Rašė Giedrė Skaitė
Skubėjau kaip tik galėdamas. Kad tik nepavėluočiau. Kad tik nepagalvotum, kad neatėjau. Lėkiau, suprakaitavau, ištroškau. Suvilgiau fontane rankas. Paskui šiek tiek ir kaktą… Jūratė ir Kastytis – kaip jiems gerai! Porelė amžinai kartu – nei vienam kito reikia kur ieškoti, nei susitarus laukti, nei vienam pas kitą verčiantis per galvą lėkti ir skubėti.
Štai. Aš jau ant tilto. Aišku, per anksti. Ir ką dabar daryt? Suoliukai – kaip kino salėje, kur rodo gerą filmą, – užimti visi. (Čia bilietų iš anksto internetu nenusipirksi. Gaila.) Į smėlį išeiginiais batais nerti nesinori. Nusiauti ir basom tavęs sulaukti – romantikos, manau, mažoka. Tolyn žygiuoti tiltu kažkaip irgi netraukia – o jeigu prasilenksim? Atgal į Basanavičių vienam išvis nėra ko nosies kišti. Belieka vietoj stovint stumdyt smėlį padais, pirštu vis pabarbenant tai į tilto rėmą, tai į telefoną (refresh), akylai dairytis – gal tave aš pirmas pamatysiu.
Rašei, kad tavo dideles akis (gal blakstienas?) iš karto pastebėsiu. Kad dėvėsi raudoną suknelę ir kokius nors specialiai prie jos nederančius batus. (Jei žinočiau, kas tiksliai dera prie raudonų suknelių, man būtų gerokai paprasčiau.) Susitarėme susitikti saulėlydžiui – jei nepatiksime vienas kitam, tai bent gražiu vakaro dangumi pasimėgausime. Tu taip ir pasakei. Tada skaniai, taip net, sakyčiau, gal kiek įžūlokai, nusikvatojai. Tavęs nėra, ir man jau darosi baisu – galvoj vis aidi tavo juokas. Gal tu ne juokavai, o iš manęs juokeisi?
Turėjom susitikti vakar – švietė saulė, danguj nė vieno debesėlio. (Man rodos, net įdegiau kažkokį dryžį ties kaklu.) Jūra rami, šilta. Saulėlydis ilgas, ryškus, spalvotas. Tobula. Būtų buvę. Bet iš pat ryto mūsų pasimatymą perkėlei į šiandien. Sakei, taip bus tau patogiau. O šįvakar apsiniaukę. Vėsu. Žmonių visai nedaug. Jų, aišku, lygiai tiek, kiek vietų ant suoliukų. Ir vis neatrašai. Ateisi?
Staiga pakilo vėjas (kokios bangos gražios!) ir, nors rašiau, kad būsiu apsirengęs mėlynus džinsinius šortus, dabar mieliau dėvėčiau ilgas kelnes. Gyvenu netoli (viskas čia netoli), gal suspėčiau nubėgti persirengti? Bet kaip mane tuomet pažinsi? Aišku, su tokiais šortais čia irgi nesu vienas. Dėl to perspėjau, kad dėvėsiu ir savo mėgstamiausios krepšinio komandos džemperį. Bet gal tu už Vilniaus „Rytą“?..
Kas, jeigu ir tu, permetus savo didelėmis akimis ir / arba visu kūnu pajutus orų prognozę, nuskubėjai namo pakeisti anksčiau aklai ir, spėju, ne visai rimtai sutarto outfito? Gal tu jau čia, tik tavo suknelė kitokia? Šiltesnė? Gal ta mėlyna? Gal tu apskritai su kelnėmis???
Atrodo, visi ir visos čia dėvi kelnes. Gerai – iš karto tave pastebėsiu. Išsiskirsi. Blogai – jei vis dėlto manęs neįspėjusi apsirengei kitaip. Nors ir neieškau nieko išskirtinio, būtų puiku, jei nebūtum tokia kaip visos. Bent šiandien.
Dairausi ir mąstau, kad gal tu tyčia? Tyčia kitaip apsirengei, kad pirma mane pamatytum ir tada apsispręstum, ar iš tiesų esi ant tilto prieš saulėlydį, ar tavęs nėra. Pamatysi, nepatiksiu, ir keliauji sau neatsigręžusi. Lyg tavęs ant tilto visai nebuvo. Lyg tą mūsų pasimatymą nekaltai pamiršai. Tikrai tikrai, visai iš galvos iškrito. Bet vėliau kitu metu vis negalėsi ir negalėsi. Kol galų gale ir tu, ir tiltas, ir pats miestas pasimirš. (Koks tiltas? Šventojoj? Tas beždžionių?..)
