Aukštoji mada Luvre. Apie muziejines mados projekcijas

Vasarį mano socialinių tinklų burbulas įkaito nuo mados parodų vaizdinių. Visi, kas galėjo, keliavo į „Dolce ir Gabbana“ parodą Paryžiuje ir, žinoma, pasiskelbė apie tai visam pasauliui. Tokiu pagyrūniškumu teko nusidėti ir man – tikiuosi, kad reportažas iš Paryžiaus parodų jums nors truputį patiko ☺. Tačiau šį kartą noriu aptarti kitą parodą – apie ją socialiniuose tinkluose buvo kalbama gerokai mažiau (užtat išsamiai aptarė  LRT), nors, mano (ne)kuklia nuomone, ji yra gerokai svarbesnė už kitas mados parodas, nes turi tam tikrą simbolinę reikšmę, į kurią ir noriu atkreipti jūsų dėmesį. 

„Aukštoji mada Luvre – menas ir mada: svarbiausi akcentai“ (Louvre Couture – Art and Fashion: Statement Piece) – maždaug taip reikėtų versti parodos pavadinimą (statement piece anglų kalba reiškia išskirtinį, dėmesį atkreipiantį drabužį ar aprangos detalę). Tai pirmoji per 231 metų Luvro parodų istoriją mados kūrinių ekspozicija. Objektai į ją buvo surinkti iš viso pasaulio – savo darbus paskolino 45 dizaineriai ir mados namai, dalis kolekcijos paimta iš gretimo Dekoratyviųjų menų muziejaus ir mados istorijos muziejaus Palais Galliera. Suknelės, kostiumai ir įvairiausi aksesuarai, integruoti į Luvro muziejaus Richelieu sparno pirmo aukšto 9 tūkst. kv. m erdves, „naujai nušviečia glaudų istorinį dialogą, kuris ir toliau vyksta tarp mados pasaulio ir didžiausių muziejaus šedevrų, nuo Bizantijos iki Antrosios imperijos“, – teigia parodos aprašas internete. 

„Integruoti“ – šiuolaikiškas žodis, kuris šiuo atveju nelabai tinka, nes per daug kalba apie dabartį ir asocijuojasi su kokiais nors laidais, kabeliais ar tinklo visuomene. Parodoje eksponuojami mados objektai reprezentuoja amžinąsias vertybes ir universalius grožio, estetikos kanonus: mados namų „Yves Saint-Laurent“, „Christian Dior“, „Chanel“, „Schiaparelli“, „Balenciaga“, „Alexander McQueen“ ir kt. drabužiai, rankinės, batai ir įvairūs papuošalai (sagės, auskarai, vėriniai ir dekoratyvios-parodomosios paskirties objektai, tokie kaip iš aukso nulieta nėrinių pirštinė) gali būti dėvimi ir šiandien, nors kai kurie sukurti prieš keliasdešimt metų. Jų iš viso parodoje eksponuojama 99 ir nuoširdžiai patariu jiems skirti bent dvi valandas, nes kitaip bus kaip man – pabaigoje teko beveik bėgti, nes buvo suplanuotas kitas vizitas į kitą parodą.

Toks mados ir muziejinių vertybių derinys – ir žmonių srautai aplink jas – provokuoja keletą minčių ne tiek mados istorijos, kiek muziejininkystės tema. Tiksliau, nuomonės apie madą muziejuje tema, kuri bent jau Lietuvoje tikrai nėra plačiai aptariama. 

