Jau prabėgo dveji metai nuo šiurpaus 2022 m. vasario 24-osios ryto, kai atsibudę išgirdome, kad rusija (ar kam nors dar kyla ranka rašyti šios šalies pavadinimą didžiąja raide?) pradėjo karą Ukrainoje, ir su siaubu visuose turimuose ekranuose pradėjome sekti su tuo susijusius įvykius. Šokas, nerimas, panikos atakos, nemiga, negalėjimas susikaupti – su tuo karo pradžioje susidūrėme mes ir kitų neabejingų Ukrainos nelaimei šalių piliečiai. Matydami kalnus jautrių nuotraukų ir vaizdų, skaitydami šiurpą keliančią mirčių ar sužeidimų statistiką galėjome tik pamėginti įsivaizduoti, ką jaučia Ukrainos žmonės karo akivaizdoje.
Į istoriją kaip karo nusikaltėlis neabejotinai įsirašysiantis rusijos va(l)dovas putinas (šito niekingo padaro pavardę irgi specialiai rašome mažąja raide) ilgą laiką įsiveržimą į kaimyninę šalį vadino specialiąja karine operacija ir aiškino, kad ten rusijos pajėgos kovoja su mistiniais neonacių būriais, nors rusų bombos krito (ir, deja, vis dar tebekrinta) ant mokyklų, ligoninių ir netgi teatrų. Neseniai kalbėdamas su Donaldo Trumpo (neduok Dieve, jam vėl tapti JAV prezidentu) parankiniu žurnalistu Tuckeriu Carlsonu patologinis melagis putinas savo plokštelės nepakeitė, tik painiojosi savo paties sukurtos alternatyviosios Europos istorijos „faktuose“ (vienas iš įdomesnių „faktų“ – esą rusija dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų bandė apsaugoti rusus (ukrainiečiai, pasak putino, irgi yra rusai) nuo agresyvių lenkų ir lietuvių) ir ramino, kad rusija nesiruošia pulti nei Lenkijos, nei Latvijos (suprask – ir Lietuvos) ar kitų NATO šalių.
Visi, išskyrus kelis ar keliolika tūkstančių piliečių rusų propagandos išplautomis smegenimis (kas juos gali suskaičiuoti?), puikiai žino, kad negalima tikėti nė vienu putino žodžiu, juk ir Ukrainos jis kažkada lygiai taip pat žadėjo nepulti. Tačiau ką mums daryti? Negi dabar gyventi nuolatinėje baimėje skaičiuojant laiką iki akimirkos, kai rusų kareivių batai galbūt pradės mindžioti mūsų šalies žemę, kimšti kuprines konservų atsargomis ir kurti pabėgimo į kitas šalis planus? Turbūt ne. Tačiau atsipalaiduoti ir ignoruoti naujienų, kad ir kokios nelinksmos jos būtų, irgi nereikėtų. Nukabinti apie tebesitęsiantį karą mums primenančias Ukrainos vėliavas, kad ir kokios jos būtų nublukusios per šiuos dvejus karo metus, taip pat dar ne laikas.
Kaip galime padėti (ir Ukrainai, ir sau) visi puikiai žinome. Kaip tik šiuo metu vyksta dar viena „Radarom“ akcija. Užuot nervinęsi ir baiminęsi, geriau darykime tai, ką mokame geriausiai, toliau tobulinkime savo sugebėjimus.
Taip daro ir mūsų šio numerio pašnekovai. Mūsų vasario numerio viršelį papuošęs ir į „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos finalą prasibrovęs muzikos duetas „Pluie de Comètes“, kurį sudaro Justė Kraujelytė ir Saulius Sakavičius, sako, kad „kūrybos procesas visada yra žaidimas – negali žinoti, kas pavyks šiandien. Daug priklauso nuo emocijų ar dienos įvykių, laikmečio aktualijų, kurias turime savo galvose, kai susitinkame kurti“.
„Skambesio paieškos – juvelyrinis darbas. Tik praktikuodamasis pradedi suprasti, kokio garso ar instrumento nori, kas dar tiktų prie kūrinio nuotaikos ir aranžuotės“, – sako dueto narė J. Kraujelytė.
Kino teatruose neseniai pradėto rodyti filmo „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ režisierius Tomas Vengris sako labiausiai vertinantis ne apdovanojimus (minėtas filmas festivalio „Juodosios naktys“ konkursinėje programoje „Rebels With a Cause“ pripažintas geriausiu), o žiūrovų įvertinimą: „Festivaliuose smagiausia yra tada, kai prieina nepažįstamas žmogus, kurio akys spindi, ir greitakalbe pradeda pasakoti, kaip filmas arba tam tikra jo scena jį paveikė, surezonavo. Labai faina išgirsti tą atsiliepimą ir suprasti, kas pavyko. Arba kas nepavyko. Juk aš, kaip režisierius, kaip kūrėjas, mokausi toliau ir kiekvienas projektas, kiekvienas žingsnis yra bandymas tobulėti, pasakoti savo istorijas ir pasidalyti savo mintimis. Todėl bendravimas su žiūrovais man yra labai svarbus.“
„Kai pradėjau rašyti, tai buvo laisvalaikio užsiėmimas, kad mintys nedingtų, o vėliau įsisukau ir įsitraukiau taip, kad tapo rimtu darbu“, – teigia rašytojo amplua išbandęs politikas Mantas Adomėnas.
Šiame numeryje rasite smagią temą apie mados meninių pretenzijų įžūlumą, muzikos albumų, knygų apžvalgų ir spektaklių recenzijų.
Gero skaitymo ir iki susitikimo pavasarį!
bijoti karo (ne)galime){kind=link}