Rašė Nerijus Cibulskas
Olga Tokarczuk
JAUTRUSIS PASAKOTOJAS
Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas, Birutė Jonuškaitė, Vyturys Jarutis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021
Norėčiau vieną dieną atsidurti sausakimšoje auditorijoje, kurioje savo paskaitas gyvai skaitytų lenkų nobelistė, rašytoja Olga Tokarczuk. Panašų gyvo, į aptariamą temą įdėmiai sukoncentruoto, intelektualaus ir savitai suskambančio XXI a. kūrėjos balso įspūdį galima pajusti ir keliaujant jos eseistinių tekstų rinkinio „Jautrusis pasakotojas“ puslapiais. Dalį šios knygos, už kurios atsiradimą, autorė dėkoja pandemijai, sudaro eseistika, perskaityta kaip Nobelio premijos gavimo proga parašyta kalba, paskaitų ciklas ar tekstas, skirtas kūrybinio rašymo studentams. O.Tokarczuk deklaruoja: „Esame čia tam, kad skaitytume“ (p. 95). Savo esė autorė daug dėmesio skiria skaitymo aktui (iš pirmo žvilgsnio – netgi mistiško veiksmo) nagrinėti. Skaitantis žmogus turi progą atrasti, įsitikinti, kad „mūsų pasaulis yra vienas iš daugybės galimų ir tikrai nėra duotas kartą ir visiems laikams“ (p. 77). Kažkada vienas senovės graikų dievas pasielgė kurioziškai ir žmonijai iškrėtė neįkainojamą pokštą. Tai „sumelavęs Hermis išrado literatūrą“ (p. 82), daugiaklodę, daugiakultūrę erdvę, „kurioje tai, kas privatu, tampa vieša“ (p. 74). O.Tokarczuk atvirai kalba apie mūsų (ne)gebėjimą skaityti ir veiksnius – netgi giluminius-psichinius – kurie tai nulemia.
Rašytoja svetingai atveria duris ir į savo prozos rašymo virtuvę. Tačiau pati prisipažįsta: „rašymas man – sunkus, fizinis darbas, kurio, tiesą sakant, nemėgstu“ (p. 190). Tikrai nepanašu. Aistringai kalbėdama apie spalvingus personažus, kurie „kuriami būtent vaizduotės tiglyje“ (p. 184), pasakodama jų atsiradimo, įsikūnijimo, metamorfozių istorijas, rašytoja pati tampa savotiška siautulinga daimone, savo spėlionėmis ir svarstymais mėginančia priartėti ir išaiškinti, kas gi slypi už sąmonės, už erdvės ir laiko glūdinčiame, keisčiausių būtybių apgyvendintame kraštovaizdyje – Tarpžemyje.
Šioje daugiatemėje knygoje O.Tokarczuk jautriai aptaria mūsų vidinio chaoso ir sąmyšio naudą, nuo raidiškumo ir pasaulio fragmentiškumo kenčiantį žmogų, Ir nors „pasauliui kažkas yra negerai“ (p. 232), paliekama didelė vilties galimybė.
NEMATOMI MIESTAI
Iš italų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Rara, 2021
1983 m. Kolumbijos universitete vykusioje konferencijoje Italo Calvino pareiškė, kad jo „Nematomi miestai“ neturi pabaigos. Taip gali būti todėl, kad „kiekvienas žmogus mintyse turi susikūręs miestą, kurį sudaro vien skirtybės, tą miestą be apybraižų, be formos, o jį užpildo konkretūs miestai“ (p. 38). 55 fiktyvius, fantastinius miestus aprašantis trumpų fragmentų romanas gali būti skaitomas tiek įprastai, tiek remiantis originalią perskaitymo struktūrą sufleruojančiu kūrinio turiniu. Tai vizualus kelionių aprašymas apie vietas, kurios fiziškai neegzistuoja, tačiau kurių žemėlapiai nuo pat žmonių civilizacijos pradžios braižomi ir perbraižomi nepailstamai kuriančios, smalsios vaizduotės.
