Klausinėjo Giedrė Ivanova
Kad ir kokie įdomūs ar nuobodūs būtų klausimai, visuomet didesnis dėmesys skiriamas atsakymams. Atsakydamas (ir klausdamas, žinoma, bet šįkart ne apie tai) žmogus tarytum išsiduoda – jis beveik visuomet įsileidžia į savo vidų, pasako daug daugiau, negu tik atsako į tai, ko buvo paklaustas. Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet tokios akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti 12 įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šiame numeryje skaitykite šiuolaikinio cirko vadybininkės Giedrės Putramentaitės atsakymus.
Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?
Man sekasi gerai, jaučiu kažkokių pokyčių metą, įvairios emocijos lanko, bet šiaip gyvenimas gražus. „Sėkmė“ man šiek tiek mistifikuotas žodis, nes atrodo, kad ji ne nuo tavęs priklauso, nutinka netyčia („Na, tam žmogui ir pasisekė!“). Manau, kad kartais palaikymo, postūmio iš šalies labai reikia: kai viskas kažkaip labai gerai susidėlioja ar išsisprendžia, man atrodo, kad tai lyg patvirtinimas, jog eini teisinga linkme. Dėl to visada smagu jos sulaukti, bet taip pat – viską gyvenime galima padaryti ir be tos sėkmės, o sunkiu darbu (kad ir kaip neromantiškai skamba).
Kas (tau) yra laimė?
Šiame gyvenimo etape laimė man yra subalansuoti emocinis, fizinis ir mentalinis kūnai, o tai reiškia pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio, dėmesį savo emocinei gerovei ir saviraiškai (įdomus darbas, hobiai). Ai, dar atradimai! Didžiulė laimė atrasti kažką naujo, susipažinti su įdomiu žmogumi, pamatyti naują šalį ir jos kultūrą. Ir kasdieniai dalykai – laimė yra šilta pavasario diena, gražūs žmonės aplink ir daug juoko.
Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelė ar labai labai maža?
Rinkčiausi būti labai maža, kad galėčiau nepastebima visur varinėti ir stebėti žmones, aplinką (jeigu galėčiau, stebėčiau žmones visada, bet truputį creepy, kai pastebi, kad tu žiūri).
Su kuo svajotum papietauti?
Su Iris Apfel, nes reikėtų patarimų, kaip būti super kūl būnant vyresnio amžiaus: planuoju būti gan ekscentriška senutė, todėl norėčiau, kad pasidalytų patirtimi.
Didžiausias melas pasauly, kuris – ačiū Dievui – egzistuoja:
Kad neskaudės, kai eini pas dantų gydytoją – vis tiek visada skauda ir nekomfortas.
Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?
Keliaučiau į šeštus savo gyvenimo metus, kai su teatro būreliu gastroliavome Prancūzijoje ir aplankėme disneilendą – va, ten tai buvo šakės! Atsimenu tai iki šiol, nes buvo tiek emocijų, nuostabos ir džiaugsmo, kad ojej. Augdama buvau labai didelė Walto Disney’aus fanė, tai man čia buvo visiškas svajonės išsipildymas.
Keista, kad vis dar nėra sukurta, nors taip reikalinga…
Teleportas, nes kas nori praleisti 4 valandas važiuodamas iki jūros? Ne aš.
Kur ir kam geriausia leisti pinigus?
Patirtims ir sveikatai! Nes be sveikatos gyvenime kaip ir nėra ko kalbėti, o patirtys ne tik mus formuoja, plečia akiratį, duoda suvokimų, bet ir suteikia daug džiaugsmo ir laimės.
Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?
Empatija ir emocinis intelektas. Gebėjimas kurti ryšį su kitu žmogumi, gyvūnu (būtybe?) man yra vienas sunkiausių, bet kartu vienas gražiausių dalykų būnant žmogumi.
Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?
Kad ne vieną! Jei aš galėčiau, iš esmės pakeisčiau mokymosi sistemą ir, svarbiausia, įvesčiau pamokas apie emocijas (ir kaip su jomis dylint), saviraišką (kur vaikai nagrinėtų savo talentus ir kas jiems patinka), finansinį raštingumą ir lytinį švietimą (taip, kassavaitinę pamoką).
Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina:
Pabūti su savimi bet kokia forma – pamedituoti, pasikalbėti, nuveikti kažką, kas man malonu, pajudėti ir t. t. Per savo 30 gyvenimo metų supratau, kad problemos prasideda tada, kai aš pradedu ignoruoti save, nekreipti dėmesio į savo poreikius ir daryti taip, kaip reikia ar ko iš manęs tikimasi. Man, aišku, ne visada pavyksta, bet aš labai stengiuosi!
Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?
Geriausias pasakymas man yra „you do you“ – gal ir lėkštai skamba, bet man čia atsakymas į kiekvieną klausimą. Kaip tau reikia tuo momentu, taip tu ir daryk: gal viename gyvenimo etape tau atrodys, kad tu negali nekurti, o kitame – jau suprasi, kad nori daryti kitus dalykus.
Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?
Pasivaikščioti miške vienam, be ausinių ir telefono.
Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?
Kaip moteris, galėčiau čia pradėti vardyti, ką norėčiau atimti iš moteriško kūno patirties, bet tikiu, kad kūnas yra toks, koks turi būti, ir apskritai yra tiesiog neįtikėtinas išradimas – pats gydo save, prisitaiko prie įvairių sąlygų (klimato kaitos, nėštumo) ir taip toliau (crazy!).
Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra:
Teko pagūglinti, kad atsiminčiau, kokie jie ten buvo, bet – Pierce’as Brosnanas, nes pirmą Bondą pamačiau su juo, jis man ir liks geriausias.
Patarimas sau kūrybinio kelio / karjeros pradžioje:
Tu ne Ksena ir tau nereikia niekam nieko įrodyti.
Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?
Kad turiu introvertės dalį savo viduje. Visada galvojau, kad esu max ekstravertė ir kuo daugiau žmonių aplink mane, tuo geriau, bet per pastaruosius metus supratau, kad mano vidinei introvertei po intensyvios socializacijos reikia užsidaryti į olą ir pabūti visiškai vienai. Nebuvau sau to įsivardijusi niekada ir niekaip nesuprasdavau, kodėl man reikia tiek daug poilsio po kai kurių renginių / įvykių / projektų.
Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų:
Na, čia pats sunkiausias klausimas, nes yra tiek geros yra muzikos! Šiuo momentu – Anoraak „Body Language“.
Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti:
Grybų rizotas!
Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų.
Negaliu išeiti iš namų be papuošalų, nes tada atrodo, kad man kažko trūksta.
Kas tau yra sunkiausia?
Būti pažeidžiamai.
Gražiausias žodis yra…
Niekada niekas manęs to neklausė, todėl labai ilgai galvojau ir nusprendžiau, kad „kikilis“ (nežinau, ar gražiausias, bet tikrai juokingiausias).
Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?
Na, pradėkime nuo to, kad paminklai man apskritai nelabai patinka ir nežinau, ar tikrai čia geriausia žmogaus pagerbimo išraiška (man labiau patinka, kai tuos paminklus kas paniokoja ar „papuošia“ kaip buvo su Vileišiais). Vis dėlto bandant atsakyti į klausimą – kaip nors kitaip pagerbti norėčiau Vitą Luckų, nes jis turėjo neįtikėtiną akį ir jo visos fotografijos yra nuostabios.
Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?
Serialo „Draugai“. Norėčiau, kad jie visi vis dar gyventų savo Niujorko butuose ir vis dar galėtume žiūrėti, kaip jie ten gyvena, kai jiems šem.
Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra…
Neringa ir jos kopos, nes ten kitas pasaulis.
Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?
Kūrybiniams projektams, kuriems negaliu rasti laiko (kokybiško laiko) ir muzikai.
Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti…
Patricko Süskindo „Kvepalus. Vieno žudiko istoriją“ (nežiūrėkite filmo, prašau). Labai įdomi teorija apie žmogaus kvapą, ir parašyta taip, kad, atrodo, gali justi viską, apie ką pasakoja rašytojas.
Klaida, kurią mielai pakartotum…
Aš kažkaip vis neatsakau tiesiai į tavo klausimus – nemanau, kad yra klaidų gyvenime. Yra tik pamokos, matyt, visas ir kartočiau.