Rašė Jorė Janavičiūtė
Nuotraukos AboveGround
AboveGround kuria muzikinius klipus – yra dirbęs su tokiais atlikėjais kaip 6lack, MF Doom, „$uicide Boy$“, Skepta, Greentea Peng, Ramirez… Jis taip pat dirba fotografijos srityje, neseniai jo nuotrauka atsidūrė „Portrait of Britain 2025“. Nedaug kas žino, kad šis slapyvardis yra lietuvių kūrėjo, gyvenančio Londone ir vis dažniau atvykstančio filmuoti į Lietuvą bei kartu atsivežančio užsienio atlikėjų. Neseniai Lietuvoje jis su komanda filmavo klipą atlikėjo Artemas dainai „Superstar“, taip pat Beabadoobee ir grupės „The Marias“ kūrinio „All I Did Was Dream Of You“ klipą. Kalbėjomės apie jo biografiją – kaip gyvenimas jį nubloškė į Didžiąją Britaniją, apie kuriamus vaizdo klipus, fotografiją, kūrybos procesus ir identiteto paieškas.
– Ką darai dabar?
– Šiuo metu dirbu prie fotografijos parodos Londone su „Nike“ ir ieškau metodų, kaip susigrąžinti prarastus plaukus, nes baigiu išprotėti.
– Kaip pradėjai režisuoti vaizdo klipus?
– Išsikrausčiau gyventi į Didžiąją Britaniją vos sulaukęs aštuoniolikos – į visišką nežinomybę. Po trejų ketverių metų darbo fabrike nusipirkau fotoaparatą – tuo metu gyvenimas buvo gana sudėtingas, reikėjo kaip nors pabėgti nuo realybės. Kamera man tapo gelbėjimo ratu. Režisūra visada traukė kaip idėja, bet atrodė labai toli – tuo metu svarbiausia buvo susimokėti nuomą. Gyvenau Noridže ir pradėjau fotografuoti vietinę grafičio sceną ir andergraundo kultūrą. Kartą pabe atsitiktinai sutikau atlikėją, kuris paklausė, ar galiu jam nufilmuoti klipą. Tuo metu to daryti nemokėjau, bet sutikau. Klipo filmavimas įvyko, už jį gavau 70 svarų ir dar svarbiau – įgavau daugiau naivumo ir pasitikėjimo savimi. Tai iki šiol yra brangiausias atsiskaitymas, kokį esu gavęs. Nuo tada viskas pradėjo judėti natūraliai, projektas po projekto – istorija ilga, muzikinių darbų daug, o kitas žingsnis buvo Londonas, paskui – Amerika ir toliau.
– Kaip gimsta klipų idėjos?
– Mano įkvėpimas dabar gana elementarus – pasiimu tris butelius vyno, 20 juostelių fotoaparatui, sėdu į traukinį ir išvažiuoju. Kūrybinė ekspedicija. Kartais atsiduriu kokioje nors airių keliautojų bendruomenėje ir ten savaitę kimarinu karavane. Būna atvejų, kai atsiduriu ir už Atlanto. Įmetu save į situaciją, kurios nekontroliuoju, ir žiūriu, kas iš to išeina: kokių žmonių sutinku, kokie pokalbiai vyksta, kokios vietos atsiveria. Šiuo metu mane įkvepia būtent tai. Kai šitas metodas neveikia, įkvepia pinigai ir dideli biudžetai.
– Kur sutinki tų personažų?
– Gyvenimiškose situacijose. Atrankos man yra paskutinė galimybė. Dažniausiai renkuosi street casting arba įtikinėju žmones, kurie neturi jokios patirties kine.
– Ar gali papasakoti apie patį savo klipų kūrimo procesą?
– Scenarijus klipams rašau dažniausiai tik tada, kai esu blogos nuotaikos. Čia yra mano love hate relationship. Šiaip jų nekenčiu – ir savo paties kūrybą nelabai mėgstu. Dar labiau nekenčiu kitų režisierių blogų muzikinių klipų. Tačiau čia ir yra mano variklis: kai pasižiūriu, ką filmavau prieš penkerius metus, progresas – akivaizdus. Labai mėgstu muziką, bet muzikiniai klipai gražiai atrodo tik jutube – visa, kas lieka už ekrano, yra tikras santykių komandoje išbandymas. Aš siūlau dirbti tik su bepročiais, kurie geria americano ir neturi vaikų. Daugiau papasakoti negaliu, nes reikia įkvėpti jaunimą.
– Dabar filmuoji pats ar su komanda?
– Pagal nuotaiką.
– Kuri trumpųjų dokumentinių filmų seriją „Sincerely“. Kaip tai prasidėjo?
