Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Rašau šį laišką sekmadienį, balandžio 12 d. Šiandien Ukrainoje Didžioji diena – Великдень – ukrainiečių Velykos. Ilgai laukta, svarbiausia metų šventė, kupina simbolikos, ritualų ir tikėjimo. Христос воскрес! – Kristus prisikėlė! – Воістину воскрес! – Iš tiesų prisikėlė! – šis pasisveikinimas ir pasveikinimas skamba nuo ryto iki vakaro, nuo sutikto pažįstamo gatvėje, bažnyčios iki naktinio klubo.
Trečius metus svajojau visavertiškai šioje šventėje dalyvauti, pamatyti, patirti, ir pagaliau man pavyko. Sunkiausia šios šventės dalis – ją aprašyti, nes tikrai nieko panašaus gyvenime nesu matęs ar patyręs. Jeigu šiek tiek palygintume lietuviškas ir ukrainietiškas Velykas, reikšmė ir simbolika – ta pati. Tai gamtos atbudimo, Prisikėlimo šventė, kurios metu dažomi margučiai, einama į bažnyčią, šventinami produktai, susirenkama prie šventinio stalo, daužomi kiaušiniai ir… viskas. Čia baigiasi panašumai ir prasideda skirtumai. Nuo ankstyvo ryto visoje Ukrainoje pasipuošę tradiciniais drabužiais – vyšyvankomis – žmonės eina iš namų į bažnyčią. Nešini velykiniais krepšeliais, kuriuose būtinai turi būti pascha – saldus Velykų pyragas, pysanka – dažytų velykinių kiaušinių, dešros, kumpio arba lašinių, sviesto, druskos, daržovių ar vaisių, žvakutė – žodžiu, bet ko, ką norėtum bažnyčioje pašventinti. Visa tai simbolizuoja gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą. Iš tiesų džiaugsmas tiesiog tvyro ore ir žmonių veiduose. Kunigai su šypsenomis veiduose, negailėdami švęsto vandens, šventina taip, kad tai atsimintum iki kitų Velykų.
Nežinau, kaip buvo anksčiau, bet karo metu jaučiama begalinė vienybė, susitelkimas, stiprybė, rūpestis ir dėmesys vieno kitam. Velykų tradicijos, kurios prieš karą buvo daugiau simbolinės, dabar įgavo daug stipresnę reikšmę – tapo kultūrinio atsparumo ir tapatybės simboliais. Bažnyčiose kunigai sako ne tradicinius Velykų pamokslus, bet meldžiasi už žuvusiuosius, linki stiprybės prezidentui ir visai tautai šiuo ypač sunkiu laiku. Velykų dieną Ukrainoje vyksta tai, apie ką eilėraštyje „Ištikimybė“ rašo V. Mykolaitis-Putinas: „Yra nematoma jungtis tarp mūs visų širdžių.“ Iš tiesų, tą Didžiąją dieną visa Ukraina susijungia ir dar kartą sau ir pasauliui parodo, kad šios tautos neįmanoma nugalėti. Šlovė Ukrainai!
P. S. Vakare atėjo nuostabi žinia iš Vengrijos. Visi siuntė didžiausius linkėjimus Orbanui – keliauti paskui rusišką karinį laivą!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