Miestai puslapiuose iškyla ir mirguliuoja tarsi dykumose regimi miražai. Jie neapčiuopiami, keisčiausios sapniškos architektūros, apgyvendinti dar keistesnių visuomenių, stulbinantys neįprasčiausiomis tradicijomis. Belaikiai ir be jokių tikslių erdvės koordinačių, bet kaskart aptinkami ir prieinami bevardžio keliautojo („Atvykęs į kiekvieną naują miestą, keliauninkas vėl randa tą dalį savo praeities, kurią nebežinojo turįs“ (p. 32). Venecijos pirklys, keliautojas, intriguojančių istorijų pasakotojas Markas Polas ir žlungančios imperijos totorių valdovas Kublai Chanas taip pat yra erdvėlaikio logikos nepaisantys personažai (nors jų istorinis susitikimas iš tikrųjų įvyko 1266 m.). Ir abu jie man šiek tiek priminė miglotus Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ veikėjus („Gal šitas mūsų dialogas vyksta tarp dviejų driskių, pramintų Kublai Chanu ir Marku Polu“ (p. 100).
„Nematomuose miestuose“ I.Calvino prisiliečia prie kultūros ir kalbos, laiko ir erdvės, atminties ir prisiminimų, egzistencijos ir jos baigties temų. Ši meditatyvi, haliucinacijų ir anachronizmų pagardų turinti knyga žaižaruoja paradoksais. Tai prozinis tekstas, bet jis suskamba poetiškai. I.Calvino atskleidžia savosios erudicijos klodus, tartum girdisi kitų veikalų atgarsiai, tačiau kūrinys pasižymi lengvumu ir savita balso tonacija. Nors po kokių dešimties miestų aprašymų ima jaustis kartojimasis, vis dėlto išlieka intriga, kuo gi baigsis apsilankymas dar viename.
KLARA IR SAULĖ
Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Baltos lankos, 2021
Perskaičius aštuntąjį Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro romaną, lieka įspūdis, kad jo kuriama mokslinė fantastika – specifinė. Pirmoji iškylanti asociacija: minkšta. Čia be jokios neigiamos konotacijos. Šio rašytojo pasakojamos jautrios, gyvenimiškos istorijos karkasas apvilktas labai švelniu sci-fi kailiu. Negali sakyti, kad K.Ishiguro futuristinė vizija, dar viena „puikaus naujo pasaulio“ versija nebaugina ar nepriverčia susimąstyti. Romane „Klara ir Saulė“ ši tematinė siūlė visada prieš akis, tačiau ji įausta taip, kad dirbtinio intelekto, genetinio redagavimo ar ekologinės katastrofos nuojautų pamušalas patogiai ir neįkyriai pasiliktų antrame plane.
Knygos pasakotoja Klara – aukšto intelekto, nuolat besimokanti ir pasaulį kruopščiai absorbuojanti empatiška humanoidė robotė, viena iš Dirbtinių Draugų (DD), kuriuos specialiose krautuvėse karjeros bėgtakiais lekiantys tėvai nuperka savo vienišiems vaikams. DD nėra naminiai gyvūnėliai, tarnai ar auklės. Tai būtybės, kurių misija – būti pakylėtųjų (ypatingų vaikų) kartos geriausiais draugais. Ir štai čia K.Ishiguro gudriai komplikuoja situaciją, sukurdamas moralinę dilemą: taip, geriausi draugai, bet niekada nebūsiantys lygūs žmonėms („koks jausmas būtų atrasti namus ir vis tiek žinoti, kad vaikas tavęs nenori“ (p. 25). Klara apsigyvena sunkiai sergančios mergaitės Džouzės namuose, kur pamažu ima aiškėti, kokia bus šios unikalios ir geranoriškos DD misija.
