Bebaigiant rengti gegužės numerį jaunesni vilniečiai (ne tik 35+) ėmėsi neįprastos – skiepų – žvejybos. Sėkmė lydėjo tuos, kurie internete nardo kaip žuvys vandenyje. Žvejoti savo sėkmės ir pripažinimo žuvelės į Roterdamą išvyko bene didžiausia Lietuvos viltis per visą „Eurovizijos“ istoriją – „The Roop“.
Ryškiai geltoną spalvą kaip reprezentacinę pasirinkę šios grupės muzikantai visuose interviu pabrėžia, kad ji simbolizuoja viltį. Ko jau ko, bet vilties mums visiems aiškiai trūksta net dabar, kai laisvė (skiepų pavidalu), regis, ranka pasiekiama.
Tačiau grįžkime prie „Eurovizijos“, nepaisant to, kad esame priskiriami meno ir kultūros leidinių grupei, o didžioji dalis kultūrininkų ir menininkų šį konkursą vertina prieštaringai. Taip pat, kaip ir jame dalyvaujančius atlikėjus, eurovizinių dainų autorius ir, be abejonės, žiūrovus.
Ko gero, kiltų nemenkas pasipiktinimas, jei šios grupės nariams būtų suteiktas meno kūrėjų statusas, kurio jie bent jau teoriškai nusipelnė dar pernai, kai grupės daina „On Fire“ buvo minima tarp potencialių nugalėtojų ir sulaukė milijonų perklausų internete. Ką jau kalbėti apie daugybę puikių atsiliepimų apie šią grupę užsienio žiniasklaidoje, kuriuose, žinoma, minėtas ir Lietuvos vardas. Didelės sėkmės sulaukė ir antrasis jų eurovizinis hitas „Discoteque“. Nors pastaruoju metu ši daina nebuvo minima tarp pretendenčių laimėti šį populiarų konkursą, norime iš visos širdies jos autoriams ir atlikėjams to palinkėti, nes viltis – kvailių motina, o ir miršta paskutinė.
Nevardysime meno kūrėjo statuso suteikimo pagrindų ir sąlygų (pasigūglinkite patys), tačiau atkreipsime dėmesį, kad „nerimtosios“ muzikos kūrėjų ir atlikėjų tame išrinktųjų sąraše nedaug. Jame nerasite netgi tokių grandų kaip Marijonas Mikutavičius ar Justė Arlauskaitė-Jazzu pavardžių, o Andrius Mamontovas šį statusą gavo tik šių metų sausį. Negalime atmesti tikimybės, kad dalis popsininkų nė nežino apie tokį statusą. Kiti nekreipė į jį didelio dėmesio, kol neatsitiko pandemija ir neteko pajamų. Turbūt verta paminėti, kad šis statusas suteikia galimybę gauti minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio kūrybinės prastovos išmoką.
Šiame sąraše tikrai nėra ir mūsų šio numerio herojės – dainų autorės ir atlikėjos Gabrielės Vilkickytės. Tačiau jai labiau rūpi ne pinigai, o per pandemiją prarastas ryšys su gerbėjais: „Neseniai sau pripažinau, kad karantinas padarė man žalos. Kai labai ilgai vienas groji namie ar studijoje ir girdi tik kritiką apie dainas, bet nematai emocijų, kurias žmonės išgyvena jų klausydami… Ta pauzė tikrai yra didelis išbandymas žmonėms, kurie kuria dainas ir jas atlieka.“
Kita mūsų numerio pašnekovė – jaunosios kartos poetė, žurnalo „Dešra ant žaizdos“ bendraautorė ir literatūrinių renginių organizatorė Patricija Gudeikaitė sako, kad ji pati yra didžiausia savo kūrybos kritikė: „Niekas manęs taip nesugeba sukritikuoti, kaip aš pati. Tačiau modelio, pagal kurį įsivaizduočiau savo skaitytoją, neturiu. Eilėraščius kažkada skaičiau su literatūra nesusijusiai pusseserei. Jos įvertinimas „jaučiu“ buvo tikras komplimentas. To rašančiajam ir pakanka – kad skaitytojai tavo kūrinius jaustų“, – pasakoja ji.
Šiame numeryje siūlome ir pažintį su viena iš nedaugelio šalies moterų, kuriančių garso takelius kino filmams – kompozitore Agne Matulevičiūte, kuri rašo muziką ir teatro spektakliams.
Taip pat šiame numeryje rasite naujausių kino premjerų rekomendacijų, knygų ir muzikos albumų apžvalgų, Aistės Rakauskaitės fotografijų seriją ir jaunosios kartos dizainerio Irmanto Uvenkovo kūrybos refleksiją. Gero skaitymo ir iki susitikimo vasarą!
Jūsų „370“
