Recenzavo Goda Dapšytė
RAGANOSIAI
Žiūrėkite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4, Vilniuje)
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Su teatru nesusiję žmonės, piktindamiesi įvairiais įvykiais, pasisakymais, valdžios sprendimais ar bet kokiais jiems nesuprantamais reiškiniais, dažnai sušunka: „Absurdo teatras!“. Tai tik vienas iš daugelio kasdienybėje netiksliai vartojamų scenos menų terminų (juk sostinėje turime merą „be cirkų“ ir „be dramų“), bet šį kartą jis taikliai susieja naujausią Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjerą – režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį „Raganosiai“ pagal vieną žinomiausių rumunų kilmės prancūzų dramaturgo Eugène Ionesco pjesių – ir mūsų visuomenę, apie kurią jis kalba pasitelkdamas būtent absurdo kalbą.
Pagal klasikinį apibrėžimą, absurdo teatro filosofinį pagrindą sudaro egzistencinė Jeane’o-Paulo Sartre’o teorija ir A. Camus tragiškas humanizmas, gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. A. Obcarskas savo spektaklyje neapsiriboja absurdo teatro rėmais, drauge su spektaklio dramaturgu Valentinu Klimašausku pjesės tekstą priartina prie šiandienos ir visa tai įvelka į labiau kinui nei teatrui būdingą estetiką, vis dėlto gailestis dėl žmonių susvetimėjimo suskamba aiškiai ir skaudžiai.
Spektaklio pasakojimas kuriamas iš gyvai vaidinamų scenų, nufilmuotų epizodų ir tiesioginės vaizdo transliacijos ekranuose (vaizdo projekcijų autoriai – Adomas Gustainis, Ričardas Žigis). Todėl iš pirmo žvilgsnio lyg ir dominuoja kinematografiškoji spektaklio pusė. Čia galima atpažinti Larso von Triero, Davido Lyncho, veiksmo filmų (ar jų parodijų?) ir net serialo „The Office“ (sunku pasakyti, kurios versijos) aidų, akyliau stebintys LNDT repertuarą gali įžvelgti ir šiame teatre ne kartą dirbusio lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio įtaką. Vis dėlto pagrindinė šio spektaklio varomoji jėga – aktoriai. Spektaklyje vaidmenis kuria puikūs įvairių kartų aktoriai: Martynas Nedzinskas, Kirilas Glušajevas, Arūnas Sakalauskas, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė, Kęstutis Cicėnas, Gytis Ivanauskas. Dinamiški jų duetai ir ansambliškos, (tragi)komiškos scenos verčia prisiminti organiškos vaidybos, čia pat priešais žiūrovų akis gimstančios aktorinės žaismės ir parnerystės galią.
Sujungus kinematografinį žvilgsnį ir aktorines improvizacijas meistriškai atkuriama vietinio baro ar įprasto biuro atmosfera (scenografė – Lauryna Liepaitė, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė). Taip dar 1959 m. E. Ionesco sukurtos situacijos priartėja prie to, kas ir kaip vyksta šiandien, o „Raganosių“ veiksmo vieta atsiduria kažkur tarp Paryžiaus, Niujorko ir Vilniaus.
Šiame mieste vieną dieną po vieną ima pasirodyti raganosiai, kuriais, kaip paaiškėja, vienas po kito ima virsti žmonės. E. Ionesco, kurdamas pjesę, gilinosi į nacizmo ir fašizmo iškilimo Europoje priežastis, o šiandien, mąstydami apie masių psichologiją, galime kalbėti apie daugybę tendencijų. Šiuolaikinėje visuomenėje nuolat susiburiame į grupes, kurios netrukus susipriešina su kitomis, nesvarbu, ar kalbame apie antivakserius, socialinių tinklų žvaigždžių sekėjus, žmones, paveiktus priešiškos propagandos ar pernelyg įsijautusius į sveikatingumo ar gamtosaugos problemas. Mūsų visuomenėje nuolat gimsta nauji konfliktai, suskaldantys visuomenę į teisiuosius ir tuos kitus. Tad individams nuolat tenka spręsti (ne)prisijungimo prie visų klausimą. Gal todėl atrodo ne taip svarbu įvardyti, kuriai konkrečiai grupei atstovauja „Raganosiai“, juk jie nuolat keičia odą.
