Doc. dr. Kristina Stankevičiūtė
Vilniaus Gedimino technikos universiteto
Kūrybinių industrijų fakulteto docentė
Kalbėti apie madą kitaip nei kritiškai šiandien yra blogo tono ženklas, o pagrindinė šios kritikos tema – tvarumas. Jis tapo mados diskurso alfa ir omega – be tvarumo temos neapsieina jokia mados studijų konferencija (na, gerai, kai kurioms pavyksta išvengti šio klausimo, bet tik labai nedaugeliui). Iš tiesų truputį liūdna ir net apmaudu, kad vos tik mokyklinį amžių pasiekusį lietuvišką mados diskursą taip pat užvaldė tvarumo tema, palikdama tyvuliuoti gemalo būsenos daugybę kitų įdomių diskusijų apie mados prasmę ir paskirtį.
Žalia tvarumo, atsinaujinančiųjų išteklių ir ekologiškumo banga tiesiog užtvindė visą mados lauką. Nepalaikyti žaliųjų idėjų šiandien paprasčiausiai nepadoru – tvarumo kaip išganymo griebiasi net juvelyrai: jau ir Lietuvoje galima įsigyti papuošalų su perdirbtais deimantais (ak, kaip ekologiška! Nors už tą kainą mielai įsigyčiau su neperdirbtais, jeigu ką).
Šiame rūpinimosi dėl planetos ateities okeane plūduriuojantis didysis nepatogus klausimas, kylantis tiems, kurie vis dar bando galvoti savo galva, yra toks: ar apskritai tvarumo idėją įmanoma suderinti su mados kaip reiškinio koncepcija? Su mada tradicine prasme, suprantama kaip nuolatinis atsinaujinimas ir tendencijų kaita, ir / arba su šiuolaikine mados vizija, kuri, viena vertus, bando sekti ta naujausia tvarumo tendencija (nes ji madinga), kita vertus, ir toliau nesustabdomu greičiu gamina vis naujus drabužius, batus, aksesuarus, interjero detales ir daugybę kitų dalykų.
Ar įmanoma tvari mada
Žvelgiant į madą kaip į reiškinį iš konceptualios pozicijos, tvarumo reikalavimas yra oksimoronas, arba pati save paneigianti sąvoka. Moderni mados idėja, užgimusi Liudviko XIV dvare, teigia nuolatinę kaitą ir atsinaujinimą, nors tai savaime nei tvaru, nei ekologiška. Mados prasmė – jos laikinumas, ji kinta vien dėl paties kaitos principo, sako filosofas Larsas Svendsenas.
Dabar tvarumo reikalavimas madai visų pirma reiškia vieną paprastą dalyką: privaloma drastiškai sumažinti drabužių gamybą. Ne procentinėmis dalimis, o kartais. Paskaičiuota, kad šiuo metu pasaulyje prigaminta tiek drabužių, kad, visiškai sustabdžius gamybą, planetoje jų užtektų maždaug 20 metų. Ar bent pajėgiate įsivaizduoti, kaip tai atsilieptų pasaulio ekonomikai? 2021 m. duomenimis, pasaulyje mados industrijoje dirbo 3384,1 mln. žmonių, o jos vertė yra maždaug 3 trln. dolerių (tiksliau, 3 tūkst. mlrd.). Daugelyje Azijos valstybių darbas siuvimo fabrikuose yra vienintelis prieinamas darbas moterims (nekalbant apie už jį mokamus grašius, nesaugias darbo sąlygas, nekokybišką produkciją, išnaudojimą ir kitas baisybes, kurių beveik niekada neaptaria nei glamūriniai mados žurnalai, nei kasdienybės naujienas transliuojantys portalai).