Plėšrusis mados žvėris

Mados paviršutiniškumas, nepastovumas ir akiplėšiškumas seniai nulėmė požiūrį į šią žmogiškosios veiklos sritį kaip į netinkamą rimtoms diskusijoms, nevertą kokio nors atskiro dėmesio ir apskritai solidžiam piliečiui netinkamą temą. Išskyrus šalis, kuriose mados pramonė sudaro didelę BVP ir istorijos dalį (Prancūzija, Italija, Ispanija), daugumoje vakarietiškų kraštų mados vertinimas – labai panašus į vyraujantį Lietuvoje: jį ką tik aprašiau. Dabar prie įprastinių mados nuodėmių prisideda ir tvarumo, ekologijos, greitosios mados, žmonių išnaudojimo ir neadekvačių kūno normų propagavimo problemos, dėl kurių mados pasaulio mundurą ne tik sunku išskalbti, bet norisi pakeisti nauju ar apskritai pakišti po kilimu. Beje, mados nuodėmingumo diskusiją viena pirmųjų pradėjo JAV žurnalistė Kennedy Fraser, rašiusi laikraščiui „The New Yorker“ kassavaitines apžvalgas 1970–1981 m., kuriose kalbėjo ne tiek apie madingas tendencijas, kiek apie mados reiškinį apskritai. 1975 m. ji  nusivylusi konstatavo, kad madoje nebelikę nieko naujo, mados žurnalistai tauškia niekus, o mados proceso vadeles į savo rankas perima mados verslo rykliai, kuriems svarbiausia, žinoma, pelnas. Todėl mados namų vardai yra licencijuojami kvepalų, saulės akinių ir namų apyvokos daiktų gamintojams, iškreipiant mados išskirtinumo idėją. Taip prie mados lengvabūdiškumo ir efemeriškumo, kuris jai būdingas pagal apibrėžimą ir pats savaime nėra per didelis blogis, prisideda grobikiškas pelno ir valdžios troškimas, palaipsniui transformuojantis ne tik mados procesą, bet ir žmogiškąjį mąstymą. Svarbiausiu intelekto tikslu tampa madingumo siekimas, užvaldantis visą visuomeninį gyvenimą ir kultūrą apskritai, dėl to žmonės tampa paviršutiniški ir netenka objektyvaus, kritinio mąstymo gebėjimo. Nes mąstymas, kaip žinome, reikalauja ramybės ir pastovumo, o intelektas, trokštantis būti madingas, seka mados tendencijomis, kurių svarbiausia ypatybė – nuolatiniai ir, be abejo, greiti pokyčiai. Šie K. Fraser argumentai, pateikiami jos 1976 m. rašinyje, atspindi ankstyvojo postmodernizmo skeptikų kritiką – įdomu, kad vartojimo kapitalizmui būdingo visuomeninio elgesio motyvus ji aiškina intelekto pajungimo madingumo idėjai priežastimi. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, daugelis K. Fraser teiginių atrodo mažų mažiausiai pranašiški, tačiau polinkis personifikuoti madą, dažnai pastebimas daugelio mados kritikų samprotavimuose, yra labai netikslus. Madą, kad ir kokia ji būtų efemeriška ir nenuspėjama, kuria žmonės, – tiek drabužiai, tiek bet kokie kiti objektai, per kuriuos mada reiškiasi, yra materialūs daiktai, neturintys stebuklingų galių paveikti ekonominius, socialinius ar kultūros procesus. Vartotojiškame mūsų pasaulyje mada tėra įrankis, kuriuo sumaniai manipuliuojama. 

Todėl, kai sakome, kad mada yra plėšri ir negailestinga, reikėtų patikslinti, iš kur tas plėšrumas atsiranda: ar tai mados reiškinio neatsiejama, integrali dalis, ar gal labiau mados verslininkų kaltė. Pelno troškimas būdingas visiems verslo rykliams – nekaltinkime tuo išimtinai mados. Beje, keletas mano pažįstamų mados ekspertų labai kritiškai žvelgia į tendenciją kaltinti mados sistemą visomis šiandienos pasaulio nuodėmėmis. Mados neturėtume suvesti į greitosios mados perprodukciją ar finansinių prabangos prekių ženklų rodiklius. Toks mąstymas iškreipia ne tik pačią mados idėją, bet ir žmonijos estetikos ir grožio sampratas apskritai.

