Kalbino Sigita Ivaškaitė
Ką teatro kritikai veikia visą dieną ir kam jų šiandien vis dar reikia? Teatrologė, scenos meno kritikė ir dramaturgė Goda Dapšytė mano, kad kritikų reikia ne mažiau nei politologų. Susitikome pakalbėti apie trumpas recenzijas, kritiko ir dramaturgo vaidmenis.
–Visai neseniai po pertraukos į „370“ sugrįžo Tavo trumpos recenzijos. Ar manai, kad vis dar esi vienintelė Lietuvoje, propaguojanti šį žanrą?
– Koks geras klausimas – niekada apie tai nesusimąsčiau. Galbūt ir esu. Tačiau čia pat turiu pastebėti, kad „370“ skirtingais gyvenimo periodais mane vis pavaduodavo jaunesni kolegos. Tad pasakyti, kad esu absoliučiai vienintelė, rašiusi tokios apimties tekstus, negaliu. Kita vertus, esu publikavusi apie 200 trumpų recenzijų, tad sakyčiau, kad galiu save vadinti pirmaujančia.
– Ar sunkiau, ar lengviau rašyti trumpą recenziją? Daugumai kyla klausimas, kaip apie vieną spektaklį galima prirašyti keturis ar penkis puslapius, bet man kyla klausimas, kaip 4–5 valandų spektaklio recenziją sutraukti į tris pastraipas?
– Man šis formatas patinka dėl jame slypinčio lengvumo ir todėl, kad mėgstu taupyti tekstą ir rengdama recenzijas, ir mokslinius straipsnius (tai šioje srityje nėra pranašumas), ir kūrybinėje praktikoje. Man vis atrodo, kad žodžiai talpina mažiau nei visa kita, ką mes stebime pasaulyje ir galime išreikšti kūryba. Dėl to man norisi juos taupyti.
Kita vertus, rengiant recenziją, procesas visada tas pats, nepriklausomai nuo galutinės teksto apimties – ar tai bus penki puslapiai, ar penkios pastraipos. Viskas visada prasideda nuo spektaklio analizės, ji neišvengiama bet kokiu atveju, o tada jau klausimas, kiek tos analizės pateikti skaitytojui ir kaip ją įrėminti, kad ji atrodytų ir įdomi, ir kartu atskleistų pagrindinius spektaklio aspektus.
Nežinau, ar lengviau, ar sunkiau, bet man smagu. Žinoma, jei spektaklis labai ilgas ir sodrus, trumpas tekstas gali tapti iššūkiu. Tačiau tai irgi tam tikras žaidimas ir jis man patinka.
– Na, kad Tau patinka, matyti iš tos rekomendacijų, kuriomis baigi recenzijas, dalies. Man atrodo, gražiausia dalis, kad Tau pavyksta išlaikyti toną. Juk čia yra slidu, galima netikėtai papulti į filmo „Whiplash“ sceną, kur susitinka atlikėjas ir nekenčiamas kritikas. Tad man atrodo, kad šis unikalus recenzijų formatas turėtų skatinti atsaką, aktyvią reakciją. Ar tai jauti? Kaip žmonės reaguoja į tą trumpą žanrą?
– Tiek reakcijų iš kūrėjų, kiek yra sulaukusios mano trumpos recenzijos, niekada nesu sulaukusi nei už labai dideles recenzijas rimtuose kultūriniuose leidiniuose, nei už pasisakymus televizijoje ar radijuje. Niekada. Nuo labai piktų laiškų ir pranešimų, kad daugiau su manimi nesisveikins, iki begalinio džiaugsmo, kad pagaliau pasijuto suprasti. Šis formatas tikrai labai pritraukia atgalinį ryšį, jis skatina kūrėjus ir atlikėjus reaguoti.
Rekomendacijų skiltis man labai susijusi su gyvenimo etapu, kai dirbau vadinamąjį dieninį darbą ir turbūt labiausiai per savo karjerą buvau atitolusi nuo scenos meno kasdienybės. Tai buvo etapas, kai jaučiausi labiausiai priartėjusi prie to, ką teatre priimta vadinti paprastais žiūrovais arba žiūrovu. Taigi, kurį laiką buvau ta žiūrovė. Na, bent jau iš dalies, nes vis dar rašiau recenzijas. Tuo metu dažnai, atėjusi į teatrą jau po visos darbo biure dienos, kildavo klausimas, kaip čia dabar man su tuo menu būti ir ar tikrai jis visada su manimi nori pasikalbėti, ar jam užtenka, kad aš tiesiog ten būčiau?
Šis potyris stipriai inspiravo rekomendacijas, nes aš vis dažniau matydavau salėje mane supančius žmones, jų įvairovę. Pateikdama jiems rekomendacijas kartais pataikau, kartais ne, – įvairiai pasitaiko, bet tikrai stengiuosi.
Studentams nuolat kartoju, kad žiūrovai už spektaklį moka mažiausiai tris kartus: pirmą – mokėdami mokesčius, antrą – mokėdami už bilietą ir trečią – skirdami savo gyvenimo laiką. Todėl man atrodo gana svarbu, kai šnekama apie kritiką, galvoti ne tik apie kūrėjus, atlikėjus ir kūrinį, bet ir apie tuos, kurie sėdi salėje.
– Sakei, kad net ir kūrybos procese apie tekstą galvoji kaip apie mažiausiai vietos užimti turintį dalyką. Ką darai, kai dalyvauji kuriant spektaklius? Ar galvoji apie žiūrovus?
