Rašė Giedrė Skaitė
Oooooo! Oho! Eik tu sau! Kiek čia jūsų daug… Geras! Kaip smagu!
Labas vakaras, mielieji mano! Labai labai labai ačiū, kad taip gausiai susirinkote mūsų paklausyti. Kaip faina! Wow! Dėkojame visiems ir kiekvienam atskirai. Jūs – geriausia dovana, kokia tik gali būti! Bet kokia proga!.. Ačiū! Ačiū, kad atėjote!
Sakyčiau, geras vakarėlis numatomas, ar ne, draugai? Man atrodo! Cha cha! Pasiruoškite ir atsipalaiduokite – juk šeštadienio vakaras! Kad netrūktų jums vyno ir geros nuotaikos! Romantiškiausia muzika pasirūpinsime mes, dėl to nesijaudinkite, viskas bus gerai! Net labai! Cha cha!
Žinau, kad banaliai skamba, bet be jūsų nebūtų ir manęs. Tikrai. Kas manęs klausytų, ką? Galėčiau dainuoti sau viena, kad ir visa gerkle plėšti sudėtingiausias arijas pasileidusi karštą dušo srovę… Kad ir ne duše, o Kotrynos bažnyčioje ar „Žalgirio“ arenoje stūgaučiau – kas iš to, jei ten nebūtų nė vieno klausytojo?! Šiandien čia jūsų TIEK daug… Aaaa, negaliu, kaip smagu! Sunku ir patikėti… Kažkokia fantastika. Rimtai. Ačiū, ačiū, ačiū! Bučkiai visiems!
Visada sakiau, kad tikras dainininkas neturi dainuoti kada tik paprašytas. Nesvarbu, kokia proga būtų, – jo paties ar geriausio draugo gimtadienis, Kalėdos, Naujieji metai ar tėvų sidabrinės vestuvių sukaktuvės. Reikia dainuoti savo koncertuose! Čia panašiai kaip, įsivaizduokite, sėdint prie šventinio stalo, giminės boksininko paprašytų pademonstruoti savo darbą! Ei, sakytų, neprimesk čia, taigi tau patinka! Gaila parodyti? Taigi giminės esame! Davai tik! Vieną smūgį! Op op! Ką nors!..
Plojate, turiu pastebėti, visai neblogai. Kaip jūsų gerklės, ką? Kaip balsai? Ar prasidainavę? Neužkimę? Ar pasiruošę šįvakar padainuoti mažumėlę? Ar pasiruošę, a? Negirdžiu jūsų! O taip, jau kažkur pačiame salės gale girdėti kažkoks lyg murmesys, lyg šnaresys… Bet dar labai labai tyliai… Garsiau, nagi! AR PASIRUOŠĘ ŠIANDIEN PASITŪSINTI? Cha cha, va taip va! Tokia ir turi būti mano publika! Bučkis, mielieji! Dar sykį nuoširdžiai dėkoju, kad susirinkote, ir ką – gal mažiau kalbų, o daugiau dainų. Kaip manote? Juk to ir susirinkome čia visi, ar ne taip?
Ne, žiūrėkite, būgnininkas galvą krato. Tai aišku, mes tai muzikos pasiklausyti sugužėjome, o tu – savo lėkštes ir puodus daužysi! Visus savaitės skaudulius išlieti galėsi! Ir rankomis, ir kojomis išsimosikuosi normaliai! Cha cha! Juokauju, baikite, be būgnų mažai kas būtų. Ir dar tokių gerų! Be jūsų, gerbiamoji publika, ir be būgnų – aš prapuolusi. Kad būgnininkas ne tik gerą humoro jausmą turi, bet ir puikiai muša ritmą, patys netrukus įsitikinsite. Aplodismentai šio vakaro būgnų virtuozui Arnui!
Iš tikrųjų – tokie koncertai, tokie gyvi susitikimai – man didžiulis malonumas. Aišku, kaip ir kiekviename darbe, čia irgi būna visko. Bet koncertai, mmmm! Visiškai atperka net ir didžiausias negandas ar nesklandumus. Scenoje, žinote, viskas kitaip. Čia iš tikrųjų jautiesi apdovanotas. Palaimintas kažkoks. Dar tas ypatingas ir magiškas ryšys su jumis… Kaip gera susitikti gyvai, ką?
