Rašė: Jurga Tumasonytė
Gabija Grušaitė „Grybo sapnas“
Lapas, 2023
Naujasis Gabijos Grušaitės romanas išėjo su trenksmu – ypatingais, kaip literatūros laukui itin prabangiais pristatymais, glamūrinėmis fotosesijomis, reportažais „Žmonių“ portale ir t.t. Leidykla skelbė, kad visas romano tiražas išpirktas greičiau nei per mėnesį nuo knygos pasirodymo. Nors knyga, jeigu žvelgtume į ją kaip prekę, siekia pasiekti kuo platesnį skaitytojų ratą – nuo instagramerių iki profesorių – jos turinys geriausiai atliepia ketvirtą dešimtį įpusėjusių aukštesniosios klasės (kitų akimis daug pasiekusių ar siekiančių) žmonių dilemas.
Knygoje daug dėmesio skiriama konfliktui tarp kartų – tėvų ir vaikų santykiams. Veikėjai nekenčia motinų arba tėvų, nes vis mėgina jiems įrodyti savo gebėjimus, nesėkmingai siekia gimdytojų pripažinimo, įvertinimo ir meilės. Man pasirodė vykusiai sukurti dialogai, kruopščiai sugalvoti psichologiniai veikėjų portretai. Dar, ko gero, niekada stambiosios prozos kūrinyje Neringa ir Preila negavo tiek dėmesio, kaip G. Grušaitės romane. Autorė kuria savitą šios vietos poetiką, ypač toje dalyje, kur Preila vaizduojama 2051 metais – vaizduotė tiesiog kibirkščiuoja. Knygos gale, romano kalbos redaktorė ir leidėja Ūla Ambasaitė rašo, kad „Grybo sapno kalbos ataskaitos taškas yra Lietuvos didmiesčių viduriniosios klasės, apie 30–50 metų amžiaus žmonių šnekamoji kala, tad jos buvo laikomasi ir redaguojant.“ Visgi man iškilo klausimas, kodėl 2051 ir 2025 metais veikėjai vartoja tą pačią šnekamąją kalbą – juk juos skiria trisdešimt metų ir kardinaliai pasikeitęs istorinis bei biologinis fonas?
Greta veikėjų vidinių dilemų ir atsivėrimų skaitytojui, pateikiama ir teorija apie žmogų, kaip simbiotinę būtybę tarp grybo ir žinduolio. Grybas, pasak šią teoriją sukūrusio mokslininko ir vieno iš keturių pagrindinių veikėjų, Dastino Karterio, lengvai svaigina ir taip sukuria ego iliuziją, skatindamas žmogų nuolat kažko siekti, ieškoti ir nebūti laimingu dabartyje. Šis grybo sapno leitmotyvas lydi veikėjus jų atradimų ir praradimų kelyje ir yra įdomus. Taip pat įdomu skaityti apie vyną, maistą, aplinkosaugą. Romanas tikrai sukuria ryškią nuotaiką ir panardina į veiksmą, norisi versti puslapius toliau. Apie artimą ateitį rašyti keblu – autorės vietoje būčiau nesirinkusi konkrečių 2025 metų, kai vyksta didžioji dalis veiksmo. Nenorėčiau rizikuoti, kad skaitant knygą, tais metais geopolitinė situacija ir kuriamos įtampos tarp šalių skambėtų neįtikinamai, nes galbūt įvyktų dar Kažkas, apie ką nebuvo pagalvota.
Undinė Radzevičiūtė „Pavojingi žodžiai“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023
Skaitydama šią knygą vietomis juokiausi balsu, o kai perskaičiau išsyk ėmiau pavydėti draugams, kurie šį romaną tik skaitys – norėjau, kad skaitymo malonumas tęstųsi dar ir dar. Nors supratau, kad jeigu ne U. Radzevičiūtės stilius, pasirinkta pavojingų žodžių, arba kitaip politkorektiškumo, problema man pasirodytų svetimoka.
Romano veiksmas vyksta teatre ir tetos Sofačkos bute. „Me too“ skandale nukentėjęs režisierius Safyrovas stato Verdžio operą, kurios pastatymą vis pergalvoja, atsižvelgdamas į politinę situaciją ir teatro vadovės, nūdienos laikų ideologės, Patrios pastabas. Operoje dainuoja vidutinio amžiaus prima Silva, kuri, susipykusi su paskutiniuoju vyru, laikinai gyvena pas Krylovo pasakėčių vertėją, tetą Sofačką ir žodžio kišenėje neieškančią buvusią teatro kritikę tetą Hedvygą.
U. Radzevičiūtės stilius su niekuo nesupainiojamas – ji geba valdyti kalbą ir išgauti iš jos žavinus aforizmus ir dviprasmybes. Romanas sunertas daugiausia ant dialogų, o daugelį (ne) pavojingų žodžių, ypatingai tetos Hedvygos, norisi cituoti, nes ji vis paleidžia sparnuotas frazes, tarkime: „tarnavimas teatrui yra grupinis užsiėmimas“ ( 112 p.), „Visi laukė jo prisikėlimo, o jis prisikėlė, bet ne tuo būdu“ (148 p.)
