Rašė Jonas Braškys
KYLA VĖJAS!
Self-released
Štai ką reiškia nepasitikėti pirmuoju įspūdžiu. Iš pradžių postpanko dueto „Kyla vėjas!“ muzika man skambėjo lyg, kaip čia geriau pasakius, štilis. Lyg ir viskas vietoje: sintezatoriai, tingūs vokalai, tamsi nuotaika, tačiau energijos stoka šiek tiek erzino. Suprantu, kad atlikėjai gali būti dettached, tačiau to buvo šiek tiek per daug. Tačiau po keleto perklausų grupės vibe’as, tiksliau, antivibe’as, ėmė kabinti vis labiau, melodijos ir aranžuotės skambėjo vis ryškiau. Supratau, kad šitas vėjas gali atpūsti gerą (ir tą pat akimirką šiek tiek gruzovą) laiką. Kūriniai „Kodėl aš vėl (tavim tikiu)“ arba „Nenori būti“ atrodė vis malonesni, o „Išsekęs“ tikrai yra vertas būti vadinamas dueto hitu. Taip, gal energijos ir entuziazmo norėtųsi daugiau, gal prie tekstų norėtųsi kabinėtis, tačiau man įstrigo visuma, kuri yra išraiškinga, nors ir intravertiška, asmeniška, abejinga, nuoširdi, net jei ir bandytum rasti kokią nors pozą. „Kyla vėjas!“ yra tikrai malonus ausiai darbas, kurio, kaip minėjau, neužtenka paklausyti vieną kartą. Svarbiausia, niekas nesulimpa į vieną neoninę, dūminę, apsvaigusią masę, kaip nutinka kitoms panašaus stiliaus grupėms, kai substancijos nelabai lieka. Paprasčiau kalbant, albumas turi earwormus, turi savo stilių ir jame yra kūrinių, iš kurių lengvai galima pasirinkti mėgstamiausią. Dar drąsesni sprendimai ir dar drąsesni pareiškimai ateityje, manau, padės šiam vėjui pakilti dar labiau. Na va, ir pamoka man, klausyk, klausyk ir klausyk, nes dar nežinai, iš kur vėjas papūs.
83/100
„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Apple Music“
TAM TIKRI OBJEKTAI ERDVĖJE
Meaksuma
Apie šį albumą, kad ir kaip būtų keista, sužinojau ne per mūsų tautietę Ugnę Matulevičiūtę, bet per amerikiečių saksofonininką Samą Gendelį, todėl įsivaizduokite mano nustebimą, kai prie naujo jo darbo radau lietuvišką pavardę. Su nuostaba net pradėjau gūglinti, ar čia neįsivėlė kokia klaida (nors EP pavadinimas jau man, asilui, sufleravo, kad ne). Pasirodo, ne, ir dėl to – valio. Jokios klaidos nebūta. Malonus jausmas, perklausius šį mini albumą, tik dar labiau sustiprėjo. „Tam tikri objektai erdvėje“ yra itin ryškus savo konkretumu darbas, parodęs, kad eksperimentinei muzikai daug nereikia, ir primityvizmas, kurio čia nevartoju neigiama prasme, sukuria daug erdvės muzikai kvėpuoti. Nuo pat pirmų sekundžių kūrėjai nesimėto krūva garsų vien dėl efekto. Prasmingas ir neperkrautas dueto skambesys, skęstantis begaliniuose loopsuose, nesukuria muzikai nereikalingo svorio. Susidaro įspūdis, kad vos su vienu kitu instrumentu duetas sėdėjo kokioje nors priemenėje ir chillindami eksperimentavo, tačiau tam neteikė pernelyg daug dėmesio, nebandė savęs kažkaip itin įprasminti, grubiai tariant, neišsikalinėjo. Todėl „Tam tikri objektai erdvėje“ nuskamba lengvai, neerzinančiai, net nepastebi, kad kūriniai yra 3–4 minučių ilgio, nes, atrodo, klausei kokį 1,5 minutės eskizą. Visa tai, kaip minėjau, leidžia albumui lengvai kvėpuoti, jis neužgriozdintas, atvirkščiai, švarus ir netgi asketiškas. Todėl sausį, kurio pabaigos mes visi laukiame, jis tikrai palengvins mūsų ne itin lengvą dalią.