Estetika ir vizualiniai žmogiškosios būties aspektai jau kuris laikas nesitraukia iš centrinių refleksijos pozicijų ir tikrai ten liks dar ilgai. Taigi logiška, kad dėmesys išvaizdai, jos pokyčiams, aprangai apskritai ir madai kaip vizualinės mūsų tapatybės svarbiausiai priemonei ateityje tik stiprės, o mados aktualijos taps vis ryškesne visų gyvenimo sričių, taip pat ir kultūros, dalimi (kad ir kaip tai nepatiktų meno ir kultūros kritikos puristams).

Mados kontekstai Luvro parodoje

Štai čia, kaip sako amerikietiškų serialų herojai, įžengia Luvro muziejus su savo 99 mados objektų paroda. Svarbiausia joje – ne patys objektai ir ne muziejaus eksponatai. Luvre kasmet apsilanko beveik 9 mln. žmonių, taigi lankytojų čia netrūksta jokiais metų laikais. Taip teigia ir pagrindinis parodos kuratorius Olivier Gabet, muziejų pasaulio žvaigždė ir žymiausias mados srities kuratorius šiuo metu. Vis dėlto mada, jo teigimu, gali pakeisti žmonių požiūrį į muziejų. „Juk mada yra šiandienos popkultūros, vizualinės kultūros dalis. Daugybė žmonių domisi mada ir tokia paroda – būdas pakviesti juos į muziejų ir leisti jiems pajusti, kad muziejuje taip pat yra įdomu“, – sakė O. Gabet, pristatydamas parodą žurnalui „Vogue“.

Parodos aprašyme, kuris skelbiamas tiek jos interneto puslapyje, tiek popieriniame muziejaus lankstinuke, teigiama, kad „gijos, besidriekiančios tarp didžiųjų mados figūrų kūrybos ir meno pasaulio, yra beveik begalinės, o Luvro muziejaus kolekcijose atsispindinti meno istorija atskleidžia didžiulę įtakų ir šaltinių įvairovę“. Kitaip sakant, parodos tikslas – atskleisti dailės ir dekoratyviųjų menų istoriją per mados objektus, pabrėžiant inspiracinį meno pasaulio poveikį mados dizaineriams. O. Gabet teigia, kad siekė laikytis chronologijos – nuo Bizantijos, viduramžių, Renesanso iki XVII, XVIII a., Imperijos, Antrosios Imperijos, ir taip atvaizduoti kolekcijų sąsajas su meno kūriniais: „Taip galėjome parodyti, kad, pavyzdžiui, Karlo Lagerfeldo paskutinės couture kolekcijos įkvėpimas buvo XVIII a. komoda, padengta baltai mėlynu laku“. Kai kurios įtakos – ne tokios akivaizdžios, tačiau, teigia kuratorius, visais atvejais matomas dizainerių domėjimasis istoriniais objektais. 

