Rašė Airidas Labinas (daugiau jo tekstų rasite „Substack“ naujienlaiškyje „Atspindžių kabinetas“)
Metropolio karštis ir triukšmas. Informacijos magma, tekanti išsekusiu kūnu. Masinės kultūros greitkelis, kuriame nuo greičio lūžta kaulai ir mutuoja į kažką vis mažiau suvokiamo. Muzika, skirta XXI a. produktyviam, efektyviam, ergonomiškam, viešai viskuo patenkintam, slapta viskuo nusivylusiam individui nuvaryti į pertekliaus pragarą, kur visos išankstinės kategorijos bus nušautos. Į glamūrą įvilkta šių laikų kritika ar ekscesų gausi pretenzija?
Tai tik keli įspūdžiai, kurie peršasi klausant „Plié“ 2021-ųjų debiutinio albumo „Never Took Place“. Susibūrę 2017-aisiais, „Plié“ pastaruosius septynerius metus juda įspūdinga trajektorija, sulaukdami vis daugiau dėmesio Lietuvos ir užsienio scenose. Šiemet jie išleido savo antrąjį albumą provokuojančiu pavadinimu „We Know Exactly What We’re Doing“. Visgi, nepaisant sėkmės, „Plié“ kūrybos variklį varantys geismai dažnam lieka paslaptingi ar neįkandami. Ar yra ką įkasti, jeigu pati grupė prisistato „eksperimentinės muzikos šarlatanais“? Ieškodamas atsakymo, noriu pasidalyti keliais asmeniniais įspūdžiais apie „Plié“, jų debiutą ir gyvus pasirodymus.
Plié šiuo metu sudaro šeši žmonės: du gitaristai, bosistas, būgnininkė, saksofonininkas ir vokalistas, žodžių autorius Matas Linkauskas, kuris pasirodymuose visuomet prikausto žiūrovų dėmesį. Charizmatiškas, gaivališkas, neurotiškas, geidulingas. M. Linkausko kūno kalba scenoje kuria klasikinio, net stereotipinio roko frontmeno įvaizdį, o sykiu ardo ir parodo mačistinių roko žvaigždžių absurdiškumą. Grupės gyvavimo laikotarpiu M. Linkauskas jau kelis kartus spėjo pakeisti vizualią tapatybę. Pastaruoju metu M. Linkauskas koncertuoja trumpais šortais, nešioja dubenėliu kirptus plaukus ir nenusiima cateye saulės akinių. Įvaizdis atliepiantis šiuolaikinės kultūros nesibaigiančią, atominę bimbofikacijos vasarą.
„Plié“ dainų tekstuose gausu sudėtingų, iškraipytų sąvokų ir griūvančios, yrančios sakinių sintaksės. M. Linkausko sprogstantis atlikimas vaizduoja žmogiškąjį mechanizmą, nebepajėgiantį suvaldyti į paviršių iš tamsiųjų psichikos kertelių besiveržiančių troškimų ir baimių. Jos spjaudosi ir trykšta pseudokalbos aktais, susiliedamos į vieną geismo išraišką. Gaivalingi geismai nuolat pjaunasi su kultūros našta, bandančia išsaugoti silpstančią savikontrolę ir civilizuotumą. Dainoje „Guerra Madre“ aptinkame naujadarą, apimantį daugelį grupei rūpimų temų: solipscene. Solipsizmo scena. Tiek reali, tiek virtualioji viešoji erdvė, kur atliekame savivaizdos ir savisiūlos performansus, siekdami save įteigti, trokšdami būti žinomi, mylimi ir geidžiami. Nors slapta nujaučiame, kad toji savastis sutrikusi, miglota, užsisklendusi savo baimėse.