Šiuos svarius ir sunkiai paneigiamus ekonominius mados industrijos reikšmės argumentus ir jų autorius ilgai buvo bandyta paveikti taikiomis šviečiamosiomis-edukacinėmis priemonėmis. Gerą dešimtmetį daugybė ekologija, tvarumu, žiedine ekonomika ir globalinio atšilimo pavojais susirūpinusių entuziastų – individų ir institucijų – visomis priemonėmis siekė edukuoti visuomenę ragindami nepirkti greitosios mados drabužių, rinktis vintažinius, antrųjų rankų gaminius, ilgai galvoti prieš perkant, ar to drabužio / objekto tikrai reikia, stebėti kokybę ir netgi – koks ekstremumas – nepirkti iš konkrečių greitosios mados milžinų („H&M“, „Zara“ ir kt.). Šio ilgo edukacinio proceso rezultatas buvo išaugusios vintažinių prekių kainos, pirmojo lietuviško vienaragio gimimas (taip, čia apie „Vinted“, jei kas pamiršote), kokybiškų prekių išnykimas iš „Humanos“, azijietiško giganto SHEIN spurtas ir nuolatinių tvarumą imituojančių rinkodaros kampanijų įsitvirtinimas didžiųjų greitosios mados tinklų darbotvarkėje. Beje, milžinė „H&M“ šiemet sulaukė mažiausiai vieno teismo ieškinio dėl melagingos tvarumo rinkodaros (pateikė liepos 22 d. Niujorko gyventoja Chelsea Commodore), kuri „kuria iliuziją, kad seni drabužiai tiesiog paverčiami naujais ar kad senų drabužių neatsiras šiukšlyne“, nors iš tiesų „perdirbimo sprendimai arba neegzistuoja, arba yra komerciškai neprieinami dideliu mastu“. Kitaip tariant, malonus senų drabužių keitimas į naujus su kelių procentų nuolaida tėra dar vienas rinkodaros triukas, neturintis nieko bendro su tvarumu.
Prabangos prekių sektorius, kurį įprasta laikyti savaime gerokai tvaresniu dėl gaminamų prekių kokybės ir kosminių kainų, išradingumu (ar įžūlumu) – neatsilieka. 2017 m. po pasaulio medijas pasklido žinia, kad „Burbery“ sudegino 37 mln. vertės neparduotų rankinių, drabužių ir kvepalų. Vartotojams pradėjus masiškai piktintis šia protu nesuvokiama praktika paaiškėjo, kad mados pasaulyje ji taikoma seniai ir niekam iki tol nekėlė didelio streso. Neparduotų prekių deginimas buvo traktuojamas kaip patogus būdas išlaikyti prekių ženklo išskirtinumą ir aukštas gaminių kainas, juolab kad to nedraudžia jokių šalių įstatymai, o kai kuriose, pavyzdžiui, JAV, tai yra pigesnis sprendimas nei išlaidos, kurių reikalauja perdirbimas. Žmonių reakcija į tokį begėdišką švaistymą privertė vienos svarbiausių mados šalių – Prancūzijos – vyriausybę 2021 m. skubiai priimti tvarumo ir žiedinės ekonomikos įstatymą, draudžiantį deginti ar kitaip naikinti neparduotą mados produkciją. Nuobaudos nusižengusiems gali siekti iki 15 tūkst. eurų. Kiek tokio dydžio bauda kelia grėsmę prabangos prekių megakompanijoms LVHM ir „Kering“, kurioms priklauso dauguma prekių deginimą praktikuojančių ženklų, atsakyti turbūt nelabai paprasta, nes dabar už finansines nuobaudas žymiai baisesnis yra vartotojų pasipiktinimas, lemiantis reputacijos nuostolius. Kad ir kaip būtų, į tvarumo diskusiją šis pavyzdys įneša tam tikros sumaišties, verčiančios iš naujo permąstyti prabangos, kokybės ir ekologiško vartojimo santykį.
