiesa, tuo metu gal mes labiau sužaidėme dokumentikos korta. Bent jau iš mano perspektyvos ji buvo gana stipri. Aišku, mados grįžta ir sukasi ratu. Bet visiškai pritariu, kad dirbant su pardavimų agentais esi visiškai priklausomas nuo aplinkybių, tampi jų auka ir nieko negali padaryti.
– K.Kaupinio filmas „Nova Lituania“ buvo pirmoji premjera Lietuvos kino teatruose po karantino. Su kokiais iššūkiais ar dvejonėmis susidūrėte nusprendę būti pirmieji?
– Iki šiol kino teatrams galioja apribojimai, todėl vis galvojome, kaip žmonės jausis, ar jie eis į kiną. Gal juos tie apribojimai trikdys. Net jeigu jie ir eitų, pagal nustatytas reguliacijas galima parduoti labai ribotą skaičių bilietų. Į komunikaciją tu investuoji tiek pat laiko ir energijos, o bilietų net fiziškai negali parduoti daugiau, net jei ir norėtum. Be to, Lietuvoje labai didelis kino sezoniškumas. Filmus gali išleisti nuo rugsėjo iki kovo, todėl rodyti filmą birželį atrodytų kaip beprotystė. Bet kaip ir „Nova Lituania“ atveju, nėra to racionalaus sprendimo, kuris nebūtų prasidėjęs kaip beprotystė. Pagalvojome, kad drąsiai pasielgėme kurdami istorinį filmą, tai gal reikia eiti drąsiai iki galo. Žinoma, mes supratome, kad tvyrojant 30 laipsnių karščiui dauguma pasirinks kitas veiklas. Bet kartu galvojome, kad žmonės per karantiną jau atsivaikščiojo po gamtą, buvo priversti pasiimti atostogų ir vasarą praleis mieste, o vakarais pramogų vis tiek norisi. Tai teikė vilties.
– Liepos mėnesį Karlovi Varų kino festivalio industrijos dienų „Eastern Promises“ programoje „First Cut+“ pristatei antrąjį A.Blaževičiaus filmą „Bėgikė“. Gal gali trumpai papasakoti, ko galime tikėtis iš šio filmo? Ar jame bus kalbama panašia tema kaip ir „Šventajame“?
– Ir taip, ir ne. Vis tiek yra režisieriaus braižas, nuo savęs nepabėgsi. Iš kitos pusės, Andrius pasirinko visai kitokį ritmą, spalvinę paletę, pagrindinė veikėja – moteris. Yra daug dalykų išoriškai, kurie verčia jaustis kitaip, bet jį pažiūrėjusi iškart pasakyčiau, kad tai yra Andriaus filmas. Man labai patiko, kad jis daug eksperimentavo, labai drąsiai rinkosi muziką, garso dizainą. Iš vizualinės ir garsinės pusės visai ne tai, ko tikėtumeisi pažiūrėjęs superrealistišką „Šventąjį“, todėl „Bėgikė“, manau, daug ką nustebins.
– Prieš aštuonerius metus kartu su Rimante Daugėlaite-Cegelskiene įsteigėte lietuviškų trumpametražių filmų agentūrą „Lithuanian Shorts“, kuri užsiima filmų sklaida Lietuvoje ir užsienyje, organizuoja Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį bei daug kitų renginių. Iš kur atsirado agentūros poreikis?
– Šiuo metu agentūroje nebedirbu. Jau pusantrų metų viskuo užsiima Rimantė ir Gabrielė Cegialytė. O prieš tuos aštuonerius metus mes abi su Rimante buvome prodiuserės, mokėjome kurti filmus, bet kartu ir klausėme, o kas toliau? Kaip juos parodyti, kaip išsiųsti į festivalius? Supranti, kad kol tuo rūpiniesi, nebegali kurti kito filmo, todėl būtų gerai, kad kažkas užsiimtų šia veikla. Vilniaus trumpųjų filmų festivalis tapo vartais pasikviesti kitus ir kartu išsiųsti savo filmus. Mes taip pat darėme žemėlapį šalių, kuriose nebuvo trumpametražių festivalio, ir jų Europoje buvo gal du ar trys. Daugelyje šalių, ar tai prie festivalių, ar atskirai, yra agentūros, kurios apima žymiai platesnę veiklą. Jos užsiima trumpametražių filmų infrastruktūra, rūpinasi kino teatrų peržiūromis, organizuoja „Short Film Day“, dalyvauja tarptautinėse mugėse. Agentūra užima institucijos vaidmenį, tačiau glaudžiai bendrauja ir su kūrėjais, atstovauja jų interesams. To tikrai labai trūko. Lietuvos kino centras buvo įsteigtas tik tų pačių metų pabaigoje. Mes bandėme viską sujungti, kad nebūtų palaidos balos ir, manau, kad pavyko.
– Kaip per šiuos metus po agentūros įsteigimo pasikeitė lietuviškų trumpametražių filmų kultūra?
– Nesvarbu, kokie sunkūs ar sudėtingi buvo metai, bet darėme viską, ką galime. Geru postūmiu tapo Lietuvos kultūros tarybos strateginė parama, kuri leido planuoti veiklą ne pusmečiui, bet metams ar keliems į priekį. Tai suteikė galimybę susitelkti į darbus, o ne drebėti kiekvieną kartą, galvojant, kaip reikės viską finansuoti. Įmonė jau buvo užaugusi, bet jai reikėjo stabilumo.