Albumą pradedančios dainos „Naked Man Fears No Pickpocket“ personažas trykšta agresija, deklaruodamas savo jėgą ir nesuinteresuotą laikyseną: „ill crack your bones/ and ill rip your ears […] vain reality/ fuck whats gotta do with me/ fuck mortality“. Viskas prakošiama pro dainos personažo narcizišką, išpūstą sąmonę. Visgi kyla įtarimas, kad ši arogantiška laikysena yra tik fasadas. Priešingai nei bando įtikinti „Naked Man“ muzikos apokaliptinės garso sienos ir M. Linkausko stūgaujantis atlikimas, šio personažo jėga ir agresija yra tik tariama. Dainos pabaigoje M. Linkausko vokalas tampa vis labiau frustruotas supratus, kad nepavyksta tikrovėje įtvirtinti trokštamo savo įvaizdžio. Saviraiška virsta savisiūla, o savastis – pramoga kitiems. Tad ironišką atspalvį įgauna eilutės: „im colossal in my stance/ watch my bare naked ass“.
„Don’t Push Me“ – galbūt vienintelis albumo kūrinys, kurio pasakojamą istoriją galima lengviau iššifruoti. Padrikais, narkotinio šleikštulio prakoštais įspūdžiais kuriama naktinių klubų gyvenimo scenografija, kontrastuojant hedonizmą ir apatiją. Artėja konfliktinė situacija ir perteikiamas vieno iš konflikto asmenų vidinis monologas. Šis bando save įaudrinti: „swinging elbows round improper/ now im looking like your midnight fucker“. Tačiau įsiplieskus konfliktui muštynės taip ir neįvyksta, pagrindiniam personažui nuo apsvaigimo pargriuvus ant asfalto. Niekas nesiryžta jam padėti ir visą monologą užbaigia buitiškas, bet ir absurdiškas vaizdinys: „my prius doorbell rings i/ bite the sidewall ayy“. „Toyota Prius“ yra vienas populiariausių nūdienos ergonomiškų automobilių modelių, tapęs nuobodaus, ofisinio funkcionalumo, beveidžio vartotojiškumo simboliu ir siejamas su savimi patenkintais vidurinės klasės metroseksualais. Tad konflikto emocinis ir egzistencinis svoris neutralizuojamas vieno iš šiuolaikinės kultūros banalumo ir lėkštumo simbolių. Nakties eteryje – iki užkimimo rėkiantis balsas, kuriam visi lieka abejingi.
Konflikto eskalavimas dainoje yra svarbesnis nei pati sandūra. Pašiepiama performatyvi, aktualiu veiksmu netampanti agresija. Girdėti neviltis žmogaus, kuris užspeistas į kampą ne tik savo egzistencinės, bet ir platesnės kultūrinės situacijos. Didėjant lyčių vaidmenų ir seksualinių tapatybių sumišimui, sunkiau adaptuojasi vyrai, užauginti pagal tradicines heteroseksualumo formas. Siekdami kompensuoti savo sutrikimą šie vyrai ieško, dažnai toksiškų, išraiškos būdų, kuriais galėtų patvirtinti savo vyriškumą. „Plié“ pašiepia šias ideologines paradigmas, kurios gajos ne tik visuomenėje, bet ir pagal kurias kuriama roko muzika: agresijos performanso – grasinimo, kuris niekad nerealizuojamas. Socialiniai ir kultūriniai prietarai, slypintys už roko muzikos pykčio, nugesinami ne antitezėmis, o paties roko ekscesyvumu, virstančiu savo satyra.
Visgi „Plié“ nemoralizuoja ir per ironiją neatsiriboja nuo savo kūrybos temų. „Coming Out“ albumo kontekste išsiskiria kaip garsinė ir idėjinė priešprieša „Naked Man“ ir „Don’t Push Me“. Skandinančios triukšmo sienos keičiamos ramesniu maršo ritmu, kuris apipinamas trapiomis garsinėmis tekstūromis. „Coming Out“ personažo būsena žymiai labiau pažeidžiama: „tartarus my body employs / deconstructed demonized im poised / total scape no scapegoat unspoiled“. „Dekonstrukcija“ ir „demonizavimas“ nurodo į du socialinės tikrovės aspektus, kaip elgiamasi su ir reaguojama į seksualumą, konkrečiau – į biseksualumą ar homoseksualumą. „Dekonstrukcija“ nebūtinai nurodo į Jacque’o Derrida teorinę prieigą, bet nurodo į kritinių teorijų lauką, kuriame analitiškai skrodžiamos ir narpliojamos seksualumo formos. Tačiau besaikis teoretizavimas taip panaikina seksualumo egzistencinį opumą. Kitu atveju bet kokia seksualinė saviraiška sulaukia pasipriešinimo – „demonizavimo“, kai tos pačios formos tampa politinėmis pelnymosi priemonėmis. Abu kraštutinumai paaštrina individo, nepajėgaus artikuliuoti savo seksualumo visuomenei, patiriamą Tartaro pragarą. Tad ne oriai žengiama out of the closet, o greičiau represuotas libido virsta žaizda, kurios syvai trykšta išorėn, pasitinkami su pasišlykštėjimu. Nestebina, kad „Coming Out“ yra ne tik emociškai jautriausia „Plié“ daina, bet ir politiškiausia (neskaitant, žinoma, karo temos „Guerra Madre“ dainoje). Čia visi (savi)ironijos sluoksniai nulupami, kol lieka tik pulsuojanti, vieniša subjektyvybė.
