Rašė Toma Vidugirytė
Karantino metu, žiemą, kai viskas atrodė pilka, klausytojams ryškių spalvų savo muzika padovanojo Giedrės Nalivaikaitės ir Adomo Koreniuko duetas „Superkoloritas“. Giedrė groja su grupe „shishi“, o Adomas – su „Planeta Polar“, bet šį kartą su jais kalbamės apie į atostogas prie jūros nukeliantį jų muzikinį projektą „Superkoloritas“ ir jų pirmąjį EP „Debiutas“, šviesų liūdesį ir visas gyvenimo spalvas.
– Kada ir kokia buvo „Superkolorito“ pradžia?
Giedrė: Prasidėjo nuo pokalbių, bet dabar sunku atsekti ir pasakyti, kada būtent buvo ta pradžia. Arba tiesiog buvo daug pradžių… Viena iš pradžių buvo tai, jog daug šnekėjome apie muziką, dalijomės, kas kam patinka, ir užsiminėme, kad gal ir mums reikia kažką pabandyti.. Kita buvo, kai pasakiau žodį „Superkoloritas“ ir pagalvojau, kad tai toks keistas žodis, – gal reikėtų sukurti dainą, kur būtų tokių sušukimų. Tada Adomas pasakė, kad jam tai labiau panašu į grupės pavadinimą. Dar viena pradžia buvo, kai nuėjome į studiją ir pradėjome iš nieko lipdyti „Pušų pavėsy“.
– „Superkoloritas“ pasirodė karantino metu, kai visi buvo namuose, neturėjo daug progų bendrauti ir buvo ne pačių geriausių emocijų, bet būtent tuo metu gimė labai šviesus projektas, susijęs su geromis emocijomis, jūra ir lietuviška estrada. Kaip tai nutiko?
G.N.: Visa mūsų ankstesnė muzikinė patirtis, t.y. tai, ką darėme iki šiol, visą laiką buvo šviesi ir vedė link gerų emocijų. Kažkaip natūraliai ši kryptis atsirado – ieškoti šviesos. Gal tiesiog taip jaučiame?
A.K.: Gal esu svajoklio tipo atlikėjas. Man tamsa atrodo labai kasdienis, visąlaik šalia esantis ir artimas dalykas, todėl kūryboje bandau ne kiek pabėgti, bet įkvėpti save ir kitus. Manau, kad gyvenime reikia visą laiką stiebtis link kažko šviesaus. Karantino metu – tuo labiau. Kodėl jūra?.. Kai kūrėme pirmą kūrinuką – „Pušų pavėsy“, buvo žiema, tamsu, mes su Giedre svajojome apie vasarą ir labai natūraliai gimė tekstas. Tuo metu nemanėme, kad labai toli keliausime. Svajojome, kad sėdėsime po pušimi Nidoje, šoksime ir grosime…
G.N.: Vienas geresnių atsiminimų, kad eini į studiją be didelio tikslo, nes mes tada taip rimtai dar nebuvome nusprendę, kokia čia ta mūsų grupė bus ir ką darysime. Tiesiog norėjosi eiti į studiją kurti kažką, kas abiem dar nebandyta. Tarsi tokia muzikinė pažintis – kaip seksis kartu kurti? Kaip tai skambės? Tai buvo įdomus nuotykis.
A.K.: Ir tas svajojimas kartu, žodžių pingpongas kuriant „Pušų pavėsy“… Gal todėl, kad „Pušų pavėsy“ buvo taip smagu kurti, turėjome drąsos tęsti šį nuotykį. Daug gražių momentų buvo. Net, atrodo, tą vakarą pabuvome pajūryje ir labiau įsijautėme, nei iš tiesų būdami ten.
– O ko tikėjotės pradžioje? Ar įsivaizdavote, kaip visa tai atrodys?
Giedrė: Kadangi buvo šaltasis metų laikas ir visi buvome uždaryti, galvojome, kad viskas turėtų prasidėti skaitmeniniame pasaulyje. Koncertai dar nevyko ir nebuvo aišku, kada jie galės vykti, tai galvojome, kad mūsų pirmas koncertas bus mūsų klipai, ir taip prisistatysime žmonėms. Bandėme nusifilmuoti, kaip iš tiesų grojame, ir stengėmės, kad žmonės mus pamatytų taip, tarsi būtų koncerte.
