Recenzavo Goda Dapšytė
ŠOKIS OBJEKTUI IR VAIKUI
ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt
Spektakliu „Šokis objektui ir vaikui“ šokėja ir choreografė Greta Grinevičiūtė užbaigė itin asmenišką šokio kūrinių trilogiją, kurią pradėjo „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“, o tęsė „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Taigi vaikui skirtas spektaklis – lyg ir logiškas pirmųjų dviejų rezultatas. Įdomu, kad vaikui priskirti konkretaus objekto nepavyko. Gal todėl, kad šis spektaklis (kitaip nei pirmieji du) skirtas ne konkrečiam asmeniui, o (ne)norėjimo ar (ne)galėjimo turėti vaikų temai.
Kaip ir pirmuosius spektaklius, „Šokį objektui ir vaikui“ G.Grinevičiūtė kūrė kartu su gausia kūrybine komanda. Šį kartą ją beveik visą galima išvysti ir scenoje. Kartu su choreografe tikras ir išgalvotas istorijas pasakoja bei į minimalistinio šokio scenas įsitraukia spektaklio dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, aktoriai Aldona Vilutytė, Paulius Markevičius ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė. Vietoj vieno pasakojimo čia pateikiami skirtingi požiūriai į motinystę, tėvystę ir jų (ne)galimybes. Tiesa, nors sceninis pasakojimas – pirmuoju asmeniu, vis dėlto dėliojama stereotipinių, o ne unikalių pasakojimų visuma. Skirtingai nuo kitų tėvystės / motinystės tema kalbančių šiuolaikinių scenos kūrinių, balansuodami ant slidžios ribos tarp išpažinties ir fikcijos, spektaklio „Šokis objektui ir vaikui“ kūrėjai ir jų personažai apie vaikus kalba kaip apie tai, kas jiems (ne)nutinka. Kitaip tariant, apie vaikus čia pasakojama ne kaip apie žmones, o kaip apie reiškinį, arba, kaip teigia patys kūrėjai, vaiko idėją.
Šiuolaikiškai eklektiško spektaklio kulminacija tampa (ar turėtų tapti) iki tol spektaklį labiau stebinčios nei jame veikiančios G.Grinevičiūtės asmeninė deklaracija ir ją lydintis šokis. Paradoksalu, bet šokis yra tai, ko šiai trilogijai trūksta labiausiai. Ne dėl to, kad šie spektakliai vadinami šokio, o todėl, kad ši raiškos forma akivaizdžiai artimiausia pačiai į eksperimentus linkusiai ir naujoms sceninėms patirtims atvirai kūrėjai. Šokdama ji atviresnė, o choreografiniai iššūkiai skatina autentišką pasakojimą. Gretos šokis-atsiprašymas už vaikų atsižadėjimą kuriamas kaip kontrastas Birutės personažo pasakojimams apie trimečio išdaigas, Aldonos personažo prisiminimams apie gimdymo traumą ar Pauliaus vedamam pokalbių šou. Tačiau visos šios linijos (ir per vaidybines scenas, ir choreografiniais elementais) sueina į suaugusiuosius, jų požiūrį ir problemas bei santykį su aplinkiniais (visuomene), bet ne ryšį su tikru ar menamu vaiku.
Taigi, šis spektaklis nepasakoja nei vaikams, nei apie vaikus. Čia vaikas – ne gyvas mažas žmogus, ne meilės išdava, ne šeimos / visuomenės / tautos / žmonijos dalis, o asmeniniais (apsi)sprendimais, lūkesčiais ir stereotipais apipintas objektas.
Rekomenduojama neturintiems ir artimiausiu metu neplanuojantiems vaikų.
Nerekomenduojama vaikus suvokiantiems kaip savarankiškus subjektus.
„Brilijant advenčers“. Dainiaus Putino nuotr.
