Rašė Toma Vidugirytė
Gruodį grupė „McLoud“ pristatė savo tekstais ir muzika aštrų albumą „Red Flags“. Netrukus grupė surengė albumo pristatymo vakarėlį, kuriame (kaip ir žadėjo) sugrojo visus kūrinius iš ketvirto savo albumo ir pateikė nemažai staigmenų žiūrovams. Koncertas – įspūdingas. Jame tikrai buvo visko ir reikėjo energijos tai atlaikyti. Įspūdžiams po albumo pristatymo nuslopus, pasikalbėjome su grupės frontmenu Luku Malinausku (L.M.) ir gitaristu Matu Srėbaliumi (M.S.). Apie grupę, muziką, „Red Flags“ albumą ir dar daug visko.
– Kokia dabar atrodo „McLoud“ pradžia? Kokių tikslų tada turėjote ir kokį kelią nuėjote?
L.M.: „McLoud“ – labai įdomių tėvų vaikai, iš skirtingų rajonų, kuriuos velniai žino kas sumetė krūvon. Mus nei mokykla vienijo, nei kažkas kitas. Kurį laiką mokėmės būti grupe. Buvo kelyje tokių žmonių, iš kurių tikrai buvo galima pasimokyti – nuo „ba.“, Vaiperio iki Joe Duplantier („Gojira“ lyderis – aut. past.). Mes tuo metu negalėjome įvardyti tikslų, bet akivaizdu, kad tai išsivystė į dabartinę „McLoud“ idėją.
M.S.: Būnant šešiolikos tokių tikslų – ką norėčiau pasiekti per penkerius metus ar kaip atrodysiu po penkerių metų – tikrai nebuvo. Tiesiog buvo ir yra noras. Man atrodo, tai – svarbiausias dalykas.
– Buvote tikrai jauni, kai pradėjote groti. Ar buvo situacijų, kai gyvenimo aplinkybės, nuomonių skirtumai grasino išskirti?
M.S.: Buvo, ir daug kartų. Visą laiką yra abejonių, kad ir ką tu darai gyvenime. Jėga, kad mes tai išgyvenome.
– Per tą laikotarpį keitėsi grupės nariai. Ko šie pasikeitimai įnešė į „McLoud“ kūrybą?
M.S.: Manau, kad kiekvienas išėjimas ar kažkoks sunkumas, jeigu tu jį išgyveni, sutvirtina ir vis labiau viskas sukimba. Dabar mes – kaip kumštis.
L.M.: Po nario išėjimo supranti, kad gali viską pabaigti, bet tada paklausi – ar verta? Gal verta dar pasistengti ir vėl save nustebinti? Čia yra ekstremali muzika. Jeigu tu nesi nusivaręs prieš koncertą, jis nebus geras. „McLoud“ yra kaip žiauriai alinanti treniruotė – mes treniruojamės per visą grupės istoriją, per visas repeticijas ir koncertus.
– Ne kartą esate minėję, kad metalistams jūsų muzika – ne metalas, bet kiti ją vadina metalu. Koks jūsų santykis su sunkiuoju metalu? Kiek jo jūsų kūryboje?
L.M: Mes galėjome eiti į metalo muzikos sceną, bet mums ten būtų buvę labai nepatogu ir būtume nesuprasti. Mes tiesiog netilpome į tuos rėmus. Bet taip, mes iš tos metalo šaknies augome ir iš to atsirado daina „Kaip gera mušti paną“. Ji sukurta siekiant, kad klausytumeisi ir būtų kraupu. Dainos ašis – kontrastas, nes supranti, kad tavo kūną judina ritmas, tau linksma, bet šoki skambant žinutei, kuri yra absoliučiai priešinga ir kraupi, – čia yra metalo šaknis. Tokį modelį mes ir išsiugdėme – nesvarbu, kokia muzika, svarbiausia, kad ji skiriasi nuo kitų žanrų, ir turi būti kraupu, bet niekas nesako, kad negali būti ir juokinga (šypsosi).
