Rašė Nerijus Cibulskas
Mantas Balakauskas
APMAUDAS
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020
Kokių minčių kyla žvelgiant į kurios nors savo kūno dalies rentgeno nuotrauką? Galbūt nejaukiai nusmelkia nepatogus jausmas, kad esi ne tik be drabužių, bet ir kitaip – metafiziškai – nuogesnis, trapesnis, lengvai pažeidžiamas. Nes nematomų spindulių žvilgsnis perskrodžia kiaurai, nuo jo nieko nepaslėpsi.
Antrosios poeto Manto Balakausko knygos „Apmaudas“ viršelyje įkomponuota paties eilėraščių autoriaus dantų rentgeno fotografija. Atvirai demonstruojama kukli žmogiškoji ginkluotė, kurią pasitelkę, bent jau metaforiškai, stveriamės gyvenimo ir bandome su juo grumtis. Mano manymu, M.Balakauskas savitai papildo seną gerą posakį: „privalėsi kabintis nagais ir dantimis / į tai, kas padėta ant stalo“ (p. 46). Kaip žinoma, apmaudas gali pagimdyti atkaklumą. Kartais netgi gana agresyvų, atmieštą tamsios desperacijos. Tokį atkaklumą, kai puoli jau nebeturėdamas ko prarasti, nes „būsimame pralaimėjimų / kelyje“ (p. 13) galiausiai juk vis tiek pateisinamos visos kovos priemonės.
Grubi, laužytų formų, kasdieniška leksika inkrustuota M.Balakausko poezija – tai kantrūs stebėjimai ir kritiški monologai. Kai perštinčiomis ir kiek pavargusiomis akimis įtemptai žiūri į pasaulį, o šis net neprimena atviro lango. Greičiau jau jis regisi bukai nelogiškas ir tavo akivaizdoje „ima virsti vokiečių kalba“ (p. 19) – ta, kurią stropiai kalei mokykloje, bet šiandien jos jau nebeprisimeni. Regis, panašiai būna kone su visomis patirtimis, o ir pasaulis po vidinės Romos griūties (knygos redaktoriaus Gyčio Norvilo mestelėta aliuzija į M.Balakausko debiutinį rinkinį) „nėra toks, apie kokį pasakojai“ (p. 52). Jame trūksta apibrėžtumo ir saugumo jausmo, čia ilgesys dar labiau paaštrėjęs, neišgyvendinamas („labiausiai pasiilgau savo kambario sienų“ (p. 5).
Prisimenu vieną M.Balakausko eilėraštį, kuris į „Apmaudą“ nebuvo įtrauktas visas. Liko tik jo pabaigos eilutės, tapusios savarankišku knygos tekstu. Tame eilėraštyje ginamasi nuo klausimo, kuris neretai užduodamas jauniesiems poetams: „Kodėl jūs rašote taip juodai?“ Atsakymas gali būti banalesnis, nei tikėtumėtės: poezija nėra vien apie gražius dalykus. Šiuo atveju M.Balakauskas tai pademonstruoja su pavydėtinu sąžiningumu.
BENDROJI UŽMARŠTIES TEORIJA
Iš portugalų kalbos vertė Paulius Stasiūnas. Rara, 2020
2012 m. pasirodęs poetiškas Angolos rašytojo José Eduardo Agualusos romanas „Bendroji užmaršties teorija“ prasideda trumpa ir subtilia įžanga, kuri galėtų būti puikiausias atminties metaforos distiliatas. Viskas, kuo paremta mūsų autentiška atmintis, tėra nenutrūkstamos pasakojimų virtinės. Tačiau tai, ką ji per gyvenimą išsaugo, yra istorijos. Paradoksalu, bet dažniausiai – išgalvotos. Kažkur teko perskaityti, kad užmarštis yra ne kas kita, kaip atvirkščioji sukauptų prisiminimų monetos pusė. Knygoje papasakota istorija apie Liudą – tai tokia į orą išmesta ir grakščiai besivartanti moneta.
