Kaip visi puikiai žinote, neseniai Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA) išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos valdžios institucijas ir žiniasklaidą, kuriame kvietė „uždaryti dangų“ rusiškai kultūrai.
„Ukraina prašo uždaryti dangų rusų lėktuvams, o mes prašome Lietuvoje „uždaryti dangų“ rusiškai kultūrai ir menui iki bus visiškai atkurtas 1994 m. Budapešto memorandumu numatytas Ukrainos žemių vientisumas, išvestas paskutinis agresoriaus kareivis ir ginkluotė bei tarptautinio Tribunolo nustatyta, o agresoriaus prisiimta atsakomybė: nuo kada, kaip ir kiek rusija ir jos žmonės mokės reparacijas Ukrainai; kada realiai įsigalios ir bus pradėtos vykdyti bausmės šio genocido organizatoriams ir vykdytojams. Ir tik įvykus šiems veiksmams svarstyti „uždaryto dangaus“ rusiškai kultūrai ir menui atvėrimą“, – rašoma kreipimesi.
Nesiginčysime dėl tokio kreipimosi reikalingumo. Iš tiesų dar likę nemažai spragų, pro kurias gali prasiveržti rusijos (mes, kaip ir LMKA, leisime sau šios šalies pavadinimą rašyti mažąja raide) kultūra, kuri neretai laikoma ir šios šalies minkštąja galia. Ypač tai taikytina kalbant apie popkultūrą, tarp kurios atstovų – daugybė Putinui ir jo šoblai ištikimai tarnaujančių ir už tai valstybinius apdovanojimus gaunančių artistų. Pas mus nuolat veržėsi koncertuoti visokie gazmanovai, kirkorovai ir kiti, kiek mažiau žinomi Putino režimo šlovintojai. Ir, patikėkite, ne džiaugsmingų ovacijų paklausyti ar gėlių puokščių susirinkti jie čia važiuodavo, kol nebuvo įtraukti į juoduosius sąrašus.
Jie tiesiog dirbo savo juodą darbą, už kurį gaudavo vienos ar kitos rusijos užpultos šalies žmonių ar su režimu kovojančių rusų krauju suteptų rublių. Filipas Kirkorovas atgauti teisę koncertuoti Lietuvoje net per teismus mėgino – ar tikrai tik dėl prarastų honorarų jis šitaip kovojo?
Netrūko pas mus ir kitokių rusų atsiųstų Trojos arklių. Ar kada susimąstydavote, kodėl pas mus nuolat pasirodydavo rusijos baleto artistai? Kodėl taip masiškai negastroliuodavo kitų šalių baleto atlikėjai, kurie irgi puikiai gali sušokti bet ką iš Piotro Čaikovskio repertuaro. Dažnai sakoma, kad rusų baleto šokėjai geriausi pasaulyje, bet ar tai nėra pačios rusijos sukurtas mitas? Paprasčiausiai rusų atlikėjus atvežti į Lietuvą kainuodavo daug kartų pigiau nei kitų šalių atstovus – kalbama, kad didžiąją dalį jų gastrolių savikainos padengdavo ne kas kitas, o rusijos kultūros ministerija.
Kultūros lauke vis netyla kalbos, ar turime atsisakyti rusų literatūros, dramos ar muzikos klasikų, tokių kaip Levas Tolstojus, Antonas Čechovas ar Piotras Čaikovskis, kūrybos. Daug kam pernelyg drastiškas atrodo ir režisieriaus Gintaro Varno pasiūlymas pervadinti Rusų dramos teatrą – esą supykęs Putinas dėl to gali numesti atominę bombą. Beje, Vladimiras Vladimirovičius rusiškos kultūros atmetimo koziriu jau naudojasi ir viešai skundžiasi, kad pasaulis iš savo repertuarų išbraukia rusų kūrybą. Tačiau neužteks tiek atominių bombų, kad visus teatrus, atsisakiusius skleisti rusijos kultūrą, jomis užmėtytų.
Rengiant šį numerį paaiškėjo, kad nedidelę bombą ant rusijos kultūros numetė asociacija LATGA, kuri sustabdė bendradarbiavimą su Rusijos ir Baltarusijos kolektyvinio autorių teisių administravimo bendrijomis, taip gerokai apsunkindama licencijų išdavimą norintiems naudoti rusų kūrybą.
Gerai pagalvojus, rusijos kultūros įtaka Lietuvos žmonėms ir taip gerokai mažėja vien jau dėl to, kad vis mažiau mūsų piliečių moka rusų kalbą. Lietuviai šios kalbos nesimoko iš principo, o ir vis daugiau rusakalbių savo atžalas leidžia į lietuviškas mokyklas, puikiai suprasdami, kad valstybinės kalbos mokėjimas užtikrins sotesnę ateitį.
Tačiau kalbos nemokėjimas jaunajai kartai netrukdo domėtis ukrainiečių kultūra – daugelis turbūt jau atmintinai išmoko patriotinę dainą „Ой у лузі червона калина“ (jos autorius – ukrainiečių kompozitorius Stepanas Charnetskis), kurios versiją neseniai pateikė net ir ilgą laiką tylėjusi kultinė britų grupė „Pink Floyd“.
Mes taip pat neatsispyrėme norui artimiau susipažinti su Ukrainos kultūra – Jorė pakalbino penkis menininkus, kurie dėl karo pabėgo į mūsų šalį. Jie mums pasakojo apie pirmąsias karo akimirkas, pasitraukimą iš šalies ir nuolat dėkojo už lietuvių paramą.
Šiame numeryje taip pat rasite daug pokalbių su mūsų šalies kultūros atstovais: rašytoja Egle Frank, stiliste Vilte Kinderevičiūte, lėlių animacijos kūrėja Birute Sodeikaite, grupių „Local Blood“ ir „Fused Trio“ nariais. Pateikiame naujausių knygų ir muzikos albumų apžvalgą. Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę!
Jūsų „370“
