Rašė Jurgita Kviliūnaitė-Dogan
Apie Vilnių reklamuojantį filmuką nuomonę turbūt jau pasakė visi, kurie netingėjo. Netgi tie, kurie tingėjo. Tokio ažiotažo, ko gero, nesitikėjo nei šią reklamą užsakiusi „Go Vilnius“, nei ją kūrę autoriai, juolab kad reklama ir nebuvo skirta vilniečiams ar kitų šalies miestų gyventojams. Tačiau dėl niekam nežinomų priežasčių daugybė piliečių netikėtai pasijuto komunikacijos ekspertais, nors šioje srityje niekada ir nedirbo.
Pati turiu šiokios tokios patirties komunikacijos srityje, tačiau, pratrūkus šitam Vilniaus įvaizdžio pūliniui, nepuoliau rašyti kilometrinių įrašų savo socialinių tinklų paskyrose, net ir prie kitų savo burbulo žmonių įrašų nuomonę reiškiau gana santūriai. Paaiškinsiu, kodėl.
Ne todėl, kad nemėgstu kritikuoti. Dar ir kaip mėgstu – juk esu tikra lietuvė. Tačiau vis dažniau prieš rašydama kokį nors viešą komentarą visažinio stiliumi pamąstau: ar turiu pakankamai kompetencijos ta tema? Gal yra geresnių tos srities žinovų? Kam reikalinga mano kritika? Ką tai pakeis? Viso labo sugaišiu savo laiką, sunervinsiu kritikuojamo objekto (kūrinio) autorių ir prisidėsiu prie vis didėjančios socialinių tinklų eterio taršos. Negi neturiu, ką daugiau veikti, nei šurmuliuoti feisbuke, stengdamasi kam nors įkąsti (proruzziški veikėjai nesiskaito – jiems įkąsti privaloma)? Paieškojusi tikrai surasiu naudingesnės veiklos – juk kūrybos lauke darbai niekada nesibaigia. Jeigu labai tingisi dirbti, galima pažiūrėti mėgstamą serialą ar atsiversti knygą.
Tiesa, turiu prisipažinti: visai neseniai nepatingėjau nufotografuoti ir savo feisbuko paskyroje pasidalyti vienos TV reklamos sustabdytu kadru, kuriame matyti akivaizdi gramatinė klaida. Nustebino ne pats klaidos faktas (tie, kurie neklysta, meskite į mane akmenį), o labiau tai, kad nei pati TV, nei reklamos užsakovai, nei gamintojai jos nepastebėjo net dvi savaites!
Ar galima vadinti tą visų apkalbėtąjį reklaminį filmuką komunikacijos klaida? Aš tikrai nežinau, nors jis man, prisipažinsiu, nepatiko. Tačiau jeigu jis tiko ir patiko užsakovams, t. y. „Go Vilnius“ ir šią įmonę valdančioms valstybės institucijoms (neabejoju, kad prieš pristatant filmuką didžiajam tautos teismui jį miesto valdžia peržiūrėjo), kokią teisę mes visi be išimties turime jį kvestionuoti? Ar vien tik todėl, kad jis buvo pagamintas už miesto (ir kažkuria prasme už mūsų) pinigus? Ar mes nepasitikime valstybės įmonėse ir valdžios institucijose dirbančiais žmonėmis, nes jie turi blogą skonį? „Skonis draugų neturi“, – mėgstame sakyti ir išdidžiai pagalvojame, kad mūsų skonis yra geresnis nei bet kurio kito.
Jokiu būdu nesakau, kad negalima sakyti savo nuomonės, bet gal užtenka paprasčiausio „patiko“ arba „nepatiko“, dar galima išdėstyti, kas patiko ar nepatiko. Tačiau kai prasideda pareiškimai „aš būčiau daręs taip…“ ir sklinda jie iš žmonių, kurie su aptariamu dalyku niekada neturėjo nieko bendra, norisi tik sušukti (arba didžiosiomis raidėmis parašyti): „Kas jums darosi, mielieji? Kodėl jūs norite būti visų galų specialistai?“ Tiesą sakant, net ir profesionalų komentarus stengiuosi vertinti atsargiai, nes jie gali būti padiktuoti elementaraus interesų konflikto. Pavyzdžiui, kritikuojantysis pats dalyvavo konkurse, bet jame pralaimėjo ir savo nusivylimą išreiškė išpylęs pagiežos kupiną komentarą laimėtojo atžvilgiu.
Tai netinka kalbant apie meno kritiką, nors ji irgi retkarčiais gali būti subjektyvi. Juk kol kas ją rašo ne dirbtinis intelektas, o žmogus (labai tikiuosi, kad tai nepasikeis, – to dar betrūko, kad DI kritikuotų žmonių darbus!). Tačiau ar jūs išdidžiai neisite į spektaklį, jeigu kažkuriame meno ir kultūros žurnale perskaitėte, kad jis – niekam tikęs, nors bilietus jau turite? Ne, veikiausiai nueisite, tik paskui jau vertinsite, ar kritikas buvo teisus, ar ne. Greičiausiai teisus, nes teatro kritiku jis netapo per vieną vakarą, todėl žino, ką sako / rašo. Greičiausiai jis ar ji daug metų mokėsi pažinti teatro meną universitetuose, perskaitė krūvas knygų ir peržiūrėjo daugybę spektaklių. Tačiau spektaklis jums gali patikti, net jeigu kritikui ir nepatiko! Nieko blogo, jeigu tai pasakysite garsiai. Tik, prašau, nepradėkite aiškinti, ką jūs darytumėte vietoj režisieriaus, kad būtų dar geriau. Palikite tai kritikams.
Šiame numeryje kritikos labai nedaug – mūsų ekspertai vertino tik knygas ir muzikos albumus. Tiesą sakant, jaučiame tikrų (ne feisbuko) kritikų trūkumą ir mielai kviestume į savo komandą, net jeigu patirties dar turite ne itin daug.
Šįkart siūlome nemažai įdomių pokalbių. Mums apie save ir kūrybą pasakojo muzikos autoriai ir atlikėjai Jonas Matusevičius-Palmės Žiedas ir Leonardas Pilkauskas, modernaus meno kūrėjas Tadas Sokolovas, istorikas Norbertas Černiauskas. Bendraautorė Giedrė Ivanova tyrinėjo „Kryčio anatomijos“ garso takelį, o Kristina Stankevičiūtė parengė trumpą mados teorijų kursą. Ir tai dar ne viskas!
Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę!