Rašė Renata Karvelis
Kaip sako draugė poetė, sausį dar miegu žiemos miegu. Ir aš galiu ją suprasti, nes ta informacija srautuose kaip koks vanduo upėje. Nesigilindamas į turinį, paskaitai tik antraštes – jau kaip ir turi nuomonę. „Nieko nežinau, bet nuomonę jau turiu“, – rašė vienas žurnalistas savo feisbuke apie garsųjį Beatos ir Editos pokalbį.
Kai visi ūžė Kaune, kur vyko Europos kultūros sostinės atidarymo renginiai (arba, trumpiau, KEKS), išėjome pasivaikščioti Jūros promenada Tauragėje. Apžvalgos aikštelėje, greta metalinių laiptų konstrukcijos, akys pamatė šį tą neįprasto – lyg laužas degtų. Sakau savo suvaikštovui: „Gal kokia akcija prieš skiepus, nieko nežinai? Gal kokį naują įstatymą neseniai priėmė? Kažin ar suderino su miesto valdžia? Visiems lauko renginiams reikia jų leidimo, taip pat – ir policijos.“
Tamsoje matome, kad pusamžis vyriškis šildosi rankas virš tos improvizuotos ugniavietės. Prieinu ir pasiteirauju, kas čia vyksta, gal koks renginys. Vyriškis šypsosi ir išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo, o aš neatlyžtu. Na, juk reikia išsiaiškinti, kas čia organizuojama KEKS atidarymo metu Tauragėje. Gal koks analogas ar pakaitalas? Aš vėl klausiu, tada vyras numykia: „Intymu.“ Suvaikštovas trūkt mane už rankos, rodo, kad reikia pasišalinti, nes tai rimta.
Nueidami dar kurį laiką žvilgčiojome vogčiomis – įdomu, kas pas tą jau ne pirmos jaunystės vyriškį ateis. Juk keista matyti romantišką elgesį, kai aplinkui tvyro toks kaukėtas racionalumas ir respiratorinis logiškumas. Pagyvenę šeimyniškai, tampame racionalūs ir logiški net be dekoratyvių kaukių.
Tamsoje nieko nematyti, o ir toli nuėjome, kad girdėtume kokius nors balsus. Toliau kalbame apie to pražilusio vyriškio intymią šventę viešoje vietoje – kodėl jis pasirinko nuvaikščiotą taką ypatingam pasimatymui: gal susitaikyti, gal pasveikinti, gal piršlyboms? Romantiko sprendimas atrodo visai nelogiškas. Bet palauk, palauk, ar tu man nepasipiršai viešoje, turistų lankomoje vietoje, klausiu savo suvaikštovo.
Neseniai skaičiau litmenyje, kad metavisatoje Kiti tampa simuliacija ir simuliakru, epicentre lieka vartotojas su individualiai pritaikyta, įtraukiai sukurta nauja realybe, kur kitų gyvenimai tėra detalės virtualiajame žaidime – gyvenime, kaip tame filme su Ryanu Reynoldsu „Free Guy“ (2021 m.), greta manęs egzistuoja realūs Kiti su savaip veikiančia pasaulio logika. Skaitant įrašus feisbuko sienoje per šiuos du pandeminius metus Kiti, atrodo, tapo tik bekūnėmis antraštėmis, pusės minutės vaizdo klipais su išjungtu garsu, laikais, gifais, komentarais, geriausiu atveju – žinutėmis su emociukais.
Iš tiesų tai ne to vyriškio intymi asmeninė šventė viešoje vietoje yra nesąmonė, sakau, o visa kita yra nesąmonė ir tuo reikėtų piktintis. Reikia stebėtis kultūros nebuvimu ten, kur ji ypač matoma. Pvz., Seime per posėdžius, Sausio 13-osios minėjime, sąmokslo teorijas rimtais veidais dėstant visai ne stand up scenoje. Tai piktybinio populizmo apraiškos, kurios kiršina skirtingas visuomenės grupes. Ir jam negalime būti pakantūs, skirtingai nei kūrybai, saviraiškai, menui, kultūrai. Pastaroji turi būti kuo įvairesnė ir skatinama. Juk taip elementariai nuleidžiamas garas ir įtampos visuomenėje. Ir čia pritariamai linkčioju Juozui Statkevičiui, kuris sakė: „Ir užtenka į mano kiekvieną pirstelėjimą taip reaguoti! Aš menininkas, ir tiek.“
Kažkur čia su trispalve rankoje išnyra tarpdisciplininio meno kūrėjas Dainius Liškevičius, kurio vaizdo performansą šįmet be jokio konteksto savo renginyje panaudojo maršo dalyviai. Ei, atiduokit eksperimentus, performatyvias provokacijas ir kūrybinius ieškojimus tiems, kuriems jie legaliai priklauso, t.y. menui ir menininkams! Jums, mielieji, telieka racionalumas ir kompetencijos. Čia pagarbiai prisimenu pernykštį susidūrimą su aukštas pareigas užimančiu kariškiu, kuris, suprasdamas, kad kalba su kultūrininke, kultūringai oponavo dėl Kauno soboro ir kitų panašių pastatų egzistavimo fakto. Aš sakiau: man gaila, jog Tauragėje cerkvę nugriovė, dabar turėtume tokį puikų architektūros paminklą. Kariškis atkirto, kad nors supranta paveldosaugininkų poziciją, gerai, kad pastato nebėra, nes tai būtų priešiškų jėgų kultūros simbolis.
Nueidami pamatėme, kad pas vyriškį atėjo blondinė. Jis glostė jos plaukus, o paskui jie šoko, skambant „Foje“ dainai „Laužo šviesa“. Blemba, kaip subtilu, ir kaip romantiška, pagalvojau.
Šiame numeryje irgi nemažai miestietiškos romantikos ir kultūringų pokalbių. Labai rekomenduojame paskaityti interviu su prieš kurį laiką knygą „Teritorija Kaunas / Gatvės fotografija“ išleidusiu fotomenininku Remiu Ščerbausku, kuris sako labiausiai norintis, kad leidinys atsidurtų žmonių, kuriems būtų gera jį turėti, rankose.
Rasite pokalbių su itin savitą muziką kuriančia autore ir atlikėja Migle Vilčiauskaite-Migloko, poete Lina Buividavičiūte, rašytoju Merlinu Sheldrake’u. Tradiciškai aptariame naujausius spektaklius, knygas ir muzikos albumus. Gero skaitymo ir iki susitikimo kovą.