Kalbino Ieva Klimaitė
„Manau, kad fotografija turėtų perteikti ne tai, koks pasaulis yra, o tai, kaip mes jį jaučiame“, – teigia dokumentinės fotografijos kūrėjas, fotografijų knygų autorius, ne vienu tarptautiniu apdovanojimu įvertintas menininkas Mario Wezelis. Žvelgiant į jo fotografijas, šiais žodžiais nesunku patikėti. Šiuo metu tėvystės, vyriškumo ir šeimos temas tyrinėjantis M. Wezelis įtaigiai fiksuoja pokyčius ir gyvenimo akimirkas, kurių suteikia gimęs vaikas. „Nemirtingumo pabaiga“, – taip savo patirtis įvardija vienas autentiškiausių Vokietijos fotografų.
„2017 m. lapkričio 16-ąją gimsta mūsų dukra. Kai laukimas baigiasi, suprantu, kad tai tik pradžia. Dienos virsta begalinėmis naktimis. Mano kalba kažkaip praranda prasmę, o pasaulis už lango, kuris anksčiau buvo toks svarbus, nebeturi ypatingos reikšmės. Nuo šiol viską matau kitaip, nes naujo gyvenimo pradžia į mano pasaulį atnešė mirtingumo suvokimą“, – Kaune eksponuojamą parodą aprašo menininkas. M. Wezelio kūrybą iki spalio 31 d. galima išvysti Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, kur visą mėnesį vyks Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis IPMA.
– Mario, tavo kūrybos kelyje – daugybė vingių: nuo darbo vietiniame žurnale iki publikacijų prestižiniuose leidiniuose, tokiuose kaip „National Geographic“. Galiausiai, daug asmeniškesnės fotografijos atradimo. Kaip visos šios patirtys formavo tave kaip fotografą? Kur esi šiandien?
– Vienas dalykas, kurį supratau labai anksti, yra tai, kad mano, kaip fotografo, kelias ir asmeninis augimas – neatskiriami. Fotografija visuomet buvo mano gyvenimo dalis.
Fotografuoti pradėjau paskutinėse gimnazijos klasėse ir tai greitai tapo mano identiteto dalimi, padėjo pritapti draugų rate, suteikė prasmės jausmą. Po kelerių metų įsidarbinau vietiniame laikraštyje ir staiga fotografija leido tyrinėti ir naujai atrasti miestą, kuriame gyvenau visą savo gyvenimą. Sutikau žmonių, kurių niekada nepažinojau, galėjau giliau suvokti mane supantį pasaulį. Vėliau išvykau studijuoti dokumentinės fotografijos į Šiaurės Vokietiją, kur meną panaudojau bandydamas suprasti kitų žmonių patirtis, atsiriboti nuo šeimos gyvenimo, prie kurio buvau pripratęs. Dokumentuodamas kitų žmonių gyvenimus, pamažu supratau, kaip turėčiau kurti savąjį.
Vienas didžiausių mano projektų įvyko prieš kelerius metus, kai keliavau po JAV. Pirmą kartą į kitų žmonių realijas pažvelgiau per savo asmeninę perspektyvą. Mano kūryba pradėjo remtis tuo, kaip aš suvokiu tam tikrą vietą, o ne tuo, kokia ji yra kitiems.
Kai tapau tėvu, nebegalėjau keliauti, nebeliko ir energijos pasinerti į kitų žmonių patirtis. Aš pradėjau savo gyvenimą. Iš pradžių tai mane šokiravo, suvokiau, kad nebegaliu dirbti kaip anksčiau, prasidėjo tam tikra kūrybos krizė. Tačiau maždaug po metų supratau, kad nuo šiol kursiu remdamasis savo paties realybe.
– Apie ką galvoji spausdamas fotoaparato mygtuką? Kam skiri daugiausia dėmesio – žmonėms kadre, savo asmeninei kelionei ar auditorijai, kuri žiūrės tavo darbus?
– Ruošdamasis kadrui niekuomet nepergalvoju – tai daugiau nuojautos jausmas, tvyrantis tam tikroje situacijoje. Manau, kad fotografija yra intuityvus procesas, kuriame atsiskleidžia ir mano asmenybė. Nuotraukose matau savo paties refleksijas – tam tikru būdu aplinka, daiktai, žmonės, persijojami per mane patį, temas, kurios man yra įdomios. Gyvenu, o gyvendamas patiriu pasaulį – fotoaparatas tampa įrankiu, leidžiančiu šiose akimirkose atrasti prasmę. Žiūrovas šiame procese dar nedalyvauja.
Kartais jaučiu norą peržiūrėti savo archyvus, nes tai svarbi mokymosi dalis. Pavyzdžiui, supratau, kad jau kuris laikas tarsi apsėstas fotografuoju automobilio bagažinę – ji tapo mano šeimos simboliu. Kai kurios nuotraukos yra asmeninės – jomis nesidaliju.
Nuotraukų koregavimas – laikas, kai šone palieku nuojautą ir pradedu reflektuoti. Mąstau apie tai, kaip nuotraukos paveiks žiūrovus. Jei manęs nepažinotum, ar vis dar suprastum emociją ir idėją, kurią skleidžia viena ar kita fotografija? Mano tikslas nėra parodyti savo paties gyvenimą – siekiu universalumo ir gylio. Noriu, kad mano kūryba būtų autentiška, tačiau atskleistų platesnes temas.
– Pastaruoju metu savo kūryboje kalbi apie tėvystę, šeimą, vyriškumą. Ką šiose temose atradai ir supratai, kas tave vis dar tebestebina ir domina?
– Jaučiu, kad pasiekiau lygį, kai apie tėvystę galiu kalbėti per daug gilesnę ir asmeniškesnę perspektyvą. Tam, kad savo patirtis galėčiau išreikšti per fotografiją, turėjau priimti pokyčius, kurių suteikė tėvystė. Vis dar to tebesimokau.
