Rezenzavo Jonas Braškys
KRISTIJONAS RIBAITIS
SATURNAS
Self-released
Kristijonas Ribaitis goes „Solo Ansamblis“. Toks trumpas reziumė, tačiau jis neturi nė lašo ironijos ar sarkazmo, o kaip tik vien džiaugsmas, kad kūrėjas nusprendė šokti į naujus vandenis, nebijodamas nei prarasti senų gerbėjų, nei nebūti suprastas naujų. Tiesa tokia, kad tokioms baimėms pagrindo nelabai ir yra: „Saturnas“ yra kol kas geriausia ir solidžiausia, ką pavyko Kristijonui sukurti, neprarandant jaunatviško polėkio, ir šiaip jis tikrai užima savo nišą, kurioje ką nors kita įsivaizduoti sunku. Kodėl? Nes pernelyg jau unikalūs K. Ribaičio tekstai, pernelyg gerai jie sukimba su antipopsine elektronika ir pernelyg viskas tiesiog gerai skamba. Sėkmingai užkabindamas hitiniais „Vakarėlis Po Žeme“ ir „Karamelinis Betonas“ Kristijonas įveda klausytoją į savotišką hedonistinį teatrą, kuriame nuodėmingai pasiklysti, kol netyčiomis išgirsti finalinius „Sekundė (Šlovės)“ akordus ir nesupranti, kaip čia taip nutiko, kad vienu ypu išklausei viską. Todėl „Saturnas“ privalo rasti savo klausytoją, ir ne vieną, o, sakyčiau, visą jų minią, nes tai yra muzika, kuri duoda peno ir lavina. Norite būti stilingi, intelektualūs ir šiaip geresni? Prie puodelio juodos kavos ir geros knygos pasileiskite šitą kūrinį, gal kava ir atšals, o knyga liks neatversta, tačiau užmerktomis akimis pakinkuoti į ritmą bus kaip reta malonu. Jei jūsų neįtikinu, tai kam mes čia apskritai tuomet kalbame ir aušiname burnas. Rekomendacijų jums nereikia, kaip ir jūsų dėmesio vertų naujienų.
85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)
DŽIAUGSMAS
Self-released
Naujasis grupės „jautì“ albumas jau sufleruoja, kaip dėl jo jaučiasi patys muzikantai, ir, pirmiausia, džiugu, kad yra dalijamasi pozityvia energija. Šios grupės energijos, tradiciškai, jauti tiek, kad ji teka per ausis, nosis ir tarpdančius. Toks jausmas. Jei rimtai, tai grupė skelbia, kad šiek tiek pasunkino savo gitarų skambesį ir bent jau pirmi du kūriniai tai byloja. Tiek „Atsipūtę“, tiek „Superstaras“ skamba taip, lyg grupė juos įrašydama klausėsi daug „Idles“, tiesa vėliau „jautì“ primažina greitį, tada padidina, tada iššoka DJ Nevykėlė, o tada, o tada, o tada… Iš esmės chebrą vis dar veikia gaivalas ir kartu su „Abudu“ ir „Timid Kooky“ jie sudaro tokį chaotišką triumviratą, kuriame valdo ne protas, o polėkis, ne logika, o įkvėpimas. Iš vienos pusės, tai džiugina, nes, po velnių, kaip atsibosta tikslumas, preciziškumas ir objektyvumas; iš kitos pusės – dažnai balansuojama ant bardako ribos, ir vienas kitas tęstinumas leistų sudėti kūrybą galvoje patogiau. Visgi „Džiaugsmas“ tomis žibančiomis akimirkomis (o man tikrai žiba jų sunkesni kūriniai) neša toli, neša daug ir neša smagiai. Net ir konfrontacijos siekiantis kompanijos pozityvumas negali neužkrėsti, todėl ten kur, rodos, nepapirks akordai ar tekstai, galiausiai paperka nuoširdi energija ir iš to atsirandantis atlaidumas nereikalingai ir beprasmiškai kabinėtis. Ar tai suteikia džiaugsmo? Taip, ir ačiū dievams, nes mes ir taip esame pakankamai užsitamsinę, ir keli blyksniai pozityvumo tik praskaidrins beprasmę mūsų ir jūsų egzistenciją. Todėl džiaukitės. Kol galite.