90/100
„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“
JŪRMYLĖ
Self-released
Ant Lietuvoje vis ramybės nerandančios nežinau kelinto postpanko bangos plaukiantis Veiveris išties žino, ką daro. Šaltas, konkretus, daug emocijų nerodantis, tačiau užantyje tamsą slepiantis kūrėjas dar vienu savo EP šįkart siūlo mums panirti ne į sielos, bet į jūros, smėlio, pajūrio ir mėlio gelmes, kur, kaip ir visada tokios muzikos atžvilgiu, ne viskas lyriniam subjektui yra gerai. Viena vertus, „Jūrmylė“ skamba kaip labai tikslingai apgalvotas mini albumas: garsų ne per daug, balsas absoliučiai atsiribojęs, o ir atmosfera tinka tingiems ir toli gražu neemocingiems šokiams. Šis aiškus priėjimas ir nebangavimas į kairę ir į dešinę suteikia darbui solidumo, o pačiam Veiveriui – itin tikslų muzikinį veidą. Kita vertus, perklausius EP, lieka šioks toks troškulys (gal dėl jūros vandens… Gerai, baigiu su jūriniais pokštais), lyg atlikėjas nedrįso, o gal ir tikslingai nenorėjo eksperimentuoti, suklysti ir išeiti iš aplinkos, kuri jam gerai žinoma. Dalykas, kuris mane šiek tiek trikdė, buvo šioks toks muzikos, tekstinių konstrukcijų, net ir pačios manieros nuspėjamumas, lyg Veiveris sudėjo į darbą labai daug įtakų, tačiau save kažkodėl primiršo. Todėl pasigedau įdomesnių sąskambių, gal net ir ritminių konstrukcijų. Visgi nenorėčiau sakyti, kad pats darbas yra koks nors ne toks, tačiau išsilaisvinti iš kanonų, ne tiek sekti mada, o daugiau galbūt savo asmeniniais impulsais kūrėjui būtų tik padėję. Tačiau jei jums patinka toks šiuolaikinis klasikinis (keista frazė, bet suprasite) priėjimas, su Veiveriu bus tikrai pakeliui. Juk jis tik už jūrmylės.
73/100
„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“
HABITS
Creative Industries
Iki dabar niekaip nesulipdavau su „Homechestra“. Nežinau, kur būdavo mano nesukibimo priežastis, tačiau vis susidarydavo įspūdis, lyg tai būtų „Ministry of Echology“ sister from another mister, todėl vis kildavo klausimas, ar tikrai tai yra reikalinga. Iki dabar, nes „Habits“ man sukūrė „Homechestros“ identitetą. Dabar tai subtilus soulą, pop ir indie muziką derinantis kolektyvas, nutolstantis nuo urban, kad ir ką šis terminas šiais laikais reikštų, šaknų ir praplečiantis savo muzikinį žemėlapį į kitus žanrus. Iš esmės „Habits“ yra itin skanus albumas, kuriame nėra naivaus bendruomeniškumo, nėra beprasmio šėliojimo, nėra to, kas mane glostydavo prie plauko. Kad ir kaip būtų keista, grupė įgavo miestietiškumo, europietiškumo, lyg dienos, kai laksyta po laukus, jau praėjo. Taip, tai solidu. Be to, su kiekviena perklausa vis gali atrasti naujų niuansų, naujų atspalvių, kuriuos galima tik sveikinti. Iš viso to gimsta albumas, kuriame nebereikia slėptis „aidologų ministerijos“ šešėlyje ar skambėti lyg tai būtų institucija prie minėtos ministerijos. Tai darbas su sava estetika, savu veidu ir savais vandenimis, iš kurių kolektyvas semiasi įkvėpimo. Džiugu, labai džiugu, kad grupė žengia rizikingą žingsnį ir sugeba ne prarasti, o kaip tik sukurti iš naujo savo identitetą, nebevaržomą nieko. Taip „Habits“ pavirsta vienu svarbiausių praėjusių metų pabaigos darbų, drąsiai nubraukiančių tai, kas buvo, ir žengiančių į priekį nežinoma, bet labai jaudinančia kryptimi. Kad toks būtų kiekvienos grupės įprotis.
91/100
„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“
III
Half-Delay
Jau kurį laiką kauniečiai „Akli“ yra įgiję tam tikrą kultinį statusą. Prieš keletą metų sukėlę nemažą šurmulį kūriniu „Baimė“, dabar trio išleidžia jau trečią albumą, kuris nors ir sukelia dvejopų jausmų, manau, iš esmės padidins tolygiai augančią grupės „Akli“ sekėjų armiją. „III“ įvardyčiau kaip klasikinį šios grupės albumą; jei girdėjote pirmuosius du, jau žinote jų vizitines korteles: agresyvesnį postpanką, ramesnius verse’us ir galiausiai tarp kriokimo ir šaukimo balansuojančius priedainius, tamsius tekstus ir nuotaiką, kurią būtų galima apibūdinti žodžiu „juoda“. Tuo pasižymi ir šis darbas: iš vienos pusės, žinant, kiek defragmentuota yra Lietuvos rinka, stabilumas padeda po truputį didinti gerbėjų ratą, iš kitos pusės, tai jau trečias panašus albumas, todėl man labiausiai ausis vilgė nauji sprendimai, kad ir ramesnis „Vaidenas“ ar (čia tik nuomonė) amerikiečių „Tool“ potėpių įkvėptas „III“. Šie kūriniai parodo naują kryptį, naujus ieškojimus ir naują požiūrį, kuris leidžia pabėgti nuo tam tikro „Aklų“ nuspėjamumo. Džiugu, kad dabar turime trijų albumų („Taikos“, „Refleksijos“ ir „III“) triumviratą, tačiau labai nesinorėtų, kad grupė save įspeistų į kampą, bijodama atstumti gerbėjus naujomis formomis. Juk naujos formos ir leis praplėsti kartais be reikalo konservatyvių klausytojų ratą. Iš esmės „III“ yra ryškus, solidus ir tvirtas „Aklų“ darbas, tačiau tikiu, kad juo trilogija galėtų ir baigtis, o grupė drąsiai verstų naują lapą, pilną tokių pat tamsių, tačiau gal mums mažiau įprastų istorijų.
80/100
„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“