Pradėjęs tyrinėti tėvystės temą supratau, kiek mažai darbų remiasi šia tema. Vyro vaidmuo šeimoje niekuomet nebuvo stipriai išreikštas. Kaip gali kurti istoriją apie tėvus, jei jų vaiko gyvenime beveik nėra? Tikiu, kad moterys, patirdamos motinystę, patiria daug daugiau iššūkių, todėl nenorėjau supriešinti motinos ir tėvo indėlio, greičiau – paskatinti suprasti abi puses. Manau, tai gali būti socialinio pokyčio dalis, veikianti tik tuomet, jei abu tėvai sutinka situaciją keisti.
– IPMA festivalyje pristatysi asmeninių patirčių įkvėptą parodą ir dirbtuves. Kokią pagrindinę žinutę jos perduoda?
– „Nemirtingumo pabaiga“ (The End of Immortality) yra projektas, apimantis fotografiją, vaizdo medžiagą ir asmenines dienoraščio ištraukas. Fotografijos darytos pirmais metais po mano dukters gimimo, o vaizdo įrašai fiksuoja pirmuosius sūnaus gyvenimo metus. Dienoraštis buvo rašomas pirmaisiais mano tėvystės metais. Ši medžiaga tyrinėja, ką reiškia tapti tėvu: tai ir pirmosios transformatyvios savaitės, pasikeitęs ryšys su partnere, naujas meilės suvokimas, stebėjimas, kaip tėvai tampa seneliais, kaip judame link naujo gyvenimo etapo. Videodarbais norėjau stebėti, kaip bėga laikas ir koks jo ryšys su izoliacija: ką reiškia gyventi savotiškame kokone – mūsų bute, kai naujas gyvenimas skleidžiasi čia pat, už lango. Nors tai atspindi mano, kaip tėvo, patirtis, tikiu, kad yra universalu visos šeimos atžvilgiu.
Dirbtuvių idėja kilo supratus, kaip fotografija man padėjo reflektuoti ir susidurti su iššūkiais šiame naujame gyvenimo etape. Tai nėra pasakojimas apie tai, ką reiškia būti tėvu, greičiau tai erdvė reflektuoti apie asmeninę kelionę pasitelkiant kūrybos metodus.
– Tėvystės konceptas ir reikšmė skirtingose kultūrose ir visuomenėse suvokiama labai įvairiai. Kaip šie darbai paveikė žiūrovus skirtingose šalyse?
– Man tai labai įdomu. Projektą apie tėvystę pradėjau Danijoje, kur pajaučiau, kad tema yra daug natūralesnė. Atrodo, Šiaurės šalys yra labiau pažengusios – čia tėvystė daug priimtinesnė. Nors iš pažiūros atrodo, kad Vokietijoje tėvai taip pat įsitraukia į šeimos gyvenimą, skaičiai ir statistika sako ką kita, o tai rodo, kad problema tebeegzistuoja.
– Parodoje svarbus vaidmuo tenka atminčiai. Ar šis projektas privertė naujai pažiūrėti į tavo paties vaikystę, santykį su tėvais?
– Pirmaisiais mano dukters gyvenimo metais atminties vaidmuo išties buvo svarbus. Atrodė, kad viduje atsivėrė kažkokios durys, iš kurių plūsta prisiminimai ir emocijos. Mano dukrai šiuo metu šešeri ir ji ką tik pradėjo eiti į pirmą klasę. Tai irgi privertė susimąstyti apie vaikystę. Dažnai kalbėdamas su vaikais pastebiu kartojantį savo tėvų frazes. Mąstau, kiek manęs ateina iš jų. Norėčiau tyrinėti savo ryšį su tėvais, tačiau kol kas neatradau tam tinkamos formos.
– Prie kokių projektų dirbi šiuo metu? Ar toliau giliniesi į tėvystės temą?
– Projektas, prie kurio dirbu šiuo metu, susijęs su motinos, tėvo ir vaiko ryšiu, stebint pirmąsias penkias naktis nutraukus vaiko žindymą. Šis laiko tarpas yra kertinis, pažymi momentą, kai vaikas nebėra biologiškai priklausomas nuo motinos. Tai keičia tėvų vaidmenis.
Virš mūsų įrengiau kamerą, fiksuojančią kūnų šilumą kas dvi minutes, – vaizduose matoma, kaip žmonės juda, kas rūpinasi vaiku, jį paguldo į lovą, nešioja ir pan. Iš viso surinkau per 1 800 vaizdų, o tai labai didelis skaičius, ypač albumui ar parodai. Daug galvoju apie konceptą, nuotraukų svarbą ir išdėstymą.
– Tai labai intymu ir asmeniška. Ne kiekvienas šiomis akimirkomis sutiktų pasidalyti su visu pasauliu.
– Esu nusiteikęs atvirai dalytis savo mintimis ir jausmais, tačiau nė vienas iš šių projektų nėra apie mus. Darbuose, kuriuos pristatau festivalyje, stengiuosi išsaugoti žmonių anonimiškumą – būtent todėl jie dažnai matomi tolėliau arba nusukę veidus. Tikiu, kad tai leis lankytojui lengviau atrasti ryšį su nuotrauka.
Seniau bandžiau fotografuoti ir kitus tėvus, tačiau ilgainiui supratau: norėjau, kad jie justų panašius išgyvenimus kaip aš. Man trūko gylio. Tad nusprendžiau dėmesį skirti savo šeimai. Apskritai tikiu, kad fotografija nebėra skirta pasauliui rodyti – šiandien reflektuojama apie tai, ką reiškia šiame pasaulyje gyventi ir jį jausti.