Kalbino Tomas Ivanauskas
„Aš praverkiau visą kelią skaitydama šią knygą, bet šios ašaros man suteikė palengvėjimą“, – apibendrina skaitytojų atsiliepimus apie savo knygą lietuviškų šaknų turinti ukrainiečių rašytoja Marička Paplauskaitė. Marička – ukrainiečių žurnalistė, rašytoja, leidėja, žiniasklaidos grupės „The Ukrainians Media“ įkūrėja, žurnalo „Reporters“ vyriausioji redaktorė. Apie ją išgirdau tik šių metų pradžioje, kai leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė paprašė atvežti Maričką į Vilniaus knygų mugę pristatyti naujai išleistos knygos „Traukinys atvyksta laiku. Ukrainos žmonių ir geležinkelių istorijos“. Apie tai ir kitas istorijas ir pasikalbėjome.
– Marička, pradėkime nuo Tavo lietuviškos pavardės ir istorijos. Man labai smalsu.
– Mūsų giminės juokauja, kad mano senelis tikriausiai yra vienintelis lietuvis, važiavęs į Sibirą savo noru. Aišku, tai nelabai juokinga. Iš tiesų mano senelis gimė Vilniuje ir buvo aukštos kvalifikacijos inžinierius. Jį po Antrojo pasaulinio karo pakvietė dirbti į Irkutsko elektrinę. Dar prieš išvažiuodamas iš Lietuvos jis Vilniuje susipažino su mano senele Asia, kuri Vilniuje atliko praktiką. Taigi, jie susipažino Vilniuje ir kurį laiką ten gyveno. Čia gimė pirmasis jų vaikas, mano tėčio brolis. Jam gimus, jie išvažiavo į Irkutską. Mano tėtis jau gimė Irkutske.
– Labai įdomu…
– Žinai, kai savo lietuvišką istoriją kam nors pasakoju Ukrainoje, jaučiuosi laisva kalbėdama apie tai. Kai apie tai kalbu Lietuvoje, šiek tiek varžausi, nes tikrai nežinau visų niuansų ir kontekstų, kad apie tai galėčiau laisvai kalbėti. Jų yra labai daug. Šiuo metu mano tėvai gyvena Dubingiuose, tėčio pusbrolio, senelio sesers, apie kurią dar papasakosiu, sūnaus name. Jo mama, skirtingai nuo savo brolio – mano senelio, į Sibirą buvo išsiųsta ne savo noru. Jos sūnus gimė lageryje ir kad yra lietuvis, sužinojo jau tik suaugęs.
– Grįžkime prie Tavo tėvų istorijos. Tavo tėtis gimė Irkutske. Ar jis kalba lietuviškai?
– Deja, ne.
– Kodėl?
– Mes su juo apie tai kalbėjome. Jam atrodo, kad tai buvo dėl jo tėvo nenoro išsiskirti iš kitų. Čia galiu papasakoti senelio sesers, apie kurią jau užsiminiau, istoriją. Ji buvo represuota ir išsiųsta į Sibirą. Man dar pasisekė sutikti ją gyvą ir, kaip žurnalistė, norėjau užrašyti jos istoriją, bet ji nenorėjo su manimi apie tai kalbėtis. Tik iš jos dukters, mano tėčio pusseserės, sužinojau, kad ją nuteisė, kai jai buvo septyniolika metų. NKVD kažką areštavo ir tarp dokumentų rado laikraštį, kuriame buvo straipsnis, raginantis nepaklusti nei nacių, nei sovietų režimams. Tai buvo jos straipsnis, už kurį ji buvo nuteista šešeriems metams. Galvoju, kad tikriausiai su tuo ir buvo susijęs senelio pasirinkimas neišsiskirti iš kitų ir nekalbėti lietuviškai.
– Kaip Tavo tėtis atsidūrė Ukrainoje?
– Jis norėjo būti laivų statytojas, o tuo metu buvo tik dvi vietos, kur to buvo galima mokytis. Arba Ukrainoje – Mykolajive, arba Sankt Peterburge. Jis pasirinko Ukrainą. Tuo metu Mykolajivas buvo uždaras miestelis, kuriame buvo vienos didžiausių laivų statyklų Sovietų Sąjungoje. Ten pat mokėsi ir mano mama. Ji yra gimusi Zaporižioje. Taip jie ir susipažino. Pradžioje gyveno studentų bendrabutyje. Vėliau persikėlė į savus namus, kuriuose gyveno iki 2022 m.