Spektaklyje greta pagrindinės temos suskamba ir dar kelios – žalingų priklausomybių, ilgalaikių santykių, įvaizdžio apgaulingumo ir kt. – potemės. Tačiau tenka pripažinti, kad aiškiam jų skambesiui dar trūksta darnos ir pusiausvyros pagrindinės temos atžvilgiu. Be to, spektaklio kūrėjams, ir atrenkant vaizdo medžiagą, ir brėžiant improvizacijų scenų ribas, pritrūksta to, apie ką tiek daug kalba spektaklio veikėjai, – saiko. Gal todėl spektaklio įžanga skamba įtikimiau už finalą, kuris lyg ir žada, bet taip ir nepateikia nei išvados, nei išrišimo.
Rekomenduojama atviriems neišbaigtumui.
Nerekomenduojama ieškantiems tik tikslių atsakymų.
YET ANOTHER DAY IN PARADISE
Repertuarą sekite www.bekompanijos.lt/
Nors šokėjas ir choreografas Lukas Karvelis prestižinę Codarts šokio akademiją Nyderlanduose baigė vos prieš ketverius metus, jo darbai jau rodyti Nyderlanduose, Vokietijoje, Brazilijoje, Izraelyje, Turkijoje, Švedijoje. Lietuvoje jis bendradarbiauja su nepriklausoma šiuolaikinio šokio organizacija „Be kompanijos“, kuriai būdinga pristatyti nedidelės apimties spektaklius, keliančius sudėtingus klausimus. Ne išimtis ir naujausias L. Karvelio spektaklis „Yet Another Day in Paradise“ – kartu su iš Prancūzijos kilusiu studijų draugu Benoit Couchot atliekamas duetas.
„Yet Another Day in Paradise“, kaip ir dar 2019 m. pristatytas L. Karvelio monospektaklis „Tuščios dėmės“ (Blank Spots) remiasi tam tikra tapatybės dekonstrukcija. Paprastomis priemonėmis kartu su choreografu dirbusi gausi kūrybinė grupė – scenografė Luka Žiobakaitė, kompozitorė Gabrielė Dikčiūtė, dramaturgė Sigita Ivaškaitė, šviesų dailininkas Edgaras Varkulevičius, vaizdinės medžiagos autorė Aura Skulskytė – mėgina kelti nepatogius, dažnai skaudžius, bet būtinus, formuojančius klausimus.
L. Karvelis ir B. Couchot scenoje pasirodo kaip dvi drag karalienės, lydimos heliu pripildyto vienaragio. Ant nedidelės riedlentės ne itin patogiai įsitaisę šokėjai tyloje pamažu išlaisvina vienas kitą iš kostiumų. Nuolatiniai mėginimai išlaikyti pusiausvyrą, kas kartą grįžtant į paskutinę poziciją ir tęsiant / mėginant iš naujo, primena šiuolaikybei būdingas bergždžias pastangas atrasti pusiausvyrą tarp vidinio ir išorinio pasaulių, savo ir kito poreikių, įsipareigojimų ir laisvės ir t. t. Nuoširdžios pastangos įveikti disbalansą ir pasiekti tikslą kelia ir šypseną, ir susižavėjimą atkaklumu. Galiausiai jas vainikuoja apsikabinimas, galintis įgauti pačias įvairiausias formas ir ilgainiui tampantis tarsi atskira kalba.
Avėdami aukštakulniais, vilkėdami vaikystę primenančiomis suknelėmis, atidengdami raumeningus kūnus ar galiausiai apsirengdami treningais, L. Karvelis ir B. Couchot atveria vis naujas tapatybės puses, kurios, pereidamos viena į kitą, koegzistuoja ir prieštaraudamos, ir papildydamos viena kitą. Išoriniai elementai tampa tarsi atspirties tašku ir judesio medžiagai, ir pasakojimo posūkiams, o iš prigimties skirtingas, tačiau darnus dviejų kūnų judėjimas kuria nuolatiniu dialogu grįstą partnerių ryšį. Šis ryšys tarp dviejų žmonių, kad ir kas ir kokie jie būtų, atrodo tvirčiausia šio spektaklio grandis.
Rekomenduojama susiduriantiems su (savo) tapatybės klausimu.
Nerekomenduojama absoliučiai nepakantiems kitoniškumui.