M.S.: Mes įrašėme dainas Niujorke, tikros metalo grupės – „Gojira“ – studijoje. Ši grupė nešabloniška, bet groja visišką metalą. Augome su tokia muzika ir tas metalas yra kažkur mumyse. Jis mane veža ir tai dalis manęs.
– Interviu Lukas yra sakęs, kad „McLoud“ kūryba yra apie perėjimą nuo baimės iki bajerio, kad tas baimes įveiktum. Ar taip mato ir žiūrovai?
L.M.: Tikiuosi, kad mato. Norėčiau, kad būtų didesnė dalis tų, kurie nemato. Dabar mums jų trūksta (juokiasi). Yra žmonių, kurie nesupranta, bet jie gali patirti tą visą kelionę – atrasti, suprasti ir užsikabinti. Mes jiems irgi kuriame ir norime pasikviesti į šitą kelionę. Tai viena iš kultūros funkcijų ir mes apsiimame ją vykdyti.
– Koncertuose matau daug maišto ir sarkazmo / ironijos. Tai ir yra tie akcentai, kuriais komunikuojate savo žinutę?
L.M.: Tai yra anturažas – kaip šauktukas sakinyje. Tu renkiesi, ar dėti jį, ar ne. Kadangi „McLoud“ personažas yra daugiau rėkiantis negu klausantis, tai jis tuos šauktukus dažnai ir naudoja. Dabar toks etapas, kai jautiesi neišgirstas ir dedi tuos šauktukus arba CAPS LOCK įjungi (juokiasi). Mes reflektuojame į rėkiantį gatvėje žmogų. Jis rėks vieną dalyką, mes perimsime jo negatyvumą ir rėksime viską priešingai.
Kadangi „McLoud“ personažas yra daugiau rėkiantis negu klausantis, tai jis tuos šauktukus dažnai ir naudoja.
– Ankstesniuose albumuose daugiau humoro, o naujausiame įžvelgiu daugiau ironijos…
L.M.: Bet daugiau nuoširdumo (šypsosi). Ironija yra vienas iš nuoširdumo žanrų – būdas sakyti kažką nuoširdaus, ko įprastai nedrįstum pasakyti. Dar mes bandome prisijaukinti tokią savybę kaip subtilumas. Albume „Red Flags“ kai kur testuojame subtilumą. Pavyzdžiui, „Deal“ yra gabalas, kuris parodo, kiek smarkiai albumas gali būti nesubtilus, ir paskui einame į subtilumo pusę. Mes tuo kontrastu žaidėme albume.
– Papasakokite apie „Red Flags“ kūrybos procesą. Kuo jis skyrėsi nuo „NYNX“? Minėjote, kad buvo nemažai trukdžių ir girdėjau, kad tai turėjo būti psichodelinis albumas…
L.M.: Pamatėme, kiek kojų gali pakišti korona. Albumą buvome suplanavę įrašyti laukuose, geodeziniame kupole, ir žaisti su laukų bei kupolo aidu. Norėjome pasidaryti akustinę žaidimų aikštelę ir joje įrašyti koncertinį, tokį jamm stiliaus albumą su potencialu judėti į psichodelinę pusę, bet… Per vieną dieną viskas pasikeitė. Dieną prieš išvažiuojant, kai jau buvome viską susiruošę, Justas sužinojo, kad turės saviizoliuotis. Kadangi buvau pradėjęs bendrauti su Vilniaus ir Kauno reperiais, stebėjau, kaip jie įrašo albumus. Supratau, kad mums reikia įrašyti albumą ne psichodelinio roko, o repo principu. Mes pasirinkome repo prodiuserį Vytautą Franukevičių, kuris tuo metu dirbo „Shiaure Records“, ir pradėjome įrašinėti albumą. Turėjome pradėti nuo gitarų, nors taip niekada nedaroma. Labiausiai nukentėjo Justas, nes tai, ką mes anksčiau darėme bent porą savaičių, jis turėjo padaryti per porą dienų, t.y. įrašyti visas būgnų partijas gitaroms. Turėjome galimybę įrašyti tik kelias dainas kartu. Negana to, labai daug tekstų gimė jau turint muziką, tai juos dėliojome jau kaip repo dainas. Tada iš grupės išėjo Augustinas, prasidėjo karantinas ir dar visokiausių dalykų nutiko… Šio albumo įrašymo procesas buvo visiškai priešingas Niujorko įrašų sesijai. Viską darėme atvirkščiai. Tarp kitko, Joe („Gojira“ vokalistas – aut. past.) irgi turėjo galimybę išgirsti albumą jo įrašymo proceso metu, davė labai gerų patarimų, todėl jautėmės saugiai, lyg Niujorkas taip pat būtų prikišęs pirštą. Taigi mes toliau mokomės, eksperimentuojame, ir tai darome visa širdimi.