Adomas: Norėjome atsivesti žmones į savo koncertą, o kadangi jie nevyko, galvojome, kaip ateiti pas juos į tą kišenę, t.y. į telefoną. Todėl dėjome online klipus. Kadangi aš iki tol dainuodavau ispaniškai, man dar buvo labai įdomu, kaip seksis dainuoti lietuviškai. Kaip žiūrėti žmogui į akis ir kalbėti jo kalba? Kai staiga užsidarė sienos, pasaulis pasirodė toks mažytis mažytis ir kažkaip norėjosi šnekėti kartu. Taip pat buvo labai įdomu, kur tai nuves. Tikėjausi, kad čia mums bus kaip platforma – muzikinė kelionė, kuriai pasidarysime plaustą ir juo keliausime toliau.
– Sakėte, buvote pasiilgę vasaros…
Giedrė: Vasaros visada trūksta. Netgi vasarą kartais trūksta vasaros (šypsosi). Galvojome, koks yra tas bendras vardiklis – ką moku, ką esu dariusi muzikos srityje, ką – Adomas, ir natūraliai gimė kažkoks pakrantės / pajūrio motyvas, nes gitara ir surfrokas, esu anksčiau truputį prisilietus ir prie estradinės muzikos…
Adomas: Man irgi surfrokinė muzika buvo gana artima. Groju „Planeta Polar“. Visada buvau wanna be mexicano / columbiano, o elektriniai garsiukai – aš jiems irgi labai simpatizuoju – t.y. tai truputį žaislinei elektronikai, pirmųjų sintezatorių garsams. Iš kitos pusės – atsiranda išbandymas kurti dviese ir tada tarsi turi atsirasti kažkoks negyvas grupės narys. Vadiname elektrine estrada ir nelendame į elektroninę, nes elektroninė muzika daugiau siejasi su tamsiu klubu, pasikartojančia ritmika ir sava okultine, šiek tiek tamsia atmosfera. Kadangi estrada, mes bandome labai į tą tamsą neiti. Norisi šviesos, kur, atrodo, galėtų ir močiutė, ir anūkas klausyti tų žaisliukų. Čia tarsi aliuzija ir į tam tikrą laikmetį, ir jo garsinę estetiką. Muzika skamba svajingai ir gali nukelti tiek į kosmosą, tiek į pajūrį.
Geidrė: Buvo mintis, kai dar nebuvome sukūrę nė vieno „Superkolorito“ kūrinio, kad važiuosime kurti prie jūros. Norėjome išvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip ten jausimės ir ką sukursime. Pajūris, t.y. kažkoks noras į tą pusę eiti, buvo pirmiau nei muzika. Taip išėjo, kad albumą nemažai ir kūrėme prie vandens telkinių – prie ežerų, Nidoje, Palangoje… Specialiai susiorganizuodavome mini kūrybines išvykas, nes jeigu rašai apie jūrą ir bandai perteikti ją dainoje, negali būti pamiršęs, kaip ji atrodo. Tarsi norisi pasitikrinti, nuvažiuoti pažiūrėti, pajausti, kaip ten tame pliaže yra.
Adomas: Ir dar mažytė detalė – mano senelis buvo kapitonas. Jis anksti išėjo. Man nespėjo, bet mano mamai perdavė labai daug meilės jūrai. Todėl atrodo tarsi sąžininga, kad galiu apie jūrą šnekėti.
– Jus labai anksti pastebėjo – jau pirmi singlai sulaukė nemažai dėmesio, dar nepasirodžius albumui buvote nominuoti M.A.M.A. apdovanojimui… Toks greitas dėmesys motyvavo, o gal kaip tik pagalvojote, kad dar patys tvirtai nežinote, ką darote, o to dėmesio jau tiek daug?
Giedrė: Tai ne tik M.A.M.A., bet gal dar keistesnis buvo kvietimas į televizijos šou „Dainuoju Lietuvą“. Aš galvojau, kodėl taip greitai. Gal tame garse yra kažkas naujo? Žmonės šiais laikais įpratę tiek visko girdėti ir gal mes kažkaip sugebėjome nustebinti? Nors ir semiamės įkvėpimo iš praeities, bet kai sujungi kitaip, gal suskamba kažkas naujo? Nustebinti žmones visada yra pats geriausias dalykas.