– Kodėl iki tol nenorėjo grįžti į Lietuvą?
– Tai buvo gana sudėtinga. Tėtis neturi lietuviškos pilietybės. 1991 m., kai sugriuvo Sovietų Sąjunga, jis gyveno Ukrainoje ir, jei taip galima pasakyti, politiškai jis yra ukrainietis. Čia pergyveno visus politinius, istorinius įvykius. Pirmą kartą į Lietuvą jį atsivežiau aš, kai grįžau iš savo pirmos kelionės. Aš jį supažindinau su jo gimine. Nors jis man pasakojo, kad vaikystėje yra buvęs prie Baltijos jūros, Vilniuje, bet vėliau visi ryšiai su giminėmis nutrūko ir suaugęs Lietuvoje nė karto nesilankė. Vienintelis dokumentas, kuriame parašyta, kad tėtis yra lietuvis, yra mano gimimo liudijimas. Net nė viename jo dokumente to nėra. Dabar, kai jis tvarkėsi kažkokius dokumentus Lietuvoje, prašė, kad atsiųsčiau savo gimimo liudijimą, nes tai vienintelis įrodymas, kad jis yra lietuvis.
– Kaip Tau sekasi gyventi su lietuviška pavarde Ukrainoje?
– Man visada kildavo klausimų dėl mano pavardės. Ji neįprasta, sudėtinga, ilga. Žmonės vis stengdavosi ją kaip nors supaprastinti, padaryti labiau ukrainietišką. Tačiau ji man labai patiko. Tėvams registruojant santuoką, iškilo klausimas, kodėl jis – Paplauskas, o žmona – Paplauskienė? Kodėl skirtingos pavardės? Kai gimėme mes, vaikai, tas moteris registracijos centruose iš viso ištikdavo šokas: kodėl visų skirtingos pavardės: Paplauskas, Paplauskienė, Paplauskaitė?
– Paminėjai, kad atsivežei savo tėtį į Lietuvą. Kaip tai nutiko?
– Kai paaugau, man buvo labai įdomu sužinoti savo istoriją ir gavau stipendiją mokytis lietuvių kalbos Kaune. Tai buvo puikus laikas, nors, aišku, per mėnesį nelabai daug gali išmokti. Tačiau, be kalbos kursų, mus vežiojo po visą Lietuvą ir taip aš susipažinau su Lietuva ir savo giminaičiais. Prieš važiuodama turėjau dar vienos tėčio pusseserės elektroninį paštą ir jai parašiau. Paaiškėjo, kad giminių Lietuvoje yra daug daugiau nei Ukrainoje, nes iš mamos pusės giminių nėra labai daug. Paskui dar ne kartą lankiausi Lietuvoje ir visada jaučiausi kaip namuose.
– Ar Tavo tėtis norėtų gauti lietuvišką pilietybę?
– Aišku, norėtų, bet nežino, kaip tai padaryti, neprarasdamas ukrainietiškos pilietybės. Tai nelengva. Mano jaunesnioji sesuo taip pat norėtų.
– Tai yra dar viena Paplauskaitė?
– Yra dar dvi. Jaunesnioji gyvena kartu su tėvais Lietuvoje, o vyresnioji kartu su vyru nuo 2022 m. kariauja. Gaila, kad nėra nė vieno brolio, kuris galėtų pratęsti mūsų pavardę. Aš saugau mūsų pavardę: nors esu antrą kartą ištekėjusi, bet pavardės nekeičiu. Man tai labai svarbu. Viena giminaitė, su kuria susitarėme, kad esame seserys, nors ji tikriausiai yra mano teta ar dar kažkas, tyrinėja mūsų šeimos istoriją. Jos vardas Aura ir ji gyvena šalia Alytaus. Kartą ji man parodė didžiulį mūsų šeimos medį, kurį ištyrinėjo archyvuose. Aura gyvena name, pastatytame ant mūsų proprosenelės namo pamatų. Darydami remontą, to namo palėpėje jie rado senų knygų, kurios buvo pažymėtos mūsų proprosenelio Paplausko ekslibrisu. Gimdyti sūnaus specialiai važiavau į Lietuvą. Prieš ir po gimdymo lankiausi tame name ir labai džiaugiuosi, kad man sūnus gimė šalia mūsų giminei svarbios vietos.