78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)
METANOIIA
Self-released
Prieš keletą metų, kai atrodė, kad ant bet kurio gatvės kampo gimė po gitarinę grupę, atsiradęs duetas „Abii“ pramušė sieną ir įsiveržė į sceną. Visgi proveržis truko neilgai ir jau buvau beveik tikras, kad abu muzikantai nuėjo į abi(i) puses. Klydau, nes štai 2023-ieji ir turime „Metanoiia“ su dviem „i“ ir nuojautą, kad pauzė grupei išėjo į naudą. Reikia pripažinti, kad seni „Abii“ kūriniai bent jau man nuėjo į atminties užkampius, todėl šio darbo klausiausi naujai, šviežiai ir su didžiuliu susidomėjimu. Ką galima pasakyti? 10-ojo dešimtmečio grunge, alternatyvaus roko ir matematinio roko įkvėpta komanda pasiūlė prikelti šiuos žanrus, įmesdami savo prieskonių, ir, nors albumas neturi super duper hitų, kurie įsirėžtų į ausį lyg mūro grąžtas, jis siūlo ką kita: ne vieną perklausą besistengiant perkąsti kūrinių paslaptis. Nesakyčiau, kad albume yra kažkas išskirtinai sudėtingo, tiesiog jo konstrukcijos tikrai skambės neįprastai prie trijų akordų įpratusiai ausiai. Tačiau tai labai džiugina – originalių gitaros kompozicijų platesnėje scenoje trūksta (giliai andergraunde, aišku, yra, bet tam jis ir andergraundas), todėl suvaldyti „Abii“ eksperimentai gali ne tik sužavėti klausytoją, bet ir paraginti jį iš muzikos reikalauti daugiau. Būtent šios priežastys lemia, kad „Metanoiia“ neturėtų praslysti pro jūsų ausis, ypač prieš koncertų sezoną, kai visi gros ir visi eis (nes žiema užkniso juodai). Priimkite „Abii“ iššūkį ir pasinerkite – jis gali būti ne tik melodingas, bet ir nenuspėjamas ir jaudinantis. Gal tai net prives prie kokio nors nušvitimo.
81/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)
OUTLOOK
Stereofox
Nors Domas Ruškys kukliai šį darbą vadina EP, „Outlook“ turi visas teises vadintis ilgagroju, kuris ne tik pasiūlo naujų vėjų Lietuvos elektroninės muzikos scenoje, bet ir pirmą vasaros kvėptelėjimą, kurį, rodos, jutome taip seniai, kad net pagalvoji, kad vasara yra kažkoks lietuviškas mitas. Svajingas hausas… Rodos, senokai negirdėjome tokio termino (arba jį dažnai pagadindavo absoliučiai nereikalingas, dažniausiai, vyriškas vokalas), todėl „Outlook“, nepaisant kai kurių trūkumų, jau skamba kaip ypač viliojanti atrakcija. Banaliausiai su „Bonobo“ sulyginamas skambesys išskirtinai tinka vis ilgėjančioms pavasario dienoms ir pasiruošimui šiltajam sezonui, kai Rushkeys melodingumas galės tiesiog plėšti iš bestogių automobilių kolonėlių. Kol kas tai malonus garso takelis, kuriame nors ir nėra kažko itin stebinančio, visgi galima rasti po keletą hitų, kurie sušildys jūsų krūtinę. Juk, iš vienos pusės, atlikėjas tikrai neatranda ir, mano nuomone, net nebando išradinėti dviračio (ar paspirtuko, ar riedučių, na, kas jums vasarą patogiau). Iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad „Outlook“ skambesiai, nors ir kokybiškai atrinkti, yra šiek tiek girdėti. Visgi tai toli gražu ne priežastis Domo kūrybą nurašyti. „Outlook“ neabejotinai ras savo nišą, nes, kai galva pavargsta nuo nuolatinio daužymo, linksėjimo ir šiaip atakos ausims, smagu tiesiog pažvelgti į viską plačiau, įkvėpti giliau ir tiesiog užsimerkus pasimėgauti.
78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)
LEGS ARE FOR SWIMMING
Self-released
Pirmiausia pradėkime nuo to, kad vien „Keistos Bjaurios Žuvies“ egzistavimas Lietuvos muzikinio pasaulio vandenyse yra smagus reiškinys. Labai jie jau seklūs, sunku juose plaukioti, o ir būti originaliam reikia drąsos. Tačiau šis duetas, kad ir kaip būtų keista, bet ne bjauru, nardo drąsiai ir nors nėra iki galo kuo nors labai nustebinantis, jis sėkmingai sugeria į save įvairiausias įtakas nuo „Battles“ ar „Sheep Got Waxed“ iki netgi energiškai panašių „Comet Is Coming“ ir suplaka į vakarėlį, kurio palikti nesinori. Aišku, labiausiai norisi į tokį vakarėlį nueiti, nes gimtieji šios žuvies vandenys yra improvizaciniai live’ai, kurios kūryba gimsta čia ir dabar ir kuriuose struktūros nebuvimas jau savaime yra struktūra. Visgi albume gyvo gaivalo šiek tiek pritrūksta – atrodo lyg šis formatas glostytų pačiai grupei prieš plauką). Gal žvyną… (Gerai, dabar jau baigiu su punais). „Legs Are For Swimming“ yra savotiškas džiazinis pankrokas, kuris gali pritraukti abejingų šiam elitiniam žanrui ir skleisti ne tik smagumo, bet ir šiokią tokią edukacinę žinią, taip supindamas tai, kas malonu, su tuo, kas naudinga. Visgi, kiek suprantu, tai tik pirmas žingsnis ir iš paties dueto norėtųsi, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, vieno hito, vieno motyvo, vieno draivovo gabalo, kuris išsyk būtų atpažįstamas ir virstų grupės vizitine kortele. Suprantu, kad tai sunku, tačiau jis tikrai pramuštų vienas kitas duris ir leistų grupei išplaukti į platesnius vandenis. Kol kas galima panardyti ir taip.
79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“)