Vis dėlto chronologijos sekimas nėra pats akivaizdžiausias įspūdis tiems, kurie mažiau domisi mada ar meno istorija. Šioje parodoje svarbiausias tampa kontekstas, santykis ir kultūrinė sąsaja tarp mados kaip kūrybos srities ir jos aplinkos. Prasmių ši sąsaja turi tikrai ne vieną ar gal net ne dvi. Visų pirma, kiekvienas objektas – suknelė, batai ar rankinė ar papuošalas – eksponuojamas tam tikroje tobulai priderintoje aplinkoje. Pavyzdžiui, ekscentriški Tomo Browne’o kostiumai, žaidžiantys lyties požymiais ir implikuojantys lyties takumo idėją, įkurdinti XVIII a. salone, atliepiant amžiaus krinolinų ir aukštų šukuosenų madą; Iris van Herpen apskritimo formos „Syntopia“ suknelė užsimena apie XIX a. pabaigoje išrastą chronofotografijos techniką, Antrosios Imperijos (1852–1870 m.) siluetus ir nuostabiai koreliuoja su įspūdingais krištolo ir paauksuotos bronzos kandeliabrais; Alessandro Michele’ės sukurtas gėlėtas „Gucci“ paltas tobulai įkomponuotas moterų laisvalaikio kambaryje. Harmonija gimsta ne tik iš drabužio ir erdvės spalvinio ar formos / faktūros atitikimo – tai  labai svarbu, bet šiek tiek nuspėjama – tačiau ir iš aprangos paskirties atitikimo jos erdvei. Štai pavyzdžiui „Thierry Mugler“ ir kitų „metalistų“ kūriniai eksponuojami karališkų šarvų ir ginkluotės kompanijoje, o įžymiosios „Balenciaga“ 2021 m. rudens / žiemos kolekcijos modelis kukliai nusisukęs žiūri pro langą, tarsi pasiruošęs išeiti į krapnojantį lietų (nuo kurio apsaugoti puikiai turėtų lempos gaubto formos skrybėlė). Taip eksponatas pasakoja savo fantazminę istoriją – ir net nėra svarbu, kad žiūrovai gali išvysti tik vieną ar kitą suknelės ar švarko pusę. Pavyzdžiui, puikus „Schiaparelli“ švarkelio ir sijono kostiumėlis, eksponuojamas su žalvariniu biustu ant pečių – švarko nugaroje įtaisytas „Schiaparelli“ būdingas stuburo siluetą primenantis suvarstymas, kurį lankytojui sunku įžiūrėti net ir iš antro karto (mat manekenas pastatytas veidu į salę). Tačiau tai netrukdo švarko pokalbiui su dangumi, į kurį pamaldžiai nukreiptas biusto veidas (sukurti biustą „Schiaparelli“ kūrybos direktorių Danielį Roseberry įkvėpė skulptoriaus Gastono Lachaise’o skulptūra „Stovinti moteris“). 

Svarbu ir tai, kad ši sąsaja nėra kažkaip intelektualiai sudėtingai pateikta ar užmaskuota po komplikuotu aliuzijų sluoksniu – priešingai, ji yra tikrai akivaizdi ir nesunkiai suprantama net ir nelabai mados (ar kultūros) srityje išprususiam lankytojui – štai „Loewe“ palaidinė su sparnais, eksponuojama salėje šalia veidrodžio, dekoruoto angeliukų su sparniukais figūromis, o architektūrinių gotikinių formų „Iris Van Herpen“ suknelė nuostabiai koreliuoja su jai už nugaros kabančiu religinio turinio gobelenu ir jame vaizduojamų figūrų drabužių klostėmis ir jų spalvomis.  

Tiems, kurie galbūt nemano, kad į temą reikėtų įsikirsti kažkaip giliau, pateikiami papildomi užrašai, tiesa, ne prie kiekvieno objekto. Juose žiūrovas (spėju, kad jaunasis, nors mano prancūzų kalbos žinios nėra tokios tvirtos) raginamas atidžiau patyrinėti mados objektą, į kurį žvelgia jo akys. Pavyzdžiui, šalia informacinės lentelės apie „Loewe“ palaidinę su sparnais  užrašas klausia: „Ar norėtum paskraidyti kartu su angelais? Šis drabužis skirtas tau! Pažvelk, užteko šio drabužio kūrėjui pridėti mažus sparnelius nugaroje ir jį apsirengęs tampi angelu! Šioje salėje daug angelų – ant statulų ir gobelenuose. Jie yra didžiulis menininkų įkvėpimo šaltinis. Jei nori pridėti šiek tiek magijos savo išeiginei aprangai, pagalvok apie šiuos mažus kibirkščiuojančius sparniukus!“. Mados namų „Balenciaga“ 2023–2024 m. rudens / žiemos kolekcijos „metalinė“ suknelė pristatoma štai taip: „Šią suknelę įkvėpė senoviniai šarvai, kuriuos matai šiame kambaryje. Pažiūrėk į medžiagas: šarvai pagaminti iš plieno, bet suknelė – iš dervos. Ši medžiaga imituoja metalą, bet yra daug lengvesnė dėvėti! Ši suknelė buvo sukurta naudojant 3D spausdintuvą, neįtikėtina, ar ne? Atrodo kaip iš fantastinio filmo.“ Jau minėtos I. van Herpen apskritimo formos suknelės pristatymas kviečia atkreipti dėmesį į jos formą ir tekstūrą: „Šios aprangos kūrėja detaliai tyrinėja gamtą ir savo suknele demonstruoja, kaip turėtų atrodyti paukščio sparnų judėjimas skrendant. Įsivaizduok, kad šioje didelėje svetainėje, po didžiojo sietyno šviesomis, svečiai virsta drugeliais, paukščiais, medūzomis… Tai būtų tikrai magiška, ar ne?“.

