Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.
LIVIJA GEMMA
DANGUS JAU RAUSTA
Self-released
Atrodytų, kad visi svajingų moteriškų balsų prie klepo etatai jau yra užimti, tačiau tuomet atsiranda maištininkė, kuri sumaišo visas kortas ir nė kiek nerausdama, skirtingai nuo to paties dangaus, išsireikalauja savo vietos prie klavišų. Livijos Gemmos, arba Livijos Šiaudvirtaitės, albumas „Dangus jau rausta“ nemenkai sudrebina, nes bent jau man tai pirmoji tokia stipri šių metų staigmena. Visiškai individuali, visiškai unikali ir op, 1, 2, 3… savo vietą išsikovojusi kūrėja pasiūlo dar negirdėtos eksperimentinės folktronikos arba ambientinės indietronikos, arba… ai, vadinkite, kaip norite… Jos muzika ne tik žavi savo drąsa, užtikrintumu ir tvirta kryptimi, bet ir sukuria aiškią atmosferą. „Dangus jau rausta“ yra itin brandus darbas, kurį sukūrė labai jautri atlikėja. Šis lyg iš Venecijos stiklo išpūstas albumas yra tai, ką visada nori išgirsti iš jaunų atlikėjų: ne chaosas, ne trankymasis į visas puses, ne bandymas beprasmiškai užkariauti pasaulį ar bent jau paauklėti nusenusius pezėtojus, tačiau absoliučiai tvirta saviraiška, aiški žinutė, papuošta pačiai atlikėjai pažįstama ir artima estetika. Galiausiai, tikriausiai tai būtų galima įvardyti vienu žodžiu – individualumu. Livija Gemma yra individuali, jos jau dabar su niekuo nesupainiosi ir jos muzika yra jos savasties ir atpažįstamumo dalis. „Dangus jau rausta“ – labai geras albumas, kuris metų pabaigoje tikrai atsiras geriausių įrašų dešimtukuose. Džiugu, kad vis dar atrandama, prisijaukinama ir nebijoma būti savimi, o ne taikytis prie tendencijų. Dangus tegul rausta, o Livijai rausti tikrai nėra dėl ko.
93/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)
ALINA ORLOVA
NAKTIES ATVIRUKAI
Creative Industries
Su jau veterane scenoje galimos vadinti Alinos Orlovos kūryba mano santykis buvo visada dvejopas. Viena vertus, kokybiškai ir objektyviai viską kūrėja ir jos komanda darė gerai, profesionaliai, subtiliai ir pan. Antra vertus, aš vis tiek grįždavau prie to šuns, kuris dingo, prie to mėnulio, lyg tai būtų vis dar nenupjauta bambagyslė. „Nakties atvirukai“ tikrai gali ją nutraukti. Iki šio albumo nemaniau, kad Alina yra skambėjusi taip įvairiapusiškai, taip eklektiškai, taip paslaptingai ir mistiškai, ir taip siekusi sudėti visa aplinkui į vieną darbą. Šis LP – tikrai didelis darbas, kuriame yra ir itin apokaliptinio kabareto, ir dreampopo, ir triphopo, ir „Twin Peaks’o“, ir netgi kosmoso platybių įkvėptų garsų. Nenustebčiau, kad kūrėjos fantazijos kamputyje nerimastingai dar ir Tomas Waitsas sėdėjo, šiltai šypsodamasis. Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, man atrodo, kad į „Nakties atvirukus“ dainininkė ir dainų kūrėja sudėjo visą save. Ar tai jos magnum opus? Velniai žino, tačiau tai, kad vos į 38 minutes Alina sugebėjo įdėti tiek muzikinių, tiek tekstinių įtakų, išties stebina. Taip, kai kurie kūriniai yra stipresni, o kai kurie, jauti, galėtų suskambėti dar turiningiau (ypač palyginti su itin sėkmingais), tačiau, sudėjus viską į viena, susidaro įspūdis, kad mažiausia, ką klausai, tai – dvigubą albumą. Esu tikras, kad „Nakties atvirukai“ mane privers grįžti prie ankstesnės kūrėjos diskografijos. Visgi labai įdomu paanalizuoti iš arčiau, koks buvo kelias, atvedęs Aliną iki šio darbo. Tačiau ir dabar albumas skamba kaip tiesiog labai solidus, brandžios, bet vis dar alkanos kūrėjos pasiekimas. Dieve, negailėk jai įkvėpimų.