Šalta. Norėčiau, kad būtum čia. Ir kad (pa)tiktų tau tie mano šortai. Bent šiandien. Rytoj juk persirengsiu.
Svarstau:
- koks bus dangus, kai leisis saulė. Kiekvieną kartą juk būna jis kitoks. Kaip tave saulėlydis nušvies. (Raudonai, geltonai, šiek tiek melsvai, o gal rausvai ar violetine spalva…) O gal jo net nesimatys ir mes abu stovėsim apsiniaukę?
- kaip jūra oš (įkyriai, garsiai, nepastebimai…), ką mes kalbėsim. O gal tik jūra oš, o mes tylėsim?
- kaip pasisveikinsim (apsikabinsim, spausime rankas, šypsosimės, gal nusijuoksim?) ir kada atsisveikinsim (dar šiandien, o gal jau rytoj? Gal niekad?)
Matau, basa ateina mergina. Graži. Šypsosi. Man patinka. Ir aš imu šypsotis. Kažkur pilve lyg jauduliukas sukutena. Stengiuosi nė kiek neišsiduoti. Laukiu. Bet kai visai šalia sustoja ji, didžiulės abejonės kyla: 1) ji basa; 2) man keista (šiaip net nežinau kodėl), kad brunetė; ir 3) suknelė visiškai juoda. Labas gaiviai sako (mano mintys jai nė motais), gal žinai kelintą saulė turi leistis? Tuoj sakau ir jau siekiu telefono, kad tą tuoj minutėmis tiksliau paversčiau, bet ji tik nusišypso ir pabėga. Tuoj! dar išgirstu sausai, kažkur toli, lyg kokį aidą ji belėkdama atgal suoliukų link kažkam sušunka. Tuoj.
21:27. Iki namų man – bėgant dešimt. Niekaip nespėsiu. Laukiu ir dairausi į visas puses. Žmonių daugiau. Stovinčių gretos šitoj saulėlydžio „kino salėj“ sparčiai plečiasi. Visi nori pamatyti ir patirti saulėlydį – unikalų monotoniškumą. Aš noriu pamatyti tave. Kažkur kažkas vis juokias (iš manęs?). Tas juokas, regis, debesis išskirstė į visas puses, sumaišė visą dangų, ir štai – išlindo ponia saulė. Didžiulė ir graži graži. Žvilgsnius prikaustė, įjungė fotoaparatus – juokai akimirksniu nutilo. Pamažėle ėmė rausti, apvalėti, tik raudonos suknelės niekur nematyti.
Kad jau anksčiausiai atėjau, reikėjo suktis apžvalgos ratu – taip visą miestą būčiau lyg ant delno matęs. Raudona suknelė, kad ir sausakimšoje minioje, išsyk pasirodytų. Bet gal norėsi pasisukt ratu kartu? Gal paskui eisim valgyt belgiškų bulvyčių? Vaflių? Vatos cukrinės įvairių spalvų? Gal stabtelsim mielai kur nors prie kiauksinčių žaislinių šuniukų ir kokius gintaro karolius atminimui išsirinksi?
Dangus jau tepa viską raudonai ir geltonai. Nudažo viską: jūrą, smėlį, veidus ir medžius… Kur tu? Kur tavo veidas, akys? Kur suknelė?..
Aš čia nedrąsų išgirstu. Atsisuku. Didžiulės akys, raudoni plaukai (sakiau!), raudona pusilgė suknelė ir šlepkės rankoj. Geltonos lyg. O gal žaliai ir geltonai dryžuotos – nespėjau staigiai tiksliai pamatyt ir ne žemyn dabar žiūrėti noriu. Bet lyg iš pirmo mesto žvilgsnio suprantu, kad, nors jos turėtų ir nederėt, iškart žinau – tau viskas tinka.
Aš čia tu pakartoji jau garsiau, nes aš dar vis raudonas (ne tik nuo vėjo ir dangaus, bet ir iš džiaugsmo, ir šiek tiek iš gėdos) ir tyliu. Žiūriu į tas akis ir nebešalta su tais šortais. Kaip gera man staiga suprast, kad nors daugybę aš saulėlydžių jau matęs, bet šitas iš visų yra ir bus gražiausias. Žiūriu, šypsausi ir niekaip išsirinkti negaliu, kur eisim pasivaikščiot nusileidus saulei: į Pasakų parką ar iškart į Meilės alėją…