Adomas: Iš kitos pusės – žmonės jau turi stalčiuką, į kurį gali padėti šitą muziką. Yra kažkoks vaikystės prisiminimas ar senelių muzika, tad į tą stalčiuką jau buvo kažkada kažkas įdėta. Taigi, jau yra kažkoks kultūrinis kontekstas. Aišku, žmonės kuria dabar ir kitaip.
Mes sąmoningai bandėme eiti į žmones per telefoną ir kažkaip užkabinti akį. Galvojome iki detalių ir sąmoningai tai dėliojome. Buvome nustebę, kad anksti pastebėjo, ypač M.A.M.A., bet iš kitos pusės – labai džiaugiamės. Tai buvo kaip papildoma motyvacija, nes eiti per tą labai nutolintą kontaktą – keista. Neturi to ryšio ir kai gauni kažkokių signalų, kad tave pastebi, tai labai pradžiugina ir suteikia motyvacijos judėti toliau.
– Abu dalyvaujate ir kituose projektuose, kurie taip pat yra susiję su pozityviomis emocijomis. „Superkoloritas“ neturi tos lietuviams būdingos melancholijos. Kaip jums jos pavyksta išvengti?
Giedrė: Mes esame lietuviai ir turime pakankamai melancholijos, tik gal susibūrėme į gerus junginius. Kai mes „shishi“ grupėje kuriame po vieną, kai rašome dainas sau, tai dažnai būna verksmingos, liūdnos baladės. Jeigu aš kada pradėčiau viena dainuoti, tai irgi būtų kažkas lyriško, nostalgiško ir nebūtinai linksmo. Manau, kad čia yra kažkokia magija tarp žmonių. Bet šviesą norisi skleisti, nes ir pačiam jos reikia, ir jauti, kad kitiems reikia, ir smagu.
Adomas: Manau, kad „Superkoloritas“ bus išimtinai šviesus, bet ir liūdesys gali toks būti. Kažkokios melancholijos ar ramybės tikrai nepabijosime.
Miglės Kirklytės nuotr.
– Tekstai lietuvių kalba jums gana naujas dalykas, ypač Adomui…. Kaip sekėsi įveikti šį iššūkį?
Adomas: Kurdami lietuviškus tekstus atradome labai daug naujų dalykų. Yra rimavimas, kai žodžiai rimuojasi, ir tai suprantamas bei įprastas dalykas, bet… Žodžiai dar ir ritmuojasi. Parašai eilutę, ji gražiai skamba, rimuojasi, bet kai pabandai dainuoti, supranti, kad kirčiai sukrinta ne ten. Mūsų muzikoje yra šiek tiek sinkopuotų ritmų, melodijos gal kažkiek vingresnės. Tad supratome, kad nėra taip lengva lietuvių kalbą įpinti į sukurtą melodiją. Ir dar trečias dalykas – sprangumas. Man nauja, nes ispaniškai dainuodamas nebuvau susidūręs. Atrodo, radome fainą žodį, bet tada pagalvojame, kaip priedainis skambės arba daugiau žmonių prisijungs dainuoti, tai tik š, k ir r raidės… Na ir negali tų žodžių vartoti, nes jie springsta gerklėje. Tai tokie mano techniniai atradimai iš dainų rašymo lietuvių kalba (šypsosi).
Giedrė: Pradėjus rašyti vien lietuvių kalba užrašų knygutės labai greitai prisipildo. Dar man atrodo, kad yra daug lietuvių kalbų muzikoje. Tarkime, Andriaus Mamontovo lietuvių kalba, „ba.“ lietuvių kalba, „Superkolorito“ lietuvių kalba, „FC Baseball“ lietuvių kalba – kai paklausai, kokie tekstai, kaip dėliojami žodžiai, atrodo, kad kita kalba. Visiškai kitur kreipiami akcentai ir labai įdomu, kad ta pati kalba gali skambėti visai kitaip. Kadangi pasirinkta kryptis yra estrada, kurortas, jūra – mūsų lietuvių kalba yra poetinė ir lyrinė. Man asmeniškai ja lengviausiai rašyti tekstus. Aš gal norėčiau pabandyti ta kampuota, vienažodine kalba kažką parašyti, bet išeina per lyriškai ir per poetiškai, o čia yra tas projektas, kur tai tinka.