– Ką Tau pačiai reiškia lietuviškos šaknys? Ar jauti savo lietuviškus genus?
– Nežinau, ar yra koks nors ypatingas jausmas, nes aš vis dėlto gimiau ir augau ukrainietiškoje aplinkoje. Savo lietuviškas šaknis atradau jau vyresniame amžiuje. Beje, tai įvyko per maistą, nes tėtis labai mėgsta lietuvišką virtuvę ir šaltibarščiai ar bulviniai blynai mūsų namuose buvo įprasta. Dabar, kai įsigilinau į šeimos istoriją, man labai patinka ta mano lietuviškoji dalis. Malonu žinoti, kad turiu tam tikrą ryšį su nuostabia tauta. Man labai patinka lietuviai. Labai patinka, kad mūsų istorijos susikirsdavo ir mūsų tautos visada palaikė gerus santykius. Aš didžiuojuosi, kad esu šiek tiek lietuvė.
– Kodėl Tavo tėvai grįžo į Lietuvą?
– Kaip jau minėjau, jie visą gyvenimą pragyveno Mykolajive. Prasidėjus plataus masto karui, Mykolajive buvo labai sudėtinga situacija, nes Chersonas – visiškai šalia. Miestą buvo labai lengva apšaudyti. Dabar tai irgi vyksta, bet jau ne taip dažnai ir masiškai. Be to, buvo ir vis dar yra problemų dėl geriamojo vandens, tad aš paprašiau, kad jie išvažiuotų.
– Tuo metu gyvenai Kyjive?
– Taip, gyvenau Kyjive. Nors, prasidėjus plataus masto invazijai, tris mėnesius pagyvenau mūsų kompanijos biure Lvive. Tačiau aš taip norėjau atgal į Kyjivą, kad net neišsipakavau daiktų. Jaučiau, kad tai laikina ir greitai grįšiu į namus. Man atrodo, kad panašiai jausdamasi jau penktus metus mano mama gyvena Lietuvoje. Tėčiui tai grįžimas į tėvynę, o mama sunkiau išgyvena. Mano tėvai buvo labai socialūs, turi daug draugų ir gyveno gana aktyviai, o dabar Lietuvoje gyvena miške ir juos aplanko tik elniai ir lapės.
– Tačiau tai nėra blogai…
– Nėra, bet kartais norisi ir kitokio bendravimo. Taigi, aš paprašiau, kad jie išvažiuotų iš Mykolajivo. Tuo metu buvau Lvive ir rašiau reportažus iš geležinkelio stoties, mačiau minias žmonių, kurie šaltyje gana ilgai stovėjo eilėse. Tėvai iš giminių Lietuvoje sužinojo apie autobusą iš Lietuvos, atvažiavusį paimti norinčių važiuoti į Lietuvą. Aš Lvive juos atvedžiau iki to autobuso, jie ramiai atsisėdo ir išvažiavo. Jaučiau didelį dėkingumą Lietuvai už tai, kad tai buvo organizuojama. Lietuvoje juos sutiko tėčio pusbrolis, pakvietė į savo namus ir taip jie jau penktus metus gyvena Dubingiuose. Mykolajive situacija vis dar nelabai gera, o tėvai Lietuvoje dar prižiūri savo anūką – mano vyresniosios sesers, kuri kariauja, sūnų. Kai jie išvažiavo, sesuo su vyru jau tarnavo armijoje ir tėvai pasiėmė anūką su savimi. Jam tada buvo ketveri, o dabar jau aštuoneri metai. Jis eina į mokyklą, puikiai kalba lietuviškai ir auga kaip mažas lietuvis.
– Puiku, bus dar vienas lietuvis Jūsų šeimoje.
– Tikrai taip. Dar man labai smagu, kad tėvus labai šiltai priėmė vietinė bendruomenė. Tėvai nuolat eina į renginius bibliotekoje, bendrauja su vietiniais. Dubingiuose jie yra vieninteliai atvykėliai iš Ukrainos. Mama įsitraukė į vietinių moterų ratelį, kur mezga kojines Ukrainos kariams ir nuolat siunčia dėžes su kojinėmis į frontą. Tai nedidelė pagalba kariaujančiai Ukrainai, bet mano mamai tai labai svarbi simbolinė veikla.