Pagarba muziejininkystės talentui

Visa tai, gerbiamieji, byloja mums apie nepaprastą Luvro parodos rengėjų talentą – tiesiog neįtikėtiną gebėjimą suderinti atrakciją, edukaciją, kultūrinio švietimo ir dėmesio paveldui – tiek istoriniams objektams, tiek aukštosios mados pavyzdžiams – veiklas. Žinoma, galima tai vadinti kultūriniu populizmu ir ignoruoti mados subjektą apskritai (štai per vieną vizitą Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejuje teko nugirsti, kad įstaiga turi daugybę istorinių teatrinių kostiumų, kuriuos, be abejo, labai norėtų parodyti ir lankytojams, tačiau niekaip neskiriama lėšų manekenams, ant kurių tuos kostiumus reikėtų demonstruoti…), bet tada kyla klausimas, kokia iš tiesų yra muziejaus paskirtis ir jo misija. Vis dėlto jo aptarimą palikime kitai progai.  

„Louvre Couture“ siūlo naują dekoratyvinio meno perspektyvą per šiuolaikinės mados prizmę ir apeliuoja į daugybę auditorijų: mados, dizaino, istorijos gerbėjų, snobų, prabangos prekių ženklų gerbėjų, įvairias amžiaus grupes, tiek miesto gyventojus, tiek turistus, ir skatina atvykti į Luvrą netgi tuos, kurie jau ten buvo (kaip galbūt teko patirti, šis muziejus yra tokios apimties, kad daugelis pabuvojusių negreit ryžtasi praverti jo duris dar kartą, nekalbant jau apie pačius paryžiečius, kurie labiau mėgsta iškylauti Senos pakrantėse ar užmiesčiuose, o ne klaidžioti po muziejų sales).

O dar tai yra nepaprastai puikus būdas pritraukti į muziejų Z kartos atstovus. Tiek dvidešimtmečių juodai apsirengusių merginų su rafinuotu makiažu ir „Gucci“ / „Chanel“ / „Louis Vuitton“ rankinėmis (skaitykite: pasišventusių madisčių) pamatyti galima nebent mados savaitėse. Net nereikia jokių elektronikų, pokemonų, estafetinių žaidimų ar kitų žaidybinimo elementų, t. y. šiuolaikinių stebuklų, kuriais muziejai bando prisivilioti jaunimą pas mus. Tiek fotoaparatų dėmesio tos Luvre išdėliotos suknelės nematė net savo geriausiomis akimirkomis, kai keliavo podiumu. Paprasta, kokybiška, genialu.

Pamoka, kurią verta išmokti

Bepigu jiems, pasakysite, tai Luvras, Prancūzija, aukštoji mada – akivaizdu, kad toks derinys pataiko į dešimtuką bet kuriuo atveju ne tik kokybės, bet ir žinomumo aspektu. Be abejo. Liūdniausia, kad pakartoti šios idėjos neįmanoma – bent jau ta prasme, kad bus iškart aišku, nuo ko ir kaip buvo nusižiūrėta. Tačiau pagrindinė mintis vis dėlto ne apie originalumo ar kokybės trūkumą. Kadangi šis rašinių ciklas – apie madą, tai būtent ji yra ir šio straipsnio dėmesio centre. Luvro paroda skatina suvokti ir apmąstyti, kad mada nėra vienkartiniai drabužiai ar nuomonės formuotojų primestos tendencijos; mada gali – ir turi – būti estetiška, kokybiška, originali, atspindėti pasaulį aplink save, ji yra kūrybiška, graži, atspari laikui. Ji gali būti dominuojanti, negailestinga, atsaini ir visiškai neįtrauki… Tačiau tik ją pažinę galime  objektyviai vertinti. 