Plastiko perdirbimo pasakaitės
Kitos tvarumo koncepciją propaguojančios idėjos skamba ne mažiau populistiškai. Viena ironiškiausių – siūlymas natūralius audinius keisti dirbtiniais, t. y. sintetiniais, teigiant, kad taip mažiau teršiama planeta ir tausojami gamtos ištekliai. Šį labai patogų vartotojų mulkinimo būdą jau prieš kelerius metus puikiai panaudojo didieji gamintojai – dabar visose greitosios mados (ir ne tik) parduotuvėse (ypač kai kuriose) pilna drabužių, pagamintų iš perdirbto poliesterio, kuris sudaro didesnę ar mažesnę audinio dalį (paprastai nuo 100 proc. iki 50–70 proc.). Kuo plastikas (atleiskite, sintetika) kenksmingas žmogui, vyresniosios kartos atstovams aiškinti nereikia, bet jaunimui norėčiau priminti: sintetiniai drabužiai nepraleidžia oro, todėl kūnas nekvėpuoja, prakaituoja, atsiranda bakterijų, kurios nuo kūno šilumos dauginasi, dėl to odą išberia, niežti, sklinda nemalonus kvapas. Nekalbu jau apie tai, kad vasarą su tokiu drabužiu – karšta, o žiemą – šalta. Taip, taikant aukštąsias technologijas pagaminti sintetiniai drabužiai, ypač specialių paskirčių, pavyzdžiui, skirti slidinėti, turi ypatingų savybių ir yra pralaidūs orui, tačiau juk slidinėjimo kostiumo kasdien nedėvime. Tačiau net patys kokybiškiausi sportiniai drabužiai tik iš dalies apsaugo nuo šių problemų, todėl juos reikia nuolat skalbti (žinoma, jei jūsų uoslė prasta ir šiaip esate labai abejingas viskam, galite pabandyti eiti į treniruotę su neskalbtais marškinėliais). Nebent esate iš tų žmonių, kurie visiškai neprakaituoja. Jei taip, jums tiesiog pasisekė, – ateities, perdirbto plastiko, pasaulyje galėsite išgyventi daug lengviau nei paprasti mirtingieji, išskiriantys įvairiausių skysčių. Beje, skalbiant sintetinius drabužius – tiek kokybiškus, tiek ne – vandenyje išsiskiria mikroplastiko dalelių, kurios patenka į mūsų maistą (nes vandens valymo įrenginių turinys virsta trąšomis, naudojamomis žemės ūkyje) arba vandenį (upes, ežerus ir galiausiai – vandenynus), kurį naudojame patys ir kuriame gyvena vandens gyvūnija. Teigiama, kad 35 proc. mikroplastiko, randamo vandenyne, patenka ten dėl mados industrijos.
Kalbant apie kitą tvarumo legendą – sintetinių drabužių perdirbimą, yra atlikta daugybė eksperimentų, įrodančių, kad toli gražu ne visus sintetinius audinius galima perdirbti. „State of the Planet“ puslapis (palaikomas JAV Kolumbijos universiteto klimato kaitos stebėsenos centro) rašo, kad tik 1 proc. sintetinių audinių perdirbama ir panaudojama naujiems drabužiams gaminti. Visi kiti (tai sudaro apie 53 mln. t tekstilės atliekų kasmet) baigia savo gyvenimą šiukšlynuose, kuriuose sintetiniams audiniams suirti prireiks iki 200 metų.
Kita problema – drabužiai, pagaminti iš vienąkart jau perdirbtų žaliavų (iš ką tik minėto perdirbto poliesterio). Tyrimai rodo, kad antrą kartą jų panaudoti beveik niekada neįmanoma, vadinasi, savo dienas jie baigia kaip ir jų protėviai – tame pačiame kasmečiame 53 mln. t šiukšlyne. Taigi teiginys apie sintetikos perdirbimą gerai skamba tik reklaminiuose greitosios mados atstovų kuriamuose klipuose.
Ar mažiau gali būti daugiau
Dar viena tvarumo legenda, virstanti saikingu gyvenimo būdu, yra tikėjimas, kad geriau turėti vieną kokybišką, brangų drabužį, kuris tarnaus daugybę metų, nei daug pigių ir paprastų, kuriuos, žiū, jau rytoj teks išmesti. Šis požiūris pats savaime ne toks geras, koks pretenduoja būti, nes, kaip ir dauguma pasaulio dalykų, turi dvi medalio puses.
Vieno kokybiško, brangaus daikto, pavyzdžiui, palto įsigijimas susijęs su keletu papildomų sąlygų. Drabužis – ne baldas; jei perkate jį daugeliui metų, reikėtų būti tikram, kad visus tuos metus jūsų santykis su tuo drabužiu išliks toks pat betarpiškas kaip ir pradžioje. Vadinasi, jūsų kūnas turėtų beveik nesikeisti. Žinoma, tokių stebuklų pasitaiko (štai viena mano pažįstama jau 20 metų yra tokios pat kūno apimties ir svorio), tačiau, manau, sutiksite, kad tai yra labiau išimtis nei taisyklė. Ypač moterims tai labai delikatus dalykas – svorio pokyčius gali nulemti motinystė, amžius, pasikeitęs gyvenimo būdas, stresas ar dar bala žino kas. Todėl prabangus paltas dažnai rizikuoja tapti kontroliniu formatu, laikomu spintoje tam laikui, kai numesite svorio (ir naktinių košmarų priežastimi, prisiminus jo kainą).
