Siūlome susipažinti su keturiomis neseniai išleistomis knygomis, kurias perskaitė ir įvertino menotyrininkas Tomas Ivanauskas.
Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“
Tyto alba, 2023
Pirmasis žodis, kurį norisi ištarti perskaičius šią knygą, – turtinga. Turtinga kalba, turtingos istorijos, turtingi personažai. Ne turtų turtingi, nors tokių irgi yra, bet išgyvenimų, likimų ir tų likimų išvagotų veidų ir sielų. Ir pati knygos istorija prasideda nuo turto – palikimo, kurį palieka nežinomas giminaitis ir kurio dėka pagrindinė veikėja iškapsto, surenka savo giminės gyvenimus ir sustato juos ant lentos. Šachmatų lentos. Baltieji prieš juoduosius – kad ir kokią figūrą paimsi, kad ir kur ją pastatysi, ten – atmintis ir užmarštis. Skaudi, liūdna, neįtikima – „atmintis painioja, juodina, balina, pamiršta“. Prikeltos istorijos – tarsi numirėliai iškreiptomis grimasomis. Tačiau nuo istorijų intensyvumo ir įtaigumo ne vieno skaitytojo veide atsiras grimasa. Svarbiausia – jos tikros. Rinktos iš archyvų, senos spaudos, svetimų fotografijų albumų, žmonių atminties palėpių. Kaip įtaigiai aprašytas 1946 m. Nemuno ir Neries potvynis Kaune! Atrodo, kad stebėtum viską iš šono, kaip milžiniškos ledo lytys laužė tiltus, plėšė ir „su savimi nešėsi pakrantės namus“ su nespėjusiais pabėgti žmonėmis. Tarsi žiūrėtum filmą – „net bombos iš lėktuvo į sugeležėjusį Niemaną tik tikšteldavo, – ten, aukštai, galingesnė ranka stumdė šachmatų figūras“.
Kita, nuostabiai juokinga istorija – apie šių laikų šarlatanus – kaučerius–vaučerius. Joje neabejotinai atpažinsime realius šių laikų veikėjus – oro pardavėjus.
D.Kalinauskaitė knygą rašė septynerius metus ir ji labai aktuali šiandienos karo Ukrainoje kontekste. Ji mums primena, iš kokio rusiško pragaro mes ištrūkome ir kad niekada nė už ką ten negrįšime, ir kitiems padėsime ištrūkti.
„ – Ką tas ruskis mums padarė – juodi juodi laikai… – Balti balti!.. – lovoje aidu atsiliepia mama.“
„Kas, po velnių, mes visi?“ – tai tikriausiai pagrindinis šios knygos klausimas. Iš kur mes atėjome, kas buvo mūsų kelio pradžioje ir kur ta pradžia, kiek istorijų, likimų nešamės su savimi – „nuotraukos sugauna į savo tinklus“, „laiškų žodžiai įkalina“, „gimimo ir mirties datos pažaboja“, „vis kita – žinoma, kad pramanai“. Tai viena iš tų knygų, kurią perskaičius norisi skaityti iš naujo, nes tiesiog iš pirmo karto neįmanoma aprėpti ir pajausti visų joje parašytų istorijų. Juk tai mūsų istorija, mūsų gyvenimai, mūsų baltieji prieš mūsų pačių juoduosius.
Yuri Herrera „Meksikos trilogija“
Rara, 2023
„Meksikos trilogija“ – trys skirtingi pasakojimai. Pirmasis „Karalystės darbeliai“ – apie kraują. Antrasis – „Ženklai, pranašaujantys pasaulio pabaigą“ – apie kraują. Ir trečiasis – „Kūnų transmigracija“ – apie kraują. Taip, visi trys pasakojimai – apie kraują. Apie viską, kas susiję su krauju: kraujotakos sistemą, kraujo nutekėjimus, ištekėjimus, nuleidimus, kraujo ryšius, užvirusio kraujo karštį, žydinčias kraujo balas.