Visgi šis romanas, kuriame tiek daug nūdienos aktualijų – karas Ukrainoje, lengvai iššifruojami visuomenės dėl kai kurių savo ydų pasmerkti teatro režisieriai ir kitos aktualijos – kėlė prieštaringų jausmų. Viena vertus, pasijuokti iš dabartinių politkorektiškumo, patriotiškumo, cancel kultūros gal ir sveika, bet vietomis man imdavo atrodyti, kad pradedama kryptį į didaktiką. Teta Hedvyga sako: „Masinė Me Too egzekucija akivaizdžiai pakenkė jo smegenims, ir jis pradėjo ieškoti atramos ne ten, kur reikia. Kai tik režisierius pradeda moralizuoti, jo jau nebegalima žiūrėti. Jis su ta Biblija pats sau šaudo į kojas. Geras teatras – amorali teritorija!” (40 p.) Arba: „Kai smegenyse įsitvirtina ideologija ir imamasi propagandos, prarandamas talentas“ (148 p.) Nuolat šaržuojant ir kalbant apie absurdiškas šių laikų normas ir „mojavimo vėliavomis“ idiotiškumą, vis tiek atsiranda moralizuojantis tonas ir tai, mano akimis, šiam kūriniui suteikia tam tikrus skaitytojų auditorijos rėmus. Manau, kad, ypatingai jaunesnei kartai, visa tai kvepės naftalinu. Na, panašiai kaip postringavimai apie tai, kad seniau vaikai buvo paklusnesni, nes gaudavo beržinės košės, o damos nešiojo gražiausius kailius, visi valgė mėsą ir nematė tame bėdos.
Kad ir kaip būtų su ta didaktika, devintoji U. Radzevičiūtės knyga parašyta talentingai ir verta dėmesio, ypač, kai už lango nyku ir pilka – esu tikra, kad skaitydami šį romaną pralinksmėsite.
David Byrne „Kaip veikia muzika“
Kitos knygos, 2023. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė
Prieš atsiverdama šią garsiąją Davido Byrne‘o knygą tikėjausi vieno, o skaitydama gavau – kitą. Vietomis atrodo, kad kai kurioms pasirinktoms temoms, ypač teorijai, trūko gilumo, tačiau knyga parašyta maloniu, šnekamuoju stiliumi. D. Byrne‘as kreipiasi į skaitytoją kaip į draugelį, kuriam nori atskleisti keletą svarbių patarimų, prisiminimų ir atradimų. Netgi atrodo, kad paprastas ir nuoširdus muzikantas mielai pasikalbėtų su tavimi ir realybėje, jeigu sutiktum jį kokiame nors koncerte, į kurį jis nueina bent kartą per savaitę.
Įžangoje autorius teigia, kad tai nėra autobiografinis veikalas, tačiau bent pusę knygos sutaro būtent tai. Nors nukrypstama į architektūrą, paukščių giesmes ir muzikinių įrašų evoliuciją, sykiu matome, kaip atrodė Byrne‘o tapimas muzikantu, buvimas „Talking Heads“ ir vėlesnė solinė karjera. Visgi gerbėjai, ieškantiems jo požiūrio į grupės iširimą, liks nieko nepešę.
Stipriausia man pasirodė tos vietos, kuriose matyti, kaip XXI a. veikia muzika. Byrne‘as nėra pesimistiškas tam, jog muzikos pramonė šiais laikais išgyvena žlugimą. Jo nuomone, pasikeitusi aplinka naudinga muzikantams, nes dar prieš 20 metų bet kuriam atlikėjui, norinčiam įrašyti plokštelę, reikėjo milžiniškos pinigų sumos, o šiais laikais įrašymo kaštai artėja prie nulio, o muzikantams dar niekada nebuvo tiek galimybių pasiekti auditoriją. Jis išsamiai aptaria ir šešis perspektyvius muzikos verslo modelius. Muzika Byrne‘o traktuojama kaip verslas, o verslas, kaip proceso kuriant muziką ,dalis. Tad ši knyga pirmiausia aktualiausia Byrne‘o gerbėjams ir muzikantams, tačiau pažadu, kad joje bus įdomių pasažų ir skaitytojams iš kitų kontekstų.
Rimas Vėžys „Prieš metus buvau citrina“
Bazilisko ambasada, 2023. Sudarytojai Dominykas Norkūnas ir Simonas Bernotas.
Nepelnytai pamirštas nuo literatūros kanono nutolęs egzodo rašytojas Rimas Vėžys prisikėlė su „Bazilisko ambasados“ išleista eilėraščių rinktine. Algimanto Mackaus amžininkas, paauglystėje emigravęs į JAV, galėtų rikiuotis greta kitų laikmečių avangardistų – Prano Morkūno arba Manto Gimžausko.
R. Vėžio eilėraščiai remiasi dadaistine kultūra, anuomet, daugiau nei prieš pusę amžiaus, atrodę anarchistiški ir chuliganiški, šioje rinktinėje svyruoja nuo anachronizmų iki vis dar puikių, aukštą meninį lygį išlaikančių kūrinių. Rinktinė sudaryta iš dviejų knygų „Raidės laiko griaučiuose“ (1969) ir Šešėliai veidrodyje (2002), taip pat knygos gale galima paklausyti keturių skirtingų skaitovų įgarsintų R. Vežio eilėraščių audio įrašų.
Gaila, kad tada, kai buvo gyvas R. Vėžys sulaukė labai mažai dėmesio ir tiesiog buvo pražiūrėtas, nes jo tekstai išsiskiria iš bendro amžininkų kūrybos konteksto, papildo lietuviško avangardo kanoną. Man atrodo, kad panašiai yra ir šiais laikais, kai tam tikri vertinga literatūrą kuriantys rašytojai tiesiog nepatenka į literatūrologų ir vertintojų komisijos akiratį. Ir net neaišku, kas tiksliai tą lemia – galbūt tai tam tikra vietos literatūriniame lauke loterija. Laimei, rašytojus galima ir vėl atrasti.