Mūsų laikais, kai keturios sienos jau senokai ir ganėtinai griežtai įsitvirtino kaip neišvengiama gyvenimo norma, gali šiek tiek pašiurpinti laisvas pagrindinės romano veikėjos Liudos pasirinkimas – savo noru užsimūryti buvusiame sesers ir jos vyro bute. Ne keliems mėnesiams, o trims dešimtmečiams. Kitapus sienų vyksta nuožmios kovos už Angolos nepriklausomybę, rutuliojasi spalvingos revoliucijos ir mainosi politinės santvarkos, o Liuda panyra į savo naują, neskubrią ir meditatyvią būtį. Buto sienas ji nenuilstamai margina dienoraščio įrašais ir eilėraščiais, bendrauja su šunimi Šmėkla ir tik iš mozaikiškų detalių gali susidėlioti vaizdą apie išorėje likusį neramų, sudėtingų epochos pokyčių krečiamą pasaulį. Visgi priešingai, nei įsivaizduoja skaitytojas, vienišumo ir nepriteklių metai nepaverčia Liudos atsiskyrėle, bet padeda jai iš naujo perprasti tikrovę, priimti ją su visais naujais virsmais. „Afrikos dangus daug didesnis už mūsiškį“, – sako Liudai sesuo Odetė. Todėl „net atrodo, kad ims ir sutraiškys“ (p. 10).
Svarbu paminėti, jog J.E.Agualusa virtuoziškai valdo savo knygos personažus, jie nepaprastai gyvi, emocionalūs, žiaurūs ir turintys nesuvaidinto kilnumo. Skaitant atrodo, kad kiekvieno iš jų talpus likimas galėtų nusipelnyti atskiros knygos. Šio prozos kūrinio siužetas sudarytas iš keleto, sakytum, padrikų vijų, tačiau galiausiai visų veikėjų figūrėlės susirikiuoja į apgalvotą ir aiškią struktūrą.
Romanas „Bendroji užmaršties teorija“ yra lyg deimantas, išgriebtas iš permainingos Angolos istorijos kasyklų. Šis brangus, daugiabriaunis akmuo glostomas afrikietiškos kultūros ir daugiaveidės politikos delnų, jis kruvinas ir purvinas, bet joks apnašų sluoksnis negali paslėpti jo skaidraus spindesio.
KALNAS IR MIESTAS
Kauko laiptai, 2020
Nuo seniausių laikų miestai įsikurdavo ant kuo aukštesnių kalnų. Įtvirtinimai turėjo būti tiek iš tolo regimi keliaujančiam svečiui, tiek neįveikiami grėsliam priešui. Šių dviejų – civilizacijos ir gamtos – objektų lydinys atpažįstamas kaip gan dažnai sutinkamas archetipas, jo atbalsių aptiktume kad ir Evangelijoje pagal Matą: „Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno.“ (Mt 5, 14)
Naujausio poetės Erikos Drungytės eilėraščių rinkinio pavadinimas „Kalnas ir miestas“ mums sufleruotų apie galimas naujas minėto archetipo variacijas. Vieną pirmųjų surandame jau antrame eilėraštyje „Karo daina“ (p. 10). Rytietišku, bambukų giraitės pavėsį primenančiu dailininko Sauliaus Rudziko tapybos motyvu puoštą knygą sudaro du skyriai – „Labirintas“ ir „Burna pilna tylos“. Labirintiškumas akcentuojamas ir šio rinkinio anotacijoje. Skaitytojui pažadamas gausių kontekstų ir intertekstų, aliuzijų ir parafrazių pilnas kelias, tačiau patekus į šį poetinį labirintą svarbu turėti tam tikrą Ariadnės siūlą, kuris sklandžiai (iš)vestų į prasmines gelmes. E.Drungytės poezijoje veriasi senosios kultūros dimensijos, kartu ji yra dinamiška ir socialiai aktuali. Ši poezija gali pamėtėti ir antikinio mito nuolaužą, ir nūdienos aktualijų epizodą, tačiau jai nesvetimas ir kamerinis kalbėjimas.
