Rašė Jonas Braškys
ATGAIVA
Self-released
Internetas yra nuostabus dalykas. Tik todėl kažkokie mokyklą bebaigią jaunuoliai iš Šakių gali tiesiog nuspręsti imtis visiškai ne „Hype Music“ esančios muzikos, nesekti kažkokiomis suformuotomis muzikinėmis tendencijomis, o rasti žanrų, kurie būtų unikalūs. „Atgaiva“ išties skamba lyg atgaiva šiek tiek užsistovėjusioje indie roko scenoje, lyg albumo viršelio nenaudėlis, šokantis į patogiai tyvuliuojantį ežerą. Taip, jie – jauni, taip, jie – nelabai patyrę, taip, jie atranda muziką, kuri jau buvo šimtą kartų atrasta ir sukurta. Ir vis dėlto „Mėlynos“ kūryboje po naiviai paaugliškais skambesiais glūdi didelės galimybės augti. Vien skirtumas tarp „Intro“ ar „Nusisuk nuo manęs“ ir žymiausios jų dainos „Šaknys nebevaikšto“ rodo, kad grupė tolsta nuo standartinio svajingai jaunatviško roko link labiau subtilesnių sprendimų (nors galiu ir klysti, nes nežinau, kuris kūrinys buvo pirma parašytas). Vien faktas, kad ketvertas renkasi nardyti po postroko ir shoegaze’o vandenis, jau rodo, kad kolektyvo tikslas nėra smagiai pasiausti. Dažnai prie šių žanrų reikia priaugti, ir tai rodo ankstyvą „Mėlynos“ brandą. Aišku, pirmasis pogaražinis ir ponovusinis pakilimas jau nuslūgo, santykinai senas bagažas ypač skubantiems gyventi jaunuoliams gali atrodyti nelabai patogus, todėl nenustebinsiu sakydamas, kad „Mėlynai“ ateina ekstremalių išbandymų metas. Reikės atsisveikinti su saugiais ir mielais Šakiais, nerti į platesnius vandenis, pilnus naujų pažįstamų ir patirčių, ir tuomet paaiškės, ar grupė tebuvo smagi paaugliška išdaiga, ar įvyks atvirkščiai ir kolektyvas stiprės bei ners į dar gilesnius kūrybos vandenis. Tikiuosi, „Mėlyna“ nepasirinks lengvesnio kelio, kuris galbūt net žadės platesnę auditoriją, didesnę grąžą, bet ir daug konvenciškumo ir kompromiso. Dar tegul pasitaško bent jau studijų metais, dar tegul leidžia sau pabūti atgaiva ir gaivalais. Juk tapti solidiems, užtikrintiems ir rimtiems laiko visada bus.
77/100 („Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „iTunes“)
RED FLAGS
Self-released
„Maklaudai“ naujuoju albumu skelbia, kad tai paskutinis toks drąsus jų etapas. Nėra ko ginčytis – „Red Flags“ yra tikrai drąsus darbas: eksperimentinis, išbandantis daug žanrų ir ypač chaotiškas. Būtent šis žodis šauna į galvą. Chaotiškas. Ir jei jums norisi praskrieti ant tos chaoso bangos, šokite ant jos, įsikąskite raudoną vėliavą į dantis ir… saugokite juos, nes „McLoud“ šiuo įrašu grįžta prie bespridielnų šaknų. Ar tai buvo planuota? Spėju, kad ne, nes NYNX skambėjo kaip ateinantis brandos etapas su daug atidaromų durų, daug galimybių ir daug muzikinių horizontų, tačiau įvyko tai, kas įvyko visiems: žmogus planavo, o pandemija juokėsi. Taip netyčia išėjo labai per mažai NY, ir labai per daug… Na, jūs supratote. „Red Flags“ – akivaizdus grupės išsitaškymas, kurį net klasikiniu albumu sunku pavadinti. Tai daugiau dainų rinkinys, savo tongue in cheek šuoliais tarp žanrų, tekstų ir muzikinių instrumentų net primenantis jau klasika tiek gerąja, tiek blogąja prasmėmis tapusią ŽAS „Dozę“. Ir rinktis tikrai yra iš ko: tai jie skamba kaip „Rage Against The Machine“, tai virsta parodiniais Lil ar Yung Mcloudais, tai dar velniai žino kuo, o tuo metu energija taškosi į visas puses, maišydama prakaitą, seiles, kraują, ir tikiuosi, kad tai yra visi skysčiai. Jei taip neva skamba finalinis akordas, tai kodėl gi ne. Klausimas, ar jie šiuo darbu nukirto sau galvą, pakabino gitaras ir semplerius ant vinies, o gal netikėtai grupė prisikels lyg feniksas iš pelenų ir matysime naują reinkarnaciją. Manau, kad būtų laikas kažkokiems sprendimams, nes „live fast, die young“ šūkiui nariai jau mažumėlę per seni. Palikime maištą dar neišsilaksčiusiam jaunimėliui. O „Maklaudai“, atrodo, išsilakstė į valias.