M.S.: Šis naujausias albumas buvo labai eksperimentinis. Turėjome daugiau laiko, bet buvo ir daug nesukurtų dalių, prie kurių dirbome. Žiūrėjome, kaip geriau, daug atmetėme. Tikrai kitokie albumo įrašai.
L.M.: Procesas buvo labai daug filmuojamas, mes turime labai daug vaizdo medžiagos, kurią sujungsime ir pristatysime (šypsosi).
– Minėjote „Shiaure Records“ ir prodiuserį Vytautą. Kaip susikirto jūsų keliai ir ar jis būtų prodiusavęs albumą, jei būtumėte įrašę kupole?
L.M.: Paskutinėmis dienomis mes rinkomės komandą ir Vytautas būtų buvęs joje. Aš irgi labai norėjau, kad jis būtų prodiuseris, nes žavėjausi jo darbu, be to, su juo jau buvau įrašęs keletą dainų. Visų pirma, mane žavi jo ramybė. Antra – jo darbuose girdisi Londonas, nes ten jis baigė garso inžinerijos mokslus ir girdžiu tą stilių. Ankstesnis albumas skambėjo niujorkietiškai, o įrašydami naująjį vėl grįžome per didžiąją balą ir skambame londonietiškai. Su Vytautu yra be proto smagu dirbti. Jis turi labai gerą skonį ir viziją.
M.S.: Man taip pat labai patiko. Buvo labai jauku ir visą laiką buvo įsiklausoma. Tiesiog žiauriai geras prodiuseris. Nekilo jokių problemų įrašant.
– Savo pasirodymuose mėgstate provokuoti, „Red Flags“ pristatymo vakarėlyje buvo visko. Kaip atsiranda tokių sceninių sprendimų koncertams?
L.M.: Esu režisieriaus Oskaro Koršunovo mokinys ir turėjau galimybę dalyvauti nemažai jo pastatymų. Mokiausi, kaip jis kuria kažkokį reginį ir kokiais principais remiantis jis gimsta. Kažkuria prasme tie principai tinka ir koncertui gaminti. Mes, kaip grupė, esame gerokai praplėtę veiksmo ant scenos ribas. Esame daug žmonių nušovę, ir po kelis kartus per tą patį vakarą. Nemažai dirbtinio kraujo išlašinę ir pirotechnikos susprogdinę… Susirenkame dainas įkvėpusio laikotarpio elementus ar simbolius ir kažkokia forma juos pateikiame. Raudonos vėliavos – dalykas, kurį pastaraisiais metais matėme ir per ekranus, ir plika akimi. Tada pagalvojau, kad pasaulis, kai turi kažkokį uždegimą, paraudonuoja. Šis albumas ir yra apie šį momentą. Aš pagalvojau, ar man būtų įdomu paskaityti „Paskutinė Lietuvos vasara“? Arba, pavyzdžiui, „Anos Frank dienoraštį“? Tai yra literatūra, rašyta apie laikus, kurie yra aštrūs. Nesakau, kad dabar yra lygiai tokie pat aštrūs laikai, bet jie aštriausi, kokius mačiau savo akimis ir galiu liudyti apie juos. Aš turiu galimybę rašyti grubius tekstus ir žinau, kad man reikės už juos atsakyti žmonėms, todėl norisi papasakoti kažką įdomaus ir sužadinti emociją. Per koncertą buvo akivaizdu, kad žmonės emociją pajuto. Už tai esu beprotiškai dėkingas. Tas skambutis Orlauskui – nežinau, kodėl reikėjo jam skambinti (juokiasi), bet aš toks įniršęs buvau… Ir labai džiaugiuosi, kad tauta prabilo į ragelį. Jis visą laiką slepiasi už tautos – keliasdešimt žmonių, ir vadina tai tauta. Mes irgi turime savo tautą, kuri galvoja, kad jis turėtų eiti velniop…
– Papasakokite, kokie atsiliepimai apie albumą ir įspūdžiai po „Red Flags“ pristatymo vakarėlio?