– Kokie dar atradimai pačiam EP „Debiutas“ kūrybiniame procese? Koks jis buvo?
Giedrė: Aš, pavyzdžiui, atradau, kad Adomas groja saksofonu. Šito fakto nežinojau, nes nemačiau jo ant scenos su šiuo instrumentu. Kitas atradimas – pažinti žmogų kuriant. Adomą pažinti kaip muzikantą – koks įvairiapusis ir įdomus jo muzikinis mąstymas ir priėjimas prie kūrybos. Aš džiaugiuosi ir mokausi. Labai įdomu kartu kurti.
Adomas: „Superkolorite“ sąmoningai bandžiau neužgrobti viso eterio ir Giedrė pasiūlė nuostabių idėjų. Man tai buvo mokymasis įsiklausyti į kitą. Vis tiek kūryba yra apnuoginantis procesas ir labai artimas santykis. O ta kūryba vis dar vyksta. Buvo ir daug smulkių techninių atradimų, nes tokiu stiliumi pirmą kartą kuriame, ir dar visas miksavimas nuo pradžių iki galo…
– Kaip patys vertinate savo debiutą?
Giedrė: Vienas dalykas, kaip galiu vertinti, tai jau dabar galiu klausyti tų dainų. Dažnai būna, kad, kai įrašai, labai nenoriai klausai. Arba palieki ilgam laikui kūrinį, kol prisijaukini iš naujo. Su „Superkoloritu“ yra taip, kad klausau ir gal net vis smagiau darosi. Tai labai smagus atradimas ir labai daug pasako.
Adomas: Man irgi taip pat. Kad ir kiek girdžiu ten klaidų ar kažko – gal svajojau, kad ten taip gražiai gali padaryti, bet taip gražiai neišeina ir taip neskamba, bet vis tiek mane nustebina. Man smagu, kad gimė tos idėjos, būtent tie gitaros akordai suskambėjo.
Giedrė: Dar man atrodo, kad po visa elektra mums pavyko išlaikyti kažkokį nuoširdumą. Tikrumo ir nuoširdumo toje muzikoje daug. Aš tuo tikiu ir tai džiugina.
– Kaip sekėsi pirmieji gyvi pasirodymai ir ką planuojate toliau?
Adomas: Man iš techninės pusės klausimų buvo, bet neseniai pabandėme pagroti Katedros aikštėje. Pabandėme išnešti tą visą mūsų sistemą į lietų, ir net blogu oru kažkaip pavyko. Tai truputį nusiraminau. Supratau, kad įmanoma. Manau, kad dar daug išmoksime pakeliui, ir tai be proto įdomu. Liepos 20 d. numatėme savo pirmąjį koncertą Kompozitorių namuose, Žvėryne. Ten yra erdvė, į kurią užėjus savaime iškart kažkas kažkur nukelia.
Geidrė: Mes daug šnekame apie konkrečias dainas, kaip galėtų atrodyti gyvas atlikimas, ir pasvajojame. Gal dar ne pirmame koncerte, bet, man atrodo, abu matome, kad pasirodymai turėtų būti taip pat apgalvoti, kaip mes apgalvojome grupės startą. Pasirodymai neturėtų būti tik dainų atlikimas, bet galėtų būti mini veiksmas su įžanga, atomazga… Visai matau tą šviesų ir muzikos visumą, kažkokį konceptualesnį performansą.
Adomas: Kažkaip visą laiką pasąmonėje buvo mintis rengti koncertą, kur būtų galima ir paverkti, ir išsišokti. Ir dabar, kai žiūriu, kokie kūrinukai dėliojasi, tai paverkti gal neišeis, bet dainų amplitudė labai įvairi – nuo labai ramių iki tokių stipresnių, tai gali būti, kad koncertas bus patirtis, kur galima labai ramiai pabūti, bet viskas virsta rimta diskoteka. Gal dėl to šiek tiek primins spektaklį, tragikomediją arba šiaip gyvenimą. Juk „Superkoloritas“ yra apie spalvas, tai visokių spalvų ir bus.