Muziejaus pateikti komentarai padeda suvokti kontekstualumo svarbą, kviečia mėgautis drabužių ir aksesuarų spalvomis ir formomis, leisti fantazijai pasiganyti nežabotose magijos ar iliuzijų pasaulio erdvėse – tai praskaidrina kasdienybę, skatina kūrybiškumą ir gan nejučiomis perteikia istorines žinias. Tačiau tokio pobūdžio parodos formuoja dar vieną šiais greitojo vartojimo laikais be galo svarbią nuostatą: kurti ir siūti drabužius yra ypatingas amatas, su jais reikia elgtis pagarbiai ne tik dėl to, kad jie brangiai kainuoja ar priklauso liukso klasei. Originalus, unikalus ir kokybiškas drabužis, pagamintas rankomis, įkūnija istoriją, kuri verta įamžinimo. Tai ne greitoji mada, tai aukščiausios prabos kūryba, leidžianti suvokti, kad drabužis skirtas ne vienkartiniam panaudojimui, o gali būti pasaulėžiūros išraiška ir meno forma. Kitaip tariant, tikroji mada yra vertybė, kuri turi būti puoselėjama,  yra verta vietos muziejuje. Ji nėra vienkartinė tendencija, o paveldas, kuriantis pasididžiavimo vertą istoriją.

Būtent šią žinutę norisi skleisti ir Lietuvoje, kur mados veiksmas kartais primena nesusisiekiančių indų sistemą, pasigaunančią tik neigiamas vibracijas. Mums reikalingi ne tik lengvabūdiški mados plepesiai apie žvaigždžių sukneles (mada ir gandai – neatskiriami tarsi Siamo dvyniai, todėl be jų apsieiti nepavyks), tačiau ir rimtesnės diskusijos apie socialines ir kultūrines mados reikšmes, jos ryšį su politika, tapatybės ir valstybės reprezentacija, kitaip tariant, simbolinio kapitalo aktyvai, kuriuos jos, tos reikšmės, įkūnija. Tos reikšmės gali būti – ir yra – tiek teigiamos, tiek neigiamos, tačiau tik apie jas paskelbus ir apmąsčius galima tikėtis sutramdyti madą.

Ką bandau pasakyti? Kad dėmesys mados objektams nėra, kaip dažnai pas mus manoma, paviršutiniškų užgaidų istorija, ir yra daugiau nei kasdienybės artefaktų ar papročių istorijos žanro tyrimai (nors duokdie, kaip sakoma, kad būtų bent tokių), o gali būti žymiai gilesnius procesus atspindinti refleksija. Žinoma, tinkamai įgyvendinta. Net jei tai būtų daroma iš masinės vartojimo kultūros / masinės mados perspektyvos. Nors nei aukštosios mados kūrėjų, nei objektų pas mus netrūksta: iš tiesų jau galima kalbėti apie mažų mažiausiai tris, o gal net keturias mados kūrėjų kartas. Jei būtų rengiama panaši paroda lietuviškos mados tema, apsiriboti 99 objektais būtų sudėtinga (skamba pretenzingai, tačiau Luvro paroda nepretenduoja į prancūzų mados istoriją, atvirkščiai, pateikia meno istoriją per mados prizmę. Na, be ką čia – iki lietuviškos mados istorijos parodos kol kas toli kaip iki Mėnulio). 

Luvre mados ekspozicija veiks iki liepos 21 d. – dar spėsite nuvykti. Mados gerbėjams verta važiuoti specialiai.