Dar svarbi trumpa detalė. Noriu įspėti, kad šiandien daugiausia skambės naujos dainos. Aha, taip, taip, žinau, labai liūdna, bet aš sakau, kad daugiausia. Ne vien tik, bus ir senų. Cha, jau geriau? Nesijaudinkite, man atrodo, kad tikrai fainas bus šitas koncas. Aš, aišku, iš repeticijų sprendžiu, bet man regis, kad bus labai neblogai. Jeigu linksmi būsite, gal ir daugiau senų šlagerių užtrauksime. Taip kad viskas šiandien čia, mielieji, nuo jūsų priklauso. Mes tai ir žodžius, ir akordus atsimename. Ar ne taip, chebra? Sugrosime ką nors ir nerepetavę, ane? Arnas vis tiek nelabai patenkintas, bet susitarsime kaip nors ir su juo, man atrodo. Cha cha!! Ne? Tai gal be būgnų tada, akustiškai ką nors, bet sugrosime!
Taigi, bus labai smagu ir jauku mums visiems šį vakarą. Bet, žinokite, man asmeniškai nuostabių nuostabiausia yra tai, kad daugiausia šiandien grosime naujausio albumo kūrinius. Nes jis pagaliau išėjo! Taip ilgai prie jo dirbome, daug bemiegių kūrybingų naktų praleidome studijoje, taip laukėme, tobulinome, nekantravome ir pagaliau – jis čia! Naujas, gražus ir dar, galima sakyti, neatšalęs! Galėsite įsigyti iškart po koncerto – kad jau į kitą mūsų gyvą susitikimą atėję mokėtumėte ir naujų dainų žodžius. Čia būtų išvis fantastika! Susitariame, kad bent pabandysite?
Gerai, pripliurpiau užtektinai. Iš tikrųjų viskas dėl gitaristo. Matote, kad nėra Stepo? Tai va, sutarėme vakar, kad užkalbėsiu dantį publikai, kol jis iš treniruotės atbėgs… Poryt svarbios varžybos, tai bičas negali formos prarasti. Juokauju, aišku! Nėra grupėje pas mus Stepo. Lyg ir… O gal yra? Cha Cha!
Ar tarp publikos sėdi bent vienas Stepas? Ar yra? Stepai, ar tu čia? Aauuuuu! Gal nori albumo mano dovanų? Nėra, ane? Aišku, kad nėra… Stepas! Turbūt vienas rečiausių vardų, ypač dabar. Čia tau ne Matas ir ne Lėja… Turite kas nors pažįstamą Stepą? Turite? A, tada gerai. Linkėjimus perduokite! Sakykite, kad jam albumą dovanų turiu. Neklausys? Kiek jam metų? Nieko, pasigarsins ir viską puikiausiai girdės!
Ak… Bet tikrai jau per daug prikalbėta. Dabar tegu kalba muzika. Juk muzikos kalbą supranta visi ir ja bendrauti galime net tylėdami. Tamsoje. Užmerkę akis. Iš visiškai, visiškai atsipalaidavę…
Taigi, mielieji mano, pirmoji daina – nekukliai sakant, labai, net labai graži daina. Labai man artima, labai asmeniška, atvira ir labai jautri. Turbūt galiu pasakyti, kad šitas kūrinys jau tapo vienu mano mėgstamiausių. Aš žinau, sakysite, kad VISOS dainos apie meilę, bet šita – apie MANO meilę. Apie tai, ką aš patyriau, kaip jaučiausi įsimylėjusi, ką man reiškė ta meilė, kokia ji buvo, kokia toje meilėje buvau aš ir kokia esu dabar, jai pasibaigus…
Nežinau, kiek jūsų iš tikrųjų mėgstate mane, kiek jūsų klauso mano dainų, mano kuriamos muzikos. Kiti gal dovanų kokį kuponą gavo ar šiaip su darbo kolektyvu tiesiog ieškojo, kur nueiti, žiūrėjo, kur dar bilietų pakankamai yra… Cha cha! Bet aš visai nepykstu, svarbiausia, kad jūs čia. Aš bent jau džiaugiuosi, kad jūs šį vakarą esate būtent čia. Drauge su manimi.
Jeigu tarp jūsų sėdi ir keletas tokių, kurie vis dėlto esate girdėję mano muziką, tai neleisite sumeluoti, kad nei pirmame, nei antrame albume nebuvo tokių išpažinčių. Kažkaip pradžioje, dar tik žengiant pirmuosius žingsnelius didžiosios scenos link, buvo nedrąsu, nesinorėjo būti iki galo atvirai. Dabar priešingai – labiau už viską trokštu būti savimi. Nieko nebeslėpti, nevaizduoti, neapsimetinėti. Kad pažintumėte mane tokią, kokia iš tiesų esu. Be jokių filtrų.