Poetai neretai mėgsta pateikti savo nušlifuotas „ars poeticas“. Jos paprastai atskleidžia rimtus ir apmąstytus kūrybinio kelio ketinimus, nubrėžia bent apytikres vertybinės, meninės raiškos linijas. O E.Drungytė savo rinkinį pradeda, regis, dviprasmišku tekstu „Et tu poetica“, liudijimu, kad „Eilėraščiai gali rastis iš visko“ (p. 9). Šį pavadinimą išsišifravau dvejopai: tai drauge ir apmaudus, nusivylimo kupinas „et tu“, ir netgi lotyniškos frazės „Et tu, Brute?“ („Tu taip pat, Brutai?“), paskutinių karvedžio Gajaus Julijaus Cezario žodžių, modifikacija. Štai vos keletas tirštų tokio trumpo eilėraščio sluoksnių.
Šiame E.Drungytės rinkinyje sugula poetinės dedikacijos pažįstamiems ar pažinotiems žmonėms, o kiekviena jų primena subtiliai, jautriai nutapytą portretą. Vietos čia randa filosofiniai svarstymai apie gamtą ir istoriją. Mintys apie neaprėpiamą skaudančią vaikystę ir begalinę tylinčią visatą. Įžvalgos apie kasdienę buitį ir mažus, skaidrius joje telpančius ritualus. Horizontas platus, lyg žvelgtum iš miesto, stūksančio ant kalno.
JĖZAUS SŪNUS
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Rara, 2021
Iš pradžių kriminaliniu hedonistu save įvardijęs JAV rašytojas Denisas Johnsonas nuoširdžiai tikėjo, kad blaivybė pakenks jo kūrybiškumui, tačiau vėliau suvokė – įsisenėjusios asmeninės priklausomybės rašymo tikrai nekursto. „Aš nebuvau nuolatinis narkomanas. Negali tiesiog užeiti į vaistinę ir pasakyti „norėčiau šiek tiek heroino“. Turi būti pasiruošęs leistis į įvairiausius nuotykius, kuriems aš nebuvau pakankamai tvirtas“, – atlapaširdiškai porina autorius.
Nedaug kam žinoma, kad įžymiajame kultūros žurnale „The New Yorker“ savo kūrybą publikavusio D.Johnsono vienuolikos apsakymų rinkinys „Jėzaus sūnus“, išleistas dar 1992 m., užgimė iš visiškos desperacijos. Rašytoją spaudė mokesčiai, susiję su jo antrosiomis skyrybomis. Tad prozos spausdinimas buvo vienintelis šiaudas, kurio beliko griebtis šioje gan delikačioje situacijoje. Knyga „Jėzaus sūnus“ atveria iš pirmo žvilgsnio niūrią ir sudėtingą alkoholikų, narkomanų bei kitų visuomenės marginalų likimų galeriją. Personažai, pažymėti ryškios antisocialumo stigmos, vangiai dreifuoja savo išskydusioje kasdienybėje, mėgindami įvairiausiais būdais atrasti bent laikiną apsvaigimo šaltinį, padienį darbą ar nelegalią veiklą, iš kurių būtų galima išpešti nors kelis dolerius. „Visi tie trenkti keistuoliai ir aš pats tarp jų, ir man kasdien vis geriau“, – kone išdidžiai konstatuoja apsakyme „Beverlio namai“ (p. 119), taip pat ir visame rinkinyje šmėkščiojantis pasakotojas, pravardžiuojamas Pyzdagalviu.
Tačiau net ir tie trenkti keistuoliai, apleisti paraščių atstovai kažin kaip miglotai nujaučia, kad visa ši purvina gyvenimo kebeknė turi savyje menką, bet vis dėlto vilties spindulį („Ar patikėsite manimi, jei pasakysiu, kad jo širdyje buvo gėrio? (p. 45). Iš tikrųjų D.Johnsonas nori pasakyti, kad tikriausiai mes visi be išimčių savo patogioje ložėje sėdinčiam Absoliutui atrodome juokingi, kelią praradę ir vėl į jį bandantys sugrįžti klajokliai. Net ir kvaišalų prifarširuotas protas instinktyviai stengiasi gręžtis į draugus, meilę, išlikimą. Galų gale išdrįstama įteigti sau: „O aš vis dar esu gyvas“ (p. 38).
Manau, kad nejaukūs, brutalūs ir dramatiški D.Johnsono apsakymai tikrai įsimins skaitytojams, ieškantiems nepatogios ir apnuoginančios prozos.