Kitas dalykas – toks prabangus drabužis turi būti garantuotai madingas visus tuos daugelį metų, kuriuos ketinate jį dėvėti. Vadinasi, jis turi būti klasikinio silueto, universaliai pritaikomos spalvos (juodas, pilkas arba smėlinis, na, gal dar tamsiai mėlynas) ir prie visko tinkantis. Taigi, nuobodus. Net jei toks neatrodo pirmaisiais ir gal antraisiais metais, visais vėlesniais turėtų toks būti. Nebent absoliučiai nesidomite nei mada, nei savo išvaizda. Vis dėlto daugybę metų dėvėti tą patį paltą pabosta net didžiausiam mados skeptikui. Kiekvienas daiktas turi moralinį senaties terminą, kuriam pasibaigus, to daikto gyvenimas pas vieną ir tą patį šeimininką tiesiog baigiasi. Net jei tas daiktas kainavo didžiulę krūvą pinigų.
Žinoma, pirkti daug pigių nekokybiškų paltų – nei protinga, nei originalu, nei galų gale tvaru. Juk jiems ir vietos namuose reikia daugiau atrasti. Jeigu jau apie tai kalbame, nekokybiškų daiktų apskritai nereikėtų pirkti, nebent turite galimybę juos pataisyti – patys ar meistrams padedant įsiūti naują pamušalą, sagas pakeisti įdomesnėmis ar net dalį nukirpti ir pasisiūti puspaltį, šortus ar mini sijoną. Kita vertus, pigiai įsigyto daikto mažiau gaila, todėl jis galbūt bus dažniau dėvimas mažiau formaliomis progomis – vedžiojant šunį, kepant kepsnius, grybaujant ar iškylaujant su murzinais giminaičių vaikais. Taip pigus ir paprastas drabužis gali būti net funkcionalesnis už prabangų, kurio teikiamas džiaugsmas kartais būna panašus į meilę su išskaičiavimu – teikia pasitenkinimą tik tam tikromis sąlygomis.
Kaip tvarumas galėtų sutramdyti mados žvėrį
Dauguma ekspertų sutaria, kad mados apetitą riboti būtina, tačiau nėra bendros nuomonės, kokios tvarumo strategijos gali tai padaryti. Noriu pabrėžti, kad nei plastiko perdirbimas, nei asmeninės vartotojų pastangos mažiau vartoti nelaikomos paveikiausiomis priemonėmis. Didžiausią efektą būtų galima pasiekti visų pirma politinėmis priemonėmis – priimant mados gigantų veiklą ribojančius įstatymus. Vienas žymiausių JAV mados žurnalistų, platformos „StyleZeitgeist“ įkūrėjas Eugene’as Rabkinas, dar neseniai pats aktyviai propagavęs edukacinį vartotojų auklėjimo metodą, dabar jau tiesiai skelbia, kad vienintelis būdas sutramdyti greitąją madą yra reguliavimas įstatymais. „Vyriausybės turi reguliuoti greitąją madą taip, kaip reguliuojama tabako ir automobilių pramonė“, – rašoma praėjusių metų lapkričio „StyleZeitgeist“ straipsnyje.
Kitas perspektyvus, nors labai brangus būdas – taikyti naujas technologijas, gaminti naujo tipo audinius, maksimaliai mažinti ir perdirbti gamybos atliekas (audinio, detalių likučius). Kiek šios priemonės pajėgios kovoti su ekonominiais ir finansiniais mados pramonės interesais, kol kas – retorinis klausimas.
Kasdieniam tvarumui mados srityje užtikrinti garantuotai tinka paprasčiausias būdas – tiesiog pirkti mažiau drabužių ar nepirkti visai. Jei pirkti būtina, protingesnis ir sveikatai naudingesnis pasirinkimas būtų natūralūs ar pusiau natūralūs audiniai: vilna, šilkas, medvilnė, viskozė, bambuko pluoštas ir kt. Juos perdirbti taip pat gerokai paprasčiau, o neperdirbti jie natūraliai suyra per kelis mėnesius ir taip mažiau teršia aplinką (klausimo, kiek ekologiškas ir aplinkos neteršiantis yra jų gamybos būdas, dabar jau nenagrinėsime).
Taigi, jei Naujųjų metų pradžioje jau planuojate pirkti tekstilės gaminių, susimąstykite. Gal vis dėlto geriau dar kelios taurės šampano? Dėl jo tvarumo jokių abejonių neturėtų kilti.
.