Albumo pavadinimas „Never Took Place“ neatsitiktinai yra nuoroda į Jeano Baudrillard’o garsiąją esė „Golfo karas niekad neįvyko“ (La Guerre du Golfe n’a pas eu lieu, 1991). Kaip sufleruoja albumo viršelis (sukurtas Pauliaus Žižliausko ir Onos Vėliūtės), albumas yra apie gyvenimą, patiriamą per ekraną, kur viskas, kas buvo tikrovės tirštumos dalis – seksualumas („Coming Out“), karas („Guerra Madre“), kūniškumas („Dry Down Salts“ ir „Corpus Hypercubus“) – yra sulyginama virtualumo plokštumoje. Viskas perkošiama per medijų spektaklį, kur autentiškos patirtys išdarkomos ir sunaikinamos. Net ironija, kaip kritikos strategija, išseko ir tapo dar viena saviapgaulės forma. Tad „Plié“ nuolat laviruoja tarp ironijos ir nuoširdumo, niekad neleisdama priprasti prie vienos ar kitos. Perteklius tampa savotiška prasmės ieškojimo ir kūrimo strategija. Dirbtinis kuklumas ir minimalizmas nieko nebepasieks, pirmiau nepaskęsdami interneto popkultūros srautuose, tad hedonistiškas perteklius nukreipiamas prieš save patį. Taip ieškoma nevalingo tikrovės prasiskverbimo. Spontaniško prasiveržimo momento, kurio neapdoros apatiškas racionalumas ar korporacinis pragmatizmas.
Gyvi pasirodymai įkūnija šias spontaniškumo paieškas. M. Linkauskas, atlikdamas kūrinius, nuolat keičia oficialiai paskelbtų dainų žodžių sąskambius ir reikšmes. Viena tokių nuogirdų įkvėpė šios esė pavadinimą, grupės bosistui išgirdus dainos „Naked Man“ eilutę „life renege my“ koncerte suskambant kaip „life black enigma“. Life visgi renkuosi versti kaip gyvastis, o ne gyvenimas, kadangi „Plié“ kuria apie gaivalingą jėgą, varomą juodų sielos gelmių, kur autodestrukcija ir vitalizmas susipina.
Paskutinis dalykas, kurį noriu aptarti, yra dainose „Naked Man“ ir „Never Took Place“ esančios nuorodos (sample’ų pavidalu) į du asmenis – pankroko antikristą GG Alliną ir serijinę žudikę Aileen Wuornos. Mano nuomone, neatsitiktinai albumas pradedamas GG Allino ir užbaigiamas A. Wuornos kalbų ištraukomis – dviejų XX a. monstrų, kurie buvo šlovinami ir niekinami už jų monstriškumą. GG Allinas už savo degradacijos performansus, kai per koncertus tuštindavosi ant scenos, užsiimdavo psichologine ir seksualine prievarta, buvo aukštinamas kaip grynoji panko dvasia. A.Wuornos buvo nuteista mirties bausme už septynių vyrų, kurie, jos teigimu, ją bandė išprievartauti, nužudymą, o dabar sulaukia susižavėjimo iš interneto true-crime subkultūrų. Nors ir šis susižavėjimas nėra toks romantizuotas ar net seksualizuotas kaip su serijiniais žudikais vyrais, pvz., Tedu Bundy ar Jeffrey Dhamer’iu, visgi masinės sąmonės obsesija su šiomis asmenybėmis verčia kilstelėti antakį.