Bevardėje ir bevietėje karalystėje gyvena bevardžiai žmonės – Karalius, Artistas, Juvelyras, Parankinis, Menedžeris, Mergaitė, Šventasis, Žurnalistas ir kiti – tarsi autochtonų gentyse, kur kiekvienas gauna vardą pagal savo pareigas ar pomėgius, teikiančius naudos visai bendruomenei – tarsi kraujo kūneliai, nešantys deguonį karalystės kraujotakos sistema, kovojantys su įvairiomis infekcijomis, virusais, vėžinėmis ląstelėmis. Karalystėje kraujas liejasi laisvai ir daugiau nuostabos sukelia tada, kai jis nebėga. Apie kraują kuriamos dainos. Karalius girdomas krauju tam, kad galėtų pratęsti savo giminę. Visai kaip actekų dievas Kecalkoatlis, kuris kraują iš žaizdos ant savo varpos panaudojo tam, kad suteiktų žmonėms gyvybę. Karalystės Karaliaus varpa dirba daug, bet rezultatų neduoda. Išlaikyti karalystei reikia daug kraujo. Kad šviestų saulė, actekų dievams nuolat reikėjo kraujo. Tik kruvinos rankos suteikia gyvybę, o galią ir stiprybę – buvimas kartu su Karaliaus krauju. Tačiau kraujas taip pat turi savo galiojimo laiką ir kiekvienam patriarchui anksčiau ar vėliau ateina ruduo.
Aš mirusi – bevardžiame Miesteliuke kartkartėmis pasirodo ženklų, pranašaujančių pasaulio pabaigą. Aš mirusi – kartais atsiveria žemė ir į požeminį pasaulį nugarma koks nelaimingasis, o neretai ir visas namas ar net fūlės aikštė. Ten tik moterys turi vardus. Girtuokliai, sėbrai, pakalikai ir visokios kitokios padugnės yra tik skaitvardžiai su revolveriais. Išrinktieji ten vadinami trumpai ir aiškiai – ponas W, ponas H, ponas Q. Iš tokių Meksikos miesteliukų ir kaimų žmonės iškeliauja anapus. Anapus upės. Retas iš ten sugrįžta savo noru. Retas ir eina kitapus savo noru. Tačiau kraujo giminystės ryšys nepaiso sienų ir atstumų. Dėl jo galima laikinai palikti visus tuos žmones be ryšio. Kraujo ryšys priverčia keliauti į anapus. Pro vietą, kur susitinka kalvos. Kur jos kraujas, jos būtis pabirusi „it pro langą iškritę varžtai“. Pro vietą, kur vėjas žeidžia kaip peilis, kur plevėsuoja vėliavos. Į vietą, kuri pasiglemžia žmonių širdis. Duok man šviesos ir „sugrįžk, nieko iš tavęs nesitikim“. Tačiau retas iš ten sugrįžta savo noru. Ar yra išeitis? Jie man nudyrė odą. Aš pasiruošusi. Iš anapus niekas negrįžta savo noru.
Ir vėl kraujas, pritraukiantis ne tik kerštą, bet ir moskitus. Bevardžiame mieste siaučia epidemija ir baimė – lavonų nors vežimu vežk. Jos abi plinta krauju. Romeo ir Džuljeta jau mirė, tačiau jų kūnai dar tik ruošiami transmigracijai. Tam reikalingas Atpirkėjas. Atšalusios širdys vis dar varinėja kraują, karštį ir kerštą. Dygų kerštą…
Trys istorijos, trys mitai, negyjančios Meksikos žaizdos, karštis, kraujas ir viltis…
***********
Vasario 24 d. minėjome karo Ukrainoje metines. Kaip karas paveikė mus visus ir kiekvieną atskirai – mūsų asmeninės sąžinės, sąmoningumo ir empatijos ar antipatijos reikalas. Šis karas didžiajai daliai Lietuvos žmonių (kalbėsiu tik apie Lietuvą) yra pirmas tikras karas, vykstantis visiškai šalia. Mes jį patiriame ne iš ekranų ar knygų. Nešiojamės savyje ištisą parą. Ir jis spalvotas. Nespalvoti Antrojo pasaulinio karo vaizdai atrodo kaip ne iš mūsų pasaulio. Ir šalia. Mes jį jaučiame, galime paliesti, išgirsti. Tai karas, suvienijęs visą šiuolaikinį pasaulį. Tie, kurie nesusivienijo su savo šalį ginančiais ukrainiečiais, tegu eina paskui rusų karinį laivą. Kiekviename iš mūsų šis karas atvėrė mus pačius. Kiekvienas esame jo dalyvis ir kariaujame jį taip, kaip sugebame. Naudojame tuos ginklus, kuriuos geriausiai valdome. Vieni – tiesiogiai ir labai arti, su tikrais ginklais, jausdami karą kiekviena savo kūno ląstele, kiti – per atstumą, išgyvendami per jo liudytojus.
Vieną po kitos perskaičiau dvi karui Ukrainoje skirtas knygas, kuriose – skirtingos patirtys, skirtingos priemonės, tačiau tikslas tas pats – gyventi taikiai.