– Jau šiek tiek užsiminei apie savo veiklą Lvivo geležinkelio stotyje prasidėjus karui – rašei knygą „Traukinys atvyksta laiku. Ukrainos žmonių ir geležinkelių istorijos“, kurią Lietuvoje išleido leidykla „Lapas“. Beje, tai pirmasis Tavo knygos vertimas ir man labai smagu, kad jis yra į lietuvių kalbą. Kaip tai atsitiko?
– Pradėsiu nuo priešistorės. Visada norėjau būti žurnaliste. Nuo aštuntos klasės mano mokykloje buvo žurnalistikos pamoka, kuri man labai patiko. Pabaigusi mokyklą stojau į žurnalistikos universitetą ir neįstojau. Tačiau pagalvojau, na ir nieko tokio, ir įstojau į istoriją. Tačiau visada paraleliai dirbau ką nors, kas susiję su žurnalistika, rašiau straipsnelius ir tikslingai ėjau ta kryptimi. Baigusi universitetą dirbau Mykolajive ir sužinojau apie žurnalistikos magistro programą Lvive, Ukrainos katalikiškajame universitete. Į studijas buvo leidžiama stoti turint bet kokios srities bakalauro laipsnį. Įstojau ir tai buvo mano tramplinas į šią profesiją. Mus mokė būti universaliais žurnalistais, reikėjo žinoti viską, ko gali prireikti žurnalistikoje. Kai baigiau, galvojau, kad galėčiau dirbti bet kokioje redakcijoje, bet problema buvo, kad tokios redakcijos, kur norėčiau dirbti, Ukrainoje nebuvo.
– Kodėl?
– Besimokydama universitete atradau literatūrinio reportažo žanrą. Tai toks žmogaus natūros tyrimas pasakojant atskirų žmonių istorijas, parašytas literatūrine kalba. Tokių tekstų kartais pasirodydavo, bet tokio etato kokioje nors redakcijoje nebuvo. Šiek tiek padirbėjau keliose vietose, kol likimas mane suvedė su mano dabartiniais verslo partneriais Lvive. Jie perleido žurnalą „The Ukrainians“ ir pakvietė mane prisijungti prie šio projekto. Jame dirbu jau dvylika metų. Turime dvi komandas: Kyjive ir Lvive. Įgyvendiname įvairius projektus ir kartu vystome reportažo žanrą – leidžiame literatūrinio reportažo ir dokumentinės fotografijos žurnalą „Reporters“. Turime reportažo žanro mokyklą. Jaučiu, kad mano gyvenimo tikslas, jog Ukrainoje šis žanras būtų populiarus, turėtų savo autorių ir skaitytojų. Dirbdami susipažinome su leidykla „Laboratorija“, kuri buvo ir mano knygos leidėja Ukrainoje. Dar prieš išleidžiant knygą, su jais rengėme pirmą bendrą projektą – leidome rinkinį reportažų, parašytų per pirmuosius karo mėnesius. Jis vadinosi „77 vasario dienos“, nes tas vasaris buvo labai ilgas. Šis rinkinys buvo labai populiarus ir leidyklos vadovas paklausė manęs, ar negalėčiau pasiūlyti jam kokio nors žmogaus, kuris galėtų parašyti knygą apie geležinkelių istorijas. Aš pagalvojau ir pasisiūliau.Man buvo labai įdomi ši tema. Man patinka geležinkeliai, mano močiutė ir senelis iš mamos pusės dirbo prie geležinkelių, o pagrindinė priežastis, dėl ko ėmiausi šios temos, buvo ta, kad „Ukrainos geležinkeliai“ per pirmuosius karo mėnesius darė stebuklus. Iki karo „Ukrainos geležinkeliai“ buvo labai kritikuojami, bet prasidėjus karui juos tiesiog visi ėmė dievinti ir man buvo įdomu patyrinėti, kaip tai nutiko. Kodėl įvyko tie pasikeitimai ir vis dar vyksta? Ir štai – šio darbo rezultatas jau išverstas į lietuvių kalbą, ir man tai labai malonu.
– Kaip tai nutiko?