88/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)
EMILIJA KAROSAITĖ
NEMATOMA VISATA
Self-released
Naujasis Emilijos Karosaitės EP „Nematoma visata“ dar kartą parodo, kad netgi gana stipriai eksploatuojamuose žanruose visada galima rasti savo grūdą, savo pateikimą ar tiesiog savo vietą scenoje. Nors jos ankstesnis mini albumas „Aprašykime dienas“ skambėjo eksperimentiškiau ir drąsiau, „Nematoma visata“ parodo kitokią Emilijos pusę – švelnesnę, subtilesnę ir labiau įsileidžiančią folk įtakas. Visgi, šis darbas gali užkabinti jame slypinčiomis paieškomis. Emilija nesirenka lengviausių akordų, nuspėjamiausių harmonijų ar saugiausių melodijų. Net ir konservatyvesnis nei prieš tai buvęs darbas reikalauja įsiklausyti ir gerbti talentą. Pavyzdžiui, kūrinys „Nenuostabu“ turi Nicko Drake’iško liūdesio ir plaukimo, tačiau toli gražu nėra jo kopija. Tai priimta estetika, kurioje kūrėja siekia naviguoti pati. Be to, nerėksmingas ir dėmesio nereikalaujantis Emilijos vokalas leidžia kreipti dėmesį į muziką kaip į vienį arba, kaip sufleruoja EP pavadinimas, kaip į nematomą visatą. Džiugu girdėti taip atsigaunančius žanrus, taip gimstančius atlikėjus ir kartais daug iššūkių patiriančią, tačiau dabar tiesiog pulsuojančią kūrybiškumu lietuvišką sceną. Galite sakyti, ką norite, bet ne pinigai viską lemia ir galbūt mes neturime didelių turtų, tačiau turime talentų, kuriems ribos sukuria galimybių. E. Karosaitė su savo nors ir trumpa, tačiau jau dabar itin įvairiapuse diskografija yra puikus to pavyzdys.
85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
1.90.3-VYJDHBN7EGGQBH6E65UPXYEFVA.0.1-1
MONIKA PUNDZIŪTĖ
SOPA
Self-released
Smagu matyti laisvus ir turinčius galimybę daryti tai, ką nori, žmones. Iš televizinio talentų šou gimusi ex Monique šiuo keliu ėjo apie dešimt metų ir dabar turime galimybę išgirsti ją tokią, kokią pati norėtų, kad išgirstume. All puns intended jai tikrai dėl to sopa. Todėl nenuostabu, kad tai, kas itin mėgavosi senesne, saugesne ir labiau popsine dainininkės kūryba, naujasis etapas gali šiek tiek atstumti. Tačiau tik šiek tiek, nes Monika popmuzikos skambesio neatsisakė, tiesiog pridėjo rupumo, gitarų, kantri ir klaidos galimybės. Tai suteikė mums išskirtinę galimybę pamatyti Moniką labiau kaip individualią atlikėją, o ne kaip komandos darbo rezultatą. Taigi galiu sakyti, kad „Sopa’oje“ kūrėja labai nori būti panaši į lietuviškąją Taylor Swift ir kad kelias iki to dar toli gražu neįveiktas. Antra vertus, tai nėra tiek svarbu, nes man daug įdomiau Moniką Pundziūtę vertinti kaip savotiškai debiutuojančią dainininkę, o ne masiniam skoniui taikiusį projektą Monique. Indie folko apipavidalinimas tik prisideda prie Monikos nuoširdumo, net jei tekstai kartais sušlubuoja, suklibinkščiuoja. Dabar šios klaidos skamba kaip proceso dalis, o ne galutinis ir apskaičiuotas sprendimas. Galiausiai mums pateikiamas labai gyvastingas, labai kibirkščiuojantis ir netgi, drįsčiau sakyti, laimingas albumas, ant kurio neužkraunama didžiulė atsakomybė. Tai mažas Monikos karjeros žingsnis į priekį, į savarankiškumą ir savo identiteto įtvirtinimą. Belieka viltis, kad kitas albumas jau triumfuojančiai bus pavadintas „Opa!“.
76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)
SHISHI
FAQ
Birthday Cake Records
Šis merginų trio (nors, jei neklystu, grupės narių jau būta penkių) yra keistas ir itin savitas žvėris. Kažkada tarp trasho, kičo ir laisvo rokenrolo nardžiusios merginos išsikristalizavo savo postpanko arba artpanko skambesį, neišdavė savęs, savo filosofijos ir žingsnis po žingsnio toliau aria savo vagą. Man jos visuomet buvo hit or miss kolektyvas, kartais žavėdavęs itin kūrybiškais sprendimais, o kartais taip suerzindavęs, kad pats nesupratau, iš kur tas pyktis kyla. FAQ yra kažkur… na, tikrai ne per vidurį, tačiau ir stogų lyg koks viesulas neplėšia. Pirmiausia, manyčiau, tai labai madinga hipsteriška muzika, imanti daug įkvėpimo iš DIY tradicijos, tačiau neatstumianti protestu ar agresija. Laisvamaniškas ir neįpareigojantis grupės skambesys jau seniai turi savo gerbėjų ratą ir FAQ dar labiau pagilins jų ištikimybę. Atsižvelgiant į tai, kad pasaulio scenoje pankavimas ir savotiškas disonansiškumas grupių skambesyje vis dar yra ant bangos, galima ir užsienyje užsidirbti ne tik karmos taškų, bet ir tiesiog užsidirbti. O ir nuolatinis produktyvumas ir pastovumas, visuomet palaikęs pulsą, tikrai gali sukelti ne vienos perdegusios lietuviškos grupės pavydą. Be to, mane visada žavėjo šio kolektyvo atkaklumas; ir grupės pradžioje ne itin geras mokėjimas groti, ir sudėties pasikeitimai, ir apskritai nekomercinis skambesys galėjo išvarginti šią komandą, tačiau ji viską daro ir toliau su tokiu pat užsidegimu, kokį demonstravo kūrybinio kelio pradžioje. Gal Cindy Lauper ir buvo teisi…
76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
){kind=link}