– Prie spektaklių kūrybos proceso prisidedu kaip dramaturgė. Šiuo gyvenimo etapu daugiausia dirbu prie šiuolaikinio šokio spektaklių. Nelengva trumpai ir paprastai paaiškinti, ką dramaturgas veikia šokio spektaklyje. Turbūt lengviau išvardyti, ko neveikia: nekuria choreografijos ir neatlieka judesių. Tačiau juos komentuoju. Renku įvairiausią medžiagą pasirinkta spektaklio tema, suteikiu jai kontekstą. Dalyvauju repeticijose, kartais atlieku vadinamosios išorinės akies funkciją. Kartu su choreografe ieškau geriausiai sumanymą galinčių atskleisti potemių, inspiruojančių šaltinių. Repeticijose seku, kad scenos jungtųsi išlaikydamos dramaturginę dinamiką, kad kūrybos įkarštyje nepasimestų svarbūs akcentai. Žinoma, rengiu spektaklio tekstus, jei sutariame, kad jų tikrai reikia. Nors visada stengiuosi to išvengti.
Šiuolaikinis šokis mane žavi tuo, kad yra daugiau nei vienas būdas jį interpretuoti. Tad istorija, kurią brėžiame kurdami spektaklį, neprivalo identiškai sutapti su tuo, ką įžvelgia žiūrovai. Tos versijos nepaneigia viena kitos.
Šokio spektaklio kūrybos procese susijungia savitai tą pačią temą patiriančių kūrėjų kūrybinės išraiškos: muzika, scenografija, kostiumai, judesys, choreografija. Tai man be galo įdomu ir teikia daug kūrybos džiaugsmo ieškant jungiamųjų temų gijų. Nors visada labai konkrečiai žinome, ką ir kodėl pasakojame, kodėl būtent taip, šokio kūriniai savo prigimtimi yra gana atviri interpretacijoms, tad man tai labiausiai pokalbis su publika.
– Koks tuomet kritikos vaidmuo šiandien? Jeigu sakome, kad kūrinį visi gali suvokti skirtingai ir būti teisūs, koks vaidmuo lieka kritikai, jei ji, kaip neva buvo priimta anksčiau, nebeturi paaiškinti, kaip matyti kūrinį.
– Tai yra tam tikra eksperto pozicija. Gana dažnai tenka išgirsti klausimą, ar dar reikia teatro ar scenos meno kritikų, bet nesu girdėjusi klausiant, ar mums vis dar reikia politologų. Nors iš esmės funkcija – ta pati. Taip, žiniasklaidoje per pastaruosius porą dešimtmečių smarkiai sumažėjo kultūrinio turinio, kanalų, kuriais mus pasiekia kritika, tačiau kritikų vaidmuo nuo to nepakito.
Kritiko vaidmenį suvokiu kaip tam tikrą moderatoriaus ar advokato poziciją. Priklausomai nuo aplinkybių, tenka arba teatro kūrėjams ir atlikėjams šiek tiek priminti ir apie visuomenę, su kuria jie šnekasi, arba visuomenei padėti suprasti, ką ir kodėl jai pasakoja scenoje.
Mūsų kritikos mokykla remiasi tuo, kad mes visų pirma atsižvelgiame į spektaklį, tą vieną konkretų spektaklį, kuris šią akimirką yra priešais mūsų akis. Būtent jam pritaikome visas turimas žinias, priemones, įžvalgas ir pastangas. Kas kartą visus tuos savo profesinius įrankius pritaikome konkrečiam spektakliui. Man tai labai gražu. Mūsų kritikos mokykla jautri meno kūriniams.
Taigi, man pagrindinė kritikos užduotis šiandien – balansavimas tarp publikos ir kūrėjų. Ir teatras, ir demokratija atsirado panašiu metu. Aristotelis parašė ir „Politiką“, ir teatrą iki šiandien veikiančią „Poetiką“, tad ir šių reiškinių aiškinimas ir analizė, manau, vienodai vertingi.
– Taigi, ką veikia kritikai visą dieną? Juk ne kasdien rašo recenzijas. Ne kiekvienas tikriausiai dirba dramaturgu. Ką Tu veiki visą dieną?
– Pradėkime nuo to, kad recenzijoms reikia daug laiko. Tam, kad parašytume recenziją, mes turime perskaityti pjesę, jei ji nėra jau pažįstama, pasižiūrėti spektaklį, jei to reikia, susirinkti papildomą kontekstinę medžiagą, ir tik tada jau galima rašyti recenziją. Taigi, mažiausiai trys keturios darbo dienos.
Dramaturgo darbo procesai taip pat labai ilgalaikiai. Medžiagos rinkimas trunka mėnesius ir paprastai prasideda metai ar dveji iki premjeros. Repeticijų periodas ir premjera yra tik finišo tiesioji.
Be to, dar dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vadovauju Meno istorijos ir teorijos katedrai. Studentai iš manęs išgirsta apie atskirus teatro istorijos etapus, tam tikrus teorijos aspektus, aiškinamės, kaip prisijaukinti kritiką.
Dar viena mano veiklos sritis – akademinė, kitaip tariant, mokslinių tyrimų. Tyrinėju teatro cenzūrą: gilinuosi į žodžio laisvės teatre apribojimų procesus: ir istorinius, ir šiuolaikinius, bandau suprasti, kaip jie veikia teatro raidą.
Taigi visu tuo užsipildo ne tik diena, bet ir metai.