Šių dviejų asmenybių kultūrinės situacijos jų gyvenamuoju laikotarpiu (juolab abu yra gimę 1956 m. ir tą pačią mėnesio dieną, A. Wuornos – vasario 29-ąją, o GG Allinas rugpjūčio 29-ąją) atskleidžia žymiai labiau seksistines dinamikas tuo požiūriu, kaip su kiekvienu buvo pasielgta. GG Allino agresyvia ir nihilistiška saviraiška buvo žavimasi kaip vieno vyro maištu prieš krikščionybę, puritonišką dorovę ar apskritai bet kokią civilizacijos idėją. Kiti pankai ir slapti gerbėjai nebūtinai linkę pasekti tokiu elgesiu, bet kai kurie, be abejonės, išgyvendavo ir sublimuodavo mizantropijos jausmus per GG Allino asmenį ir veiksmus. Netgi plėtojant savo pasiūlytą „Naked Man“ dainos interpretaciją, GG Allinas pasirodo kaip mano aprašytas personažas – manifestuojantis savo agresiją ir neapykantą kaip pasirodymą, bet slapta suvokiantis, kad jis kuria iškreiptą savasties vaizdinį, kurį vartos ir kuriuo svaigs kiti. Interviu su GG Allinu, kur jis atsiriboja nuo savo sceninio įvaizdžio, parodo stebėtinai ramų, net tikslingą žmogų, kuris nujaučia juodąją geismo tikrovę, jos patrauklumą ir jai pasiduoda, neįžvelgdamas alternatyvų.
A. Wuornos savo teisme net nesulaukė padorių teisminių procedūrų, kurios būtų grįstos lyties atžvilgiu nešališkais vertinimais ir tyrimais. Medijos demonizavo A. Wournos, paversdamos ją bulvarine sensacija, ignoruodamos klaikią psichologinio ir seksualinio smurto gausią istoriją, kuri privedė prie jos kraupių veiksmų. „Never Took Place“ kūrinyje panaudotas A. Wuornos sample’as yra ištrauka iš jos kalbos teisme, kurioje ji būtent ir akcentuoja, kad Amerikos teisinė sistema pasielgė su ja nesąžiningai. Niekam nekiltų minčių teisinti A. Wuornos dėl jos veiksmų, tačiau šiuo atveju turime pripažinti teisinių praktikų ydingumą ir kaip buvo susitvarkyta su A. Wournous reprezentacija viešajame diskurse.
Nespėjus atrasti blaivaus santykio tiek su GG Allinu, tiek su A. Wuornos, demonizavimas išsigimė į romantizavimą, sensacionalizmas virto susižavėjimu. Šis reiškinys verčia atsigręžti į mus pačius. Tuos, kurie demonizuoja, ir tuos, kurie šlovina. Ne veltui šie du monstrai apibrėžia albumo „Never Took Place“ idėjinę visatą. Jie išreiškia gilų šiuolaikinio žmogaus potraukį radikalioms asmenybėms, atliepiančioms mirties, baimės, prievartos, begalinės stimuliacijos impulsus. XXI a. samsaros ratas: demonizuojame, kad stipriau jaustume savo civilizuotumą, ir slapta žavimės demonais, kad įveiktume civilizacijos buksuojančią monotoniją. „Plié“ kelia klausimų apie liguistą individų ir visuomenės potraukį šioms ribinėms asmenybėms. Konfrontuojami –mūsų nepadoriausi troškimai, kai, išsivadėjus agresijos svaiguliui, lieka paskutinio kūrinio nepatogūs dūžiai. Realybės pagirios, kurios suka ir suka, daužo ir daužo mūsų stingstančius moralinius vidurius.
„Plié“ debiutas – tvankus, reiklus, ambicingas. Kūrybinio potencialo su kaupu. Ar naujas albumas pranoksta debiuto aukštai užkeltą kartelę – klausykite ir nuspręskite. Dabar solipscenos darbo laikas baigėsi, tad laikas kviesti priusus ir skirstytis namo.