73/100 („Spotify“, „Youtube“, „iTunes“)
NEVER TOOK PLACE
Self-released
Štai ir pavyzdys, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera: kažkam visus tiek fiziškai, tiek kūrybiškai varžęs karantinas atnešė naudos. Dar prieš naujųjų laikų mikroapokalipsę grupė „Plie“ skambėjo šiek tiek akademiškai, šiek tiek tradiciškai, lyg būtų maištininkai su frakais ir aukštųjų mokyklų diplomais. Tuomet dieną pakeitė naktis, bendravimą pakeitė „Zoom“, o džiazuojančius jammintojus pakeitė lietuviški „Death Grips“. Siaubas? Taip, ir ačiū Dievui, nes „Never Took Place“ skamba kaip niekas kitas Lietuvoje. Grupė šiuo vienu įrašu sugebėjo išsikovoti vietą Lietuvos alternatyviojoje scenoje, ir ne tik išsikovoti, bet ir įrašyti vieną įdomiausių albumų, kuris, tikėsimės, dėl ne itin patogaus laiko neliks dūlėti stalčiuose ar interneto grojaraščiuose. „Plie“ klausytis ne itin patogu ar malonu, šis roko, elektronikos, džiazo ir repo mashupas investuoja į klausytoją gal net daugiau nei pats klausytojas, tačiau jei pirmas įspūdis neskatina tiesiog numesti šios muzikos į šoną ar deginti jos ant laužo, agresyvus ir ekspresyvus grupės stilius gali patikti. Pasiklydusios tarp improvizacijos ir konstrukcijos muzikinės struktūros veja vieną kitą be atvangos, lyg bandydamos gąsdinti ne tik įtaigiu vokalu, bet ir savotiškai pamėkliškomis melodijomis, nežadančiomis nieko gero, bet ir nieko nuobodaus. Dabar svarbiausia, kad „Plie“ neliktų tik įspaudu alternatyviosios muzikos scenoje, kad vaikinams tiek noras, tiek galimybės leistų šokti į ugnį dar drąsiau, kad mes jų nepamirštume ir nesakytume, kad gal tokios grupės apskritai nebuvo. Jie yra ir laukia jūsų.
83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)
DUALITAS
Music Information Centre Lithuania
Apie akademinę muziką kalbėti, o ypač rašyti yra sunku. Visada jautiesi per kvailas, per bukas ir per tiesmukas, negalėdamas tiksliai apibūdinti jausenos, apimančios klausant tokio pobūdžio muzikos, o jei bandai, tai išsyk skamba pretenzingai. Bet pabandykime, nes styginio Kmieliauskų dueto darbas vertas gerų žodžių, kad ir kokie nekonkretūs jie būtų. „Dualitas“ – tai dviejų kompozitorių: Kristupo Bubnelio ir Ritos Mačiliūnaitės – opusų rinkinys, atliekamas smuikininkės Loros Kmieliauskaitės ir violončelininko Arno Kmieliausko, kuriame atskleidžiamos futuristinės kompiuterizuotos visuomenės aktualijos, kuriose skaičių ir formulių kalba susipina su pasąmoniniais pajautimais. Natomis kurdami savo mokslinį fantastinį pasaulį kompozitoriai savo balsus ir netgi nerimą perduoda styginiams, kurie, be abejo, netapo utopinio paveikslo. „Dualitas“, nors ir jausmingas, bet vis dėto šaltas kūrinys, nenudailintas nei optimistiniais akordais, nei ryškiomis spalvomis. Jame lyg balansuojama ant ribos, kai mes nebevadiname jausmų tiesiog jausmais, o jiems suteikiame individualią, tačiau tą pat akimirką ir labai nuasmeninančią skaičių išraišką. Viskas tampa lyg ir aišku, tačiau ir labai tolima, viskas suvokiama, bet ir prarandamas ryšys. Ar „Dualitas“ tapo aiškesnis po manųjų sapalionių? Spėju, kad ne, bet siūlau paklausyti šį albumą individualiai, be išorinių įtakų ar interpretacijų, kad galėtumėte pasakyti, ką šis darbas reiškia jums. O tikrai reikš, nes tokia muzika nei pakampėse, nei sapnuose nesimėto.
87/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Youtube“)
COBALT
Gars Records
Praėję metai mums pamėtėjo naujų ir daug žadančių sunkesnės elektronikos / šokių muzikos vardų, patvirtindami, kad bent jau su technomuzika ypač Lietuvoje ir ypač dabar yra viskas labai labai gerai. Žanras – ant bangos, bet jūra – ne iki kelių, turime ko paklausyti, turime kuo pasidžiaugti. Tokios pat emocijos apima ir paklausius Jokūbo Šemetulskio, žinomo kaip Klastote (na, nemėgsta lietuviai tos ė raidės), EP, kurį išleido techno Dankano Maklaudo – Manto T – leiblas. „Cobalt“ yra pavyzdys, kaip klasikinėse muzikinėse srovėse dar gali rasti naujų viražų. Keistai melodingas ir jausmingas EP sugeba suteikti šaltam ir metališkam technomuzikos skambesiui nedrąsios gyvybės ir jautrumo, ir suteikia dažnai resting bitch face‘inei muzikai skirtingų emocijų paletę. Nors ir nesiversdamas per galvą, Klastote įneša naujos kokybės, ir net ne kokybės, o nuotaikos, kuri neapsiriboja vien juoda, balta, pilka ir pan. Jo muzika – tai atspalviai ant atspalvių, ir tai šimtąkart įdomiau nei kartais vien galia ir griežtumu bandanti klausytoją nugalėti technomuzika. Reikia pripažinti, kad toks priėjimas leidžia pačiam žanrui neapaugti žolėmis, neužsistovėti ir nevirsti pelke. Juk taip lengva eiti lengvesniu keliu, sekti sėkmės istorijomis ir bandyti savo muzika pataikyti ten, kur žinai, kad žmonėms patiks. Klastote yra originalesnis ir todėl jam stengtis patikti iš esmės nelabai reikia. Rizika pasiteisina, o mums dėl to tik smagiau, nes paruošti kažką naujo iš jau seniai pažįstamų ingredientų reikia talento. Belieka tikėtis, kad tvirtas „Cobalt“ netaps kūrybos viršūne ir atlikėjas augs toliau. Pasiūlyti jis akivaizdžiai turi ką.
84/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)