L.M.: Buvo labai daug žmonių. Susitikus yra akivaizdu, ar žmogus buvo koncerte, ar ne. Susiformavo tarsi siena tarp tų, kurie buvo, ir tų, kurie nebuvo, nes tai vienas iš tų momentų, kai sunku papasakoti, kas ten vyko. Tie, kurie buvo, visąlaik kalba apie patirtas emocijas, tada – apie detales. Labai džiugu, kad visiems įstrigo skirtingi dalykai. Žinoma, visi pamini special guest – Adamą, matyt, tai yra neišvengiama. Aš be proto dėkingas Adamui. Jis labai gerai valdo vokalą, be to, yra ir žiauriai emocionalus, todėl yra brangakmenis šioje puokštėje. Orlauskas taip pat nepaliko abejingų ir dainos nuskambėjo… Iš tikrųjų mes patys kažkuria prasme bijojome, nes nežinojome, kaip jos skambės. Mes esame koncertinė grupė ir norėjosi pažiūrėti, pavyzdžiui, ar smogia į veidą „Rose“? Panašu, kad tikrai smogia. Ar galima paskęsti „ISAD“? Panašu, kad galima. Tad mes nekantraujame, kada galėsime dar ir dar groti.
M.S.: Tai buvo tikrai išskirtiniausias mūsų koncertas, bent iš mano perspektyvos. Buvo žiauriai smagus chaosas. Man labai patiko. Ir žmonės rašė, kad „nesuprantu, kas čia vyksta, bet man labai patinka“ arba „čia ne koncas, o what the fuck performansas“. Koncertas tikrai nerealus. Iš jo įsiminė viskas – Adamas, užlipimas ir nulipimas nuo scenos… Buvo Luko dainų, kur repuojama ir jis ant backtracko dainuoja – atrodo kaip keli koncertai viename.
Albume man labai patinka „Rose“. Pirmas gabalas, kurį tiek kartų perklausiau. Kai tik įrašėme galutinę versiją, važiuodamas automobiliu gal 200 kartų paklausiau. Žiauriai faina, kad po daug kliūčių – lokacijos keitimas, visai kitokie įrašai ir visa kita, galų gale gimsta kažkas tokio gražaus kaip „Rose“. Vien dėlto verta muzikuoti.
– Ką planuojate toliau?
LM.: Išleidome naują albumą, atributikos liniją ir planuojame daug groti. Norime daug gyvų koncertų. Labai norime pasididžiuoti, kad turime Eglę (grupės vadybininkė – aut. past.) ir šalia yra „Akli“, kuriuos siuntė kažkas iš viršaus ar apačios.
M.S.: Turime prikaupę ir prifilmavę įvairios archyvinės „McLoud“ medžiagos ir iš jos ruošiame filmą. Lukas rodė pirmus filmo draft‘us, kurie man labai patiko. Labai laukiu.