BRILIJANT ADVENČERS
ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt
Vilniaus miesto teatras „Mokslo ir meno laboratorija“ popandeminį sezoną pradėjo nauju aktoriaus ir pradedančio režisieriaus Gedimino Rimeikos darbu – spektakliu „Brilijant advenčers“ pagal to paties pavadinimo (tik kiek kitokia rašyba) beveik bendraamžio britų dramaturgo Alistairo McDowallo pjesę. Tai jau antrasis „Mokslo ir meno laboratorijos“ kūrėjų susidūrimas su šiuo dramaturgu. Tai, kad jaunieji kūrėjai imasi interpretuoti bendraamžį užsienio dramaturgą, džiugina, nes, kad ir kaip būtų keista, mūsų teatre tai gana reta ir suteikia progą užčiuopti šiuolaikinės teatro kalbos (plačiąja prasme) pulsą.
Vis dar jaunosios kartos (šiuo metu jam – 34-eri) britų dramaturgo A.McDowallo kūrybai būdingi gana tamsūs naratyvai ir netikėti žanrų deriniai. Jo tekstai žaismingi, kalba – gyva, o siūlomi teatriniai sprendimai – išradingi. Ir nors dramaturgui nesvetimas humoras, vis dėlto jo pasakojimai gali kelti ir siaubą. Nemažai šių savybių tinka ir pjesei „Brilliant Adventures“, kurioje pasakojama nesuprasto jauno genijaus Luko, asocialioje aplinkoje išradusio laiko mašiną, drama.
G.Rimeika scenoje siūlo gana komplikuotus dramaturgo pasakojimo, kuriame dera socialinė drama ir mokslinė fantastika, sprendimus. Čia žaidžiama aktorių ir jų personažų lytimis (Luką spektaklyje įkūnija aktorė Aistė Zabotkaitė ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė), realybės paralelėmis, buitimi ir sąlygiškumu, mėginama pralaužti ketvirtąją sieną. Sceniniame pasakojime ir pasirinktuose ženkluose galima įžvelgti jungtis su šiuolaikinėmis tendencijomis (pvz., garso kasečių renesansą), o jungiamąja grandimi tarp skirtingų laiko ir suvokimo dimensijų tampa scenoje derinama ir pasakojime aktyviai dalyvaujanti muzika.
Tačiau (po)pandeminėje situacijoje šis spektaklis atrodo it iš praėjusio laiko – ir meninių akcentų, ir galiojančių rekomendacijų prasme. Mat žiūrovų salėje atsidūręs, aplink juos be jokio atstumo besitrinantis ir giliai kvėpuojantis bekaukis (tiesiogine, ne perkeltine prasme) aktorius priverčia susimąstyti ne apie meninių sprendimų drąsą ar banalumą, bet ir apie kūrėjų atsakomybę prieš ir už savo publiką, ir kūrybinės bendruomenės galimybes tęsti savo veiklą šiuo visiems sudėtingu periodu. Šį kartą peržengdami ketvirtosios sienos barjerą spektaklio kūrėjai demonstruoja tiesiog smulkų teatrinį chuliganizmą ir savo profesinės (ir ne tik) brandos koeficientą.
Abstrakti, interpretacijoms atvira, daugiakampė, nespalvota scenografo Vlado Suncovo sukurta konstrukcija, scenoje atstojanti ir laiko mašiną, ir namus, atspindinti savos ir priešiškos erdvės prieštaras, primena ir Mikado žaidimą, ir „Sarlink“ „karavano“ punktyrinę liniją. Būtent punktyras tampa skiriamuoju režisūrinio sprendimo bruožu. Dėliodamas įvairius išradingus sceninius sprendimus G.Rimeika jų nesujungia į vieną visumą ar sistemą (todėl pasitaiko prieštaravimų ir pjesės, ir net paties spektaklio logikai). Tad, nors spektaklio kūrėjams pavyksta sukurti sceninio lengvumo įspūdį, tačiau gilesnė problematika lieka neatrakinta, o komplikuotų personažų drama – tik punktyriniu paveikslėliu.
Rekomenduojama: linkusiems romantizuoti kriminologinę realybę ir tripus.
Nerekomenduojama: besitikintiems epidemiologiškai saugaus teatro.
){kind=link}