– „Sincerely“ – tai vaizdo portretų-dokumentinių serijų serijos. Kol kas sukūrėme dvi dokumentines serijas, dabar filmuojame trečią. Ieškau stuburo, kuris galėtų man padėti įgyvendinti daugiau šių idėjų. Pavyzdžiui, „Sincerely, Giovanni“ – su Nojumi Drąsučiu nuvažiavome į Italiją. Personažas Giovanni yra „didesnis už patį gyvenimą“ tipo žmogus. Įsirašėme jo balsą už kadro itališkai su jo gyvenimo istorija. Tada tą jo pasakojimą išsiverčiau ir dėliojau scenarijų. Iš viso praleidome su juo filmuodami keturias dienas. Sha Hef portretą nufilmavome Niujorke dieną prieš jam atsisėdant į kalėjimą ir įsirašėme visą istoriją collect calls skambučiais.
Šie vaizdo portretai yra kažkas tarp „Nowness“ ir „Vice Magazine“ pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje.
– Man minėjai, kad Lietuvoje Tau labai gerai teka kūrybinės sultys. Kas, manai, čia Tave taip įkvepia?
– Aš visada sakau, kad Lietuva yra žiauriai įmagnetintas žemės plotas. Aš nežinau, ar čia pagonybė, ar kas čia vyksta, bet kurdamas Lietuvoje aš jaučiuosi nesustabdomas. Gyventi čia man būtų sunku. Tačiau kūrybinė aplinka man čia labai gera – visada atvykstu su konkrečia misija ir laiko juosta, ką kada turiu padaryti, kada turiu pabaigti. Man labai patinka čia kurti, žymiai labiau nei Londone. Nusileidžiu ir jaučiu po kojomis tą jėgą. Atrodo, Lietuvoje pasaulis greičiau sukasi.
Man čia taip pat labai patinka žmonių darbo etika kine. Žmonių etiketas kine yra nesulyginamas su Londonu. Ar apšvietėjas, ar pirmasis režisieriaus asistentas – nesvarbu, kokia pozicija. Žmonės jaučia aistrą savo departamentui, savo vaidmeniui, ir tai matyti. Mūsų interesas yra sukurti gerą produktą. Man tai svarbiausia. Gal aš čia jiems kokį nors vaibą atvežu, nežinau. Nėra jokių keistų problemų buvę Lietuvoje su filmavimais, o jei jų kyla, jos išsprendžiamos – ar individualiai, ar kolektyviai.
Aš jau vos ne pusę gyvenimo gyvenu Jungtinėje Karalystėje. Pajuntu labai stiprią nostalgiją. Atrodo, kad mes ką tik buvome dvyliktoje klasėje ir su klasiokais durniavome. Labai gerai tą laiką atsimenu iki interneto ir iPad’ų, tą visą marozinę estetiką. Aš nekenčiau marozų, o dabar supratau, kad aš pats galbūt kažkiek toks esu, nes tokioje aplinkoje užaugau. Kaip ir kiekvienas režisierius ar muzikantas, ieškai to vidinio balso ir bandai suprasti, kas esi.
– Kaip Tau pavyksta prikviesti atlikėjų atvykti filmuoti klipų į Lietuvą?
– Per tuos trylika metų, kaip AboveGround, sutikau visokių žmonių. Leidau laiką su atlikėjais ir įrašų studijomis, kurios tuo metu neturėjo klausytojų, bet turėjo potencialo. Mes dirbome prie tos vizijos. Su laiku ji atsipirko. Kartu su ja – ir mano santykiai su įrašų studijomis. Dėl to dažnai turiu gana tiesioginę prieigą prie atlikėjų ir galiu jiems pateikti savo idėjas be tarpininkų. Įprastai daug įtikinėti filmuoti Lietuvoje atlikėjų nereikia, ypač šiuo metu, kai vaizdo medžiagos katalogas pildosi.
Save labiau matau kaip savotišką Egmontą Bžeską – šou verslo atstovą ir tik paskui – režisierių.
– Ką dirbi fotografijos srityje?
– Nuo fotografijos, priešingai nei nuo vaizdo medžiagos, aš nepavargstu. Ji manęs taip neapkrauna, ir jei nefotografuočiau, nemanau, kad ši klipų virtinė būtų išgyvenusi iki dabar. Sugebu labiau disasocijuotis nuo triukšmo su nuotraukomis. Daugiausia fotografuoju su juosta, mėgstu darkroom procesą, dirbti su spalvomis. Kai nustosiu tingėti, bus ir fotografijų knygų.
– Tavo nuotrauka buvo atrinkta į „Portrait of Britain 2025“. Kaip tas darbas ten pateko?
– Jie kiekvienais metais atrenka 100 fotografų ir 100 nuotraukų, kurios geriausiai apibūdina Didžiąją Britaniją būtent per tuos metus: kas įvyko, koks buvo jos veidas, identitetas. Pateikiau paraišką ir patekau į finalinį sąrašą. Dabar dokumentuoju Džeiviko miestą – vieną labiausiai nepasiturinčių Didžiosios Britanijos vietų. Tai labai problemiškas, atokus miestelis Esekse. Pradėjau fotografuoti bendruomenę, eiti į žmonių namus, susipažinau su vietiniais. Tai tapo tęstine serija. Vis dar dirbu prie šio projekto.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