Dėl to būtent šiuo kūriniu ir norėjau pradėti šio vakaro koncertą, kad pamatytumėte ir išgirstumėte visai kitą mano pusę. Gal net gali pasirodyti, kad šita daina – absoliučiai man priešinga. Kad ne aš, o kas nors kitas ją parašė. Ji tokia rami, lyriška, gal net kiek monotoniška… Mama vakar skambino ir kaip tik paklausė, kokia daina šiandienos koncerte skambės pirmoji. Sakau, šį kartą labai noriu pradėti su KITOKIA NEI VAKAR. Sako, čia ta lopšinė? Ar ją bent kas nors, be tavęs, apskritai girdėjo? Patiko ji kitiems? Ją groja koks radijas ar kas? Užmigdysi publiką, žmonės nesupras, kas čia vyksta; sako, pradėk nuo linksmos kokios ar bent jau linksmesnės, net nežinau, sako, geriausia būtų, jei išvis kokia sena gera melodija pradėtum…
Tai va, dar viena drąsaus atvirumo akimirka – neklausysiu šį sykį mamos. Darysiu taip, kaip širdis sako. O širdis kužda – ką ten kužda, visa gerkle rėkia – kad mano klausytojas kaip tik supras ir įvertins, kad aš pradedu visą koncertą būtent tokia daina, būtent tokiais žodžiais, tokiomis natomis. Aišku, jeigu pasirodys, kad jau čia visiškai ne jums arba kad čia visiškai ne aš, tai nepabėkite iš karto, bus ir kitokių dainų! Bus, tikrai! Ir linksmų, ir ritmiškų – visokių bus, pažadu!
Tiesiog norėjau ramesnės pradžios. Kad susikauptume, atsipalaiduotume. Pamirštume savo darbus ir pareigas, kasdienius rūpesčius. Nebegalvotume apie kitų nuomones, patarimus ir pasiūlymus. Paskęstume savyje ir tas tris melodingas minutes pabūtume savyje, su savimi, visiškai atviri sau. Man ši daina yra būtent tokia. Atvirumas sau pačiam, nesvarbu, kas ką sako ar galvoja. Privalai SAU būti tikras. Tai yra visų svarbiausia.
Kam būti kuo nors kitu? Juk visos kitos vietos užimtos! Gi tik tokio, kaip aš, tokio, kaip tu, šiame pasaulyje nėra. Ar ne taip, mielieji? Žmonės aplink keičiasi, keičiasi visas pasaulis, niekas nestovi savo vietoje. Visa tai kiekvienas iš mūsų patiria individualiai. Daugiausia laiko praleidžiame su savimi. Tad verta branginti ir tobulinti šią draugiją. Kad ir tokia kompanija būtų jauki.
Pažiūrėsime, aišku, kaip bus… Ar patiks ši daina jums, ar ne. Labai įdomu, tikrai. Galėsime balsuoti!.. Matau mūsų bosistas prie mano mamos nuomonės jungiasi… Rimtai, Rokai, geriau kitu gabalu pradedame? Ar leidi šituo? Leidi tikrai? Tikrai tikrai? Nu ką tu, aaaačiū. Cha cha! Taip kad, mielieji, jei jau Rokas su būgnininku nusileido ir sako, kad gal visgi ir galima šituo kūriniu pradėti mūsų koncertą, vadinasi, nėra taip blogai. Ir pamatysite, pasiteisins.
Nes jei dabar prašyčiau visų pakilti iš savo vietų ir pradėti trypti į taktą pagal kokį smagų linksmą gabaliuką – kuris iš jūsų atsistotų ir šoktų? Nu, kuris? Cha cha, taip – nebent Stepas! Tai va! Mano nuomone, daug geriau yra pradėti ramiai, niekur neskubant. Paskui palengva, daina po dainos, po truputį drąsėjant, garsėjant, susipažįstant ir įsivažiuosime, taip sakant…
Ar kas nors prieštarauja? Sakykite dabar!.. Gal šiaip kokių klausimų turite? Pastebėjimų? Pasiūlymų? Ne? Tai įsitaisykite patogiai ir važiuojame!
Mielieji, šį vakarą bus labai karšta! Ar pasiruošę???