– Kai dirbome prie šios knygos, su leidyklos vadovu Antonu kalbėjome, kad knyga galėtų būti verčiama į kitas kalbas, nes tai puiki tema, kuri gali būti įdomi ir kitų šalių skaitytojams. Kai knyga jau buvo išleista, Antonas išėjo tarnauti Ukrainos kariuomenėje ir iki šiol tarnauja. Tačiau leidykloje neliko žmogiškųjų resursų, kurie ieškotų galimybių išversti knygą kitose šalyse. Supratau, kad tai turiu daryti pati. Važiavau į Frankfurto knygų mugę, nuėjau į lietuvišką stendą ir paprašiau, kad mane supažindintų su leidyklomis, kurioms tai galėtų būti įdomu. Man davė keletą kontaktų, parašiau, bet negavau atsakymų ir supratau, kad reikia tai pamėginti daryti per pažįstamus žmones. Galvojau, ką gi aš iš lietuvių pažįstu? Prisiminiau, kad viename renginyje Klaipėdoje susipažinau su vertėju Vytu Dekšniu. Parašiau jam prašydama pasiūlyti ką nors iš leidėjų ir jis man pasiūlė Ūlą, leidyklos „Lapas“ vadovę, kuri patikėjo šiuo projektu. Vytas pats išvertė knygą į lietuvių kalbą.
– Kaip šią knygą priėmė Ukrainos skaitytojai? Juk tai jų istorijos. Gana skaudžios istorijos…
– Na, buvo du etapai. Pirmiausia buvo furoras. Apie knygą daug kalbėjo, puikiai pirko, buvo labai daug gerų atsiliepimų. Tai mane šiek tiek stebino, nes tikrai esu savikritiška. Jei šiuos atsiliepimus reikėtų apibendrinti vienu sakiniu, jis būtų toks: „Aš praverkiau visą kelią, skaitydama šią knygą, bet šios ašaros man suteikė palengvėjimą.“ Juk knygoje – žmonių prisiminimai iš sunkiausio mums periodo. Mano gyvenime irgi nebuvo sunkesnio momento nei 2022 m. vasario 24-oji. Kaip tikriausiai ir daugeliui ukrainiečių. Skaitytojai, perskaitę tas papasakotas istorijas, prisiminė savąsias – tai, ką išgyveno, bet gal apie tai nekalbėjo. Dažnai girdėjau atsiliepimų, kad mano knyga turėjo terapinį efektą. Tačiau po pusantrų metų pastebėjau, kad atsiliepimai pasikeitė. Atsirado tokių komentarų, kad ši knyga labai heroizuoja, kad ji parašyta „Ukrainos geležinkelių“ užsakymu, kad per daug dėmesio skirta jų vadovams ir pan. Tokių komentarų nebuvo daug, bet jie atsirado vienu metu. Tikriausiai tai įvyko dėl to, kad žmonės labai išvarginti karo. Karo pradžioje jautėsi vienybė, solidarumas, mes matėme žvelgdami vieni į kitus herojus, o dabar visi išsekę, pavargę ir tai, ką aš rašiau apie geležinkelių ir žmonių istorijas, jau gali skambėti patosiškai. Manau, jei knyga toliau bus skaitoma, jos supratimas ir priėmimas keisis priklausomai nuo įvykių.
– Kaip, Tavo manymu, per šiuos karo metus pasikeitė Ukraina?
– Kalbant apie emocinius pasikeitimus, visų pirma, mes pripratome prie karo ir jo sukeltų sąlygų. Tai negerai mūsų psichikai, bet žmogus – tokia būtybė, kad prie visko pripranta. Kalbant apie šalį, man atrodo, kad mes atrandame patys save iš naujo. Tai šiek tiek prasidėjo ir anksčiau, bet pastarieji ketveri metai yra visiškas Ukrainos kultūros renesansas. Mes patys save dekolonizuojame, atsisakome rusiškų naratyvų. Aš ir pati iš dalies augau klausydamasi rusiškos muzikos, o dabar tai tiesiog neįmanoma. Mes formuojame savo naują, grynai ukrainietišką identitetą. Kyjive labai sunku gauti bilietų į teatrą, mes pradėjome daugiau skaityti. Knygų mugės metu girdėjau dviejų lankytojų pokalbį. Sako: „Pažiūrėk – juk kiekvienas stendas yra atskira leidykla. Kiek pas mus jų daug!“ Mes patys per karą irgi atidarėme savo leidyklą. Kad ir į kokią kultūros sritį pažiūrėsi, matomas didžiulis progresas. Tikriausiai tai natūralu, nes kai iš išorės tau gresia pavojus, žvelgi į savo vidų ir klausi savęs: kas gi aš esu?