Mes, žmonės, gyvename mitų ir legendų knibždančiame pasaulyje. Ką daro K.Ishiguro? Jis mėgina pavaizduoti dirbtinio intelekto atstovų susikuriamą mitologiją. Man tai buvo įdomiausias ir netikėtas knygos rakursas. Klara nuoširdžiai tiki, kad Saulė tiekia gyvybiškai būtiną maistą tiek jai, tiek žmonėms, kad ji gali būti dosni ir kerštinga. Su Saule reikia kalbėtis, prašyti jos malonės, saugoti ją nuo kenkiančios „Kūtingso“ mašinos ir Taršos. Tik Saulė gali išgelbėti sergančią Džouzę. Naivus ir beatodairiškas Klaros tikėjimas primena kažką panašaus į ankstyvąsias žmonijos religijas. Įdomu ir tai, kad šioje knygoje dirbtinis intelektas nedemonizuojamas. Atvirkščiai – į jį sutelkiami slapčiausi žmogaus lūkesčiai.
MAMUTO MEDŽIOKLĖ
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021
Amerikiečių poetas Robertas Frostas yra sakęs: kiekvienas eilėraštis yra trumpas stabtelėjimas prieš pasaulio sumaištį. Nieko neužsiminta apie tai, kad toji sumaištis kada nors praeis ar bus bent iš dalies sutramdyta. Poezija stoja akis į akį su chaosu. Eilėraščio mechanizmas gaudo tikrovės dažnius, nužymi orientyrus nesvetingose, atšiauriose žemėse. „Nenusiminki, seki paskui mamutų bandą – / ji net per pūgą visad kelią namo suranda“ (p. 32), – ketvirtame eilėraščių rinkinyje „Mamuto medžioklė“ rašo poetas Aivaras Veiknys. Man pačiam ši knyga – ilgos ir pamažu besibaigiančios žiemos knyga, nuorodą į atlydį skelbia ir trečiasis rinkinio skyriaus pavadinimas („Žemė tuščia po žiemos“ (p. 47). Bet žiemos ne dėl to, kad apšarmoję, kartkartėmis horizonte išnyrantys, iš asmeninės poeto mitologijos atklydę mamutai tingiai traukia rinkinio puslapiais. Visas šios knygos poetinis pasaulis, jo užrašytas modelis regisi tarsi įstrigęs milžiniškame melsvai padūmavusio ledo inkliuze, sausumon išmestame ledkalnyje.
Ką poezijon nešasi medžiojantis ir medžiojamas A.Veiknys? Žvelgiant iš šalies – nedaug. Kartais atminčiai svarbiausi patys smulkiausi buvusio laiko reliktai. Nepamirštama: „ko pasauly negali būti, to daugiausia jame ir būna“ (p. 88). Poetinę / atminties programą poetas užrašęs pirmame rinkinio eilėraštyje. Atsiremiama į Vytauto P.Bložės petį, antrinama, nes A.Veikniui labai svarbu, kad sumaišties pasaulyje rastųsi į medžioklę lydinčių, palaikančių, suprantančių. Nebijau žodžių „literatūrinė bendruomenė“ ir tarp draugų kūrėjų jau seniai atsiradusio artumo. Nebijau pasakyti, kad esame „smėlio dėžė“ su visa savo maža ir kompleksuota literatūra. Man regis, kad A.Veiknys irgi to nebijo ir puikiausiai suvokia, kokie esame maži, susireikšminę, o dar labiau – koks mažas ir trapus yra kiekvieno kūrėjo įpoetintas gyvenimas. Be abejo, tą užrašytą gyvenimą „ir vėl sukritikuos / poeziją išmanančios mergaitės“ (p. 53), būtinai ras panašumų su vienu ar kitu taip jau kūrusiu poetu.
Medžioti, sekti mamuto ar kito toteminio žvėries pėdsakais, svaidyti ietis yra juokinga misija. Bet A.Veiknio Šiaurė perbrista, teritorija toliau plečiasi.