Arūnas Kumpis „Ukrainos karo audrose. Savanorio iš Lietuvos dienoraštis“
Briedis, 2023
Savanoris iš Lietuvos Arūnas Kumpis yra vienas iš tų, kuris karą patiria iš labai arti. Ne tik patiria, bet ir fiksuoja jį savo dienoraščiuose. Tai pirmieji ir kol kas vieninteliai lietuvio kario liudijimai iš fronto. Knygoje aprašytos keturios misijos karščiausiuose taškuose – Charkive, Chersone, Donbase, Bachmute. Tai tarsi kario raportas – tikslus, išsamus, leidžiantis karo baisumus pamatyti iš labai arti, pajusti ir pamėginti suvokti, ką išgyvena savo šalį ginantys ukrainiečiai. Dienoraštyje – labai vertingos ir asmeninės įžvalgos, ir kritika tiek patiems ukrainiečiams, tiek mūsų saugumo tarnyboms: „Anksčiau naiviai maniau, kad Ukrainoje mano sukaupta patirtis kažkaip padės lietuviams išvengti klaidų, kurias darė ir daro ukrainiečiai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad niekam tarnybose, atsakingose už mūsų valstybės saugumą ir gynybą, neįdomu, kaip prireikus efektyviai gintis.“ Nedrįsiu vertinti, ar kritika pagrįsta, tačiau susimąstyti verčia.
Neišvengiamos ir abejonės, ypač apmąstant karą iš saugios distancijos: „Supratau, kad mano dalyvavimas arba nedalyvavimas kare iš esmės nieko nekeičia, kad viskas sukasi tik apie mano ego ir asmeninę psichologinę būseną. Ar tikrai verta dar kartą ten vykti ir rizikuoti tapti invalidu likusiam gyvenimui, arba, dar blogiau, patekti į nelaisvę. Mirtis tokiu atveju atrodytų visai nebloga alternatyva.“
Šią knygą kiekvienas skaitytojas suvoks skirtingai. Išmanantis karybos meną, taktikas, ginklus – vienaip, tiesiog smalsautojas – kitaip. Tačiau neabejotinai tai yra gyvas, autentiškas liudijimas, papildytas unikalia medžiaga – nuotraukomis, nuorodomis į vaizdo medžiagą (kurios man kažkodėl neveikė), perimtų priešų pokalbių išklotinėmis. Man asmeniškai labiausiai įstrigusi frazė – „šis karas – kaip džiazas, vyksta nuolatinė improvizacija“. Darykime viską, ką galime, kad šis kruvinas džiazas kuo greičiau pasibaigtų.
Palmira Galkontaitė, Lina Šlipavičiūtė „Ištrūkusios iš pragaro“
Alma littera, 2023
„Ištrūkusios iš pragaro“ – šešiolika skaudžių išgyvenimų kartu su išgyvenusiųjų portretais, nupieštais dailininkės Linos Šlipavičiūtės-Černiauskienės. Tai tie žmonės, kuriuos gynė A. Kumpis, ir jų skaudūs liudijimai. Čia kalba nuo karo nukentėjusios ir nuo jo baisumų pasprukusios pasakotojos. Kalba paprasta kalba, tačiau jų žodžiai – tarsi kulkos – taiklios ir žudančios. Tai tik šešiolika surinktų istorijų, kurių herojėms pavyko ištrūkti, o kiek jų liks niekada nepapasakota, – „Pikta, nežmoniškai pikta suvokti, kad kažkokie atėjūnai vienu kerzinio bato smūgiu išspiria tavo gyvenimą.“
Rašyti apie šią knygą daug nereikia – joje viskas parašyta. Tačiau ją reikia perskaityti, kad dar geriau suprastume, ko mes tikrai nenorime. Nenorime jokių santykių su taikią šalį pragaru pavertusiu kruvinuoju monstru. „Dabar visos tos karo dienos susiliejo į vieną klaikų nesibaigiantį laiką. Grėsmės ir baimės minutės ir valandos. Sunku prisiminti, ką dariau, kas kada vyko, tarsi savisaugos instinktas bando išgremžti baisybes iš atminties. Bet kur tau išgremš!“
Ši knyga susisiekia su D. Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“ – „rusiškais kvepalais pasikvepinsi – išsitepsi“. Geriau veidą išsitepti mėšlu ir dvokti iš tolo, kad joks ruskis nesiartintų. Karo verpetas vėl mus įsuko, nors ir praeitojo žaizdos dar smarkiai pūliuoja. Atmintis vėl kovos su užmarštimi, baltieji prieš juoduosius; iš pragaro ištrūkę